facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Iš kiaulpienių gaminamas ir garsusis pienių vynas, kurio dešimčiai litrų reikia priskinti tūkstantį žiedų...
Vadimo SIMUTKINO nuotr. 
 
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Į redakciją paskambinusi šiaulietė Ieva pasiteiravo, ar rubrikoje „Mano gražiausias augalas“ rašome tik apie namuose, soduose, daržuose auginamus augalus. „Matote, gyvenu daugiabutyje, vieno kambario bute, tai ir vietos gėlėms nelieka. Sodo neturiu, - aiškino ponia Ieva, - tai grožiuosi viskuo, kas auga aplink. Ir man atrodo, kad pats gražiausias augalas yra pienė. Taip, taip, paprastoji kiaulpienė. Kai jos pražysta, vadinasi, jau tikras pavasaris, o karčiai saldus jų kvapas dvelkia vasara“.

Dar ponia Ieva papasakojo, kad kiaulpienėmis ji ne tik grožisi, bet jas naudoja ir maistui, ir vaistams.
Ką gi, kiaulpienė, nei sėta, nei ravėta, iš tiesų ypatingas augalas. Ir gražus.

Kiek kalbų – tiek pienės vardų 

Šį augalą lietuviai nuo senų laikų labai įvairiai vadino – ir diedukais, gyvybės šaknimi, karčiuška, karpėmis, karvžole, lenciūgine, geltonąja pievpiene, piene, pūkene, pūkučiais, snaude. Tik bendrinis lietuviškas pavadinimas „kiaulpienė“ nepatrauklus, nors, ko gero, teisingas – kiaulaitės kiaulpienes su dideliu apetitu šlamščia, nes žino, kokios jos naudingos. Beje, kaip ir bitės, kurios ankstyviausią kvapų medų renka būtent iš šių augalų. 

Štai senovės graikai visą kiaulpienių gentį vadina taraxis, o tai reiškia „nerimas, pilvo skausmas ir gydau“ - matyt, buvo vartotas vaistams nuo pilvo skausmų. O angliškąjį „dandelion“ pavadinimą XV amžiuje pasiūlė gydytojas, kuris palygino kiaulpienės lapo formą su liūto dantimi („dens leoni“). Rusams šis augalas - „oduvančik“ („nupučiamas“), nes kas gali būti linksmiau nei nupūsti peržydėjusios kiaulpienės pūkučius.    

Kaip bebūtų vadinamas šis daugiametis augalas su pieniškomis, baltos spalvos skystomis sultimis, apskritai jis laikomas ganyklų, vejų, parkų, sodų, laukų ir pievų piktžole, nors juo, pavasarį ir vasaros pradžioje žydinčiu, grožisi ir džiaugiasi daugelis. Ir ne tik grožisi, bet ir jo maistingomis ir vaistingomis savybėmis stengiasi pasinaudoti.

Šaknys – karčios, bet vaistai 

Pirmiausia nuo senų senovės kiaulpienės naudojamos gydymui. Šaknys kasamos pavasarį (iki pasirodant lapams) ar rudenį, tada nuvalomos, pašalinami lapai, nuplaunamos šaltu vandeniu, storos perskeliamos išilgai ir vytinamos tol, kol perpjovus nebeteka pieno sultys. 

Apvytintos šaknys džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40-50 laipsnių šilumėlėje. O kai išdžiūsta ir tampa išilgai raukšlėtos, kartais persisukusios, paviršiuje rudos, lūžyje pilkai baltos, bekvapės, kartaus skonio, daromi nuovirai šlapimui varyti, apetitui, virškinimui gerinti. Taip pat gydomas vidurių užkietėjimas, hemorojus, odos pūliniai, nudegimai, lytinių liaukų nepakankamumą, cukrinį diabetą, pasižymi prakaitą, tulžį, kirmėles varančiu, atsikosėjimą lengvinančiu veikimu.

Dažniausiai kiaulpienių šaknys įeina į įvairių džiovintų vaistažolių mišinius, nes jų vienų nuoviras oi koks kartus, bet jei jau tenka naudoti vieną, tai vieną šaukštą smulkintų šaknų reikia užpilti stikline verdančio vandens ir 15 minučių kaitinti vandens vonelėje. Po 40 minučių būtina nukošti ir gerti po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną.

Iš kiaulpienės žiedų gaminamas medutis, arba uogienė, kuri vartojama sergant peršalimo ligomis.

Tačiau kad ir natūralus, bet tai vis dėlto vaistas – jo negalima vartoti sergant  tulžies pūslės akmenlige ir neduoti vaikams, nes gali sukelti pykinimą, vėmimą.

Ir vegetarams, ir gurmanams

O štai šviežios, paskrudintos šaknys gali būti vartojamos kaip kavos pakaitalas. Apskritai maistui tinka įvairios kiaulpienės dalys: lapai, šaknys, žiedų užuomazgos, žiedai.

Jaunų žiedų rekomenduojama dėti į salotas ir sriubas. Žiedų butonai dažnai  marinuojami su česnakais, o vėliau jais pagardinamos salotos, sriubos,  mišrainės, žvėrienos ir paukštienos patiekalai.

Nors, ko gero, vertingiausia jaunučius kiaulpienius lapus ankstyvą pavasarį panaudoti vitaminingoms salotoms.
Pavyzdžiui, tradicinėms su grietine. Nuplautus jaunus kiaulpienių lapus (apie 75 gramus) reikia mirkyti 30 minučių sūdytame vandenyje (20 g druskos 1 l vandens), paskui nuvarvinti kiaurasamtyje ir supjaustyti, o jau tada ant jų užpilti  tarkuotų krienų, grietinės, citrinų sulčių, druskos, išmaišyti ir apibarstyti smulkiai kapotu virtu kiaušiniu.

Arba galima paruošti ir gurmaniškas salotas: sumaišyti kiaulpienių lapus su kelių spalvų salotų lapais, supjaustytais pomidorais, agurkais, svogūnais ir tarkuotu parmezanu. O tada užpilti padažo: trys dalys aliejaus ir viena citrinų sulčių, šiek tiek krapų, garstyčių, česnako, saulėje džiovintų pomidorų, riešutų. 
Tokiose salotose ir atsiskleidžia kaip niekur kitur gerosios kiaulpienės savybės – gydomosios ir  maistinės bei pikantiškas jų skonis.


Tęsiasi konkursas „Mano gražiausias augalas” visiems augalų augintojams: gėlininkams, daržininkams, sodininkams. Skambinkite telefonu 52 38 40, rašykite, siųskite nuotraukas el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. (Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai.), jei pražydo jūsų gėlė, jei išauginote gražų kopūstą, jei jūsų senelio sodintas kaštonas vis dar brandina vaisius. Papasakokite jūsų gražiausiojo augalo istoriją, mes ją išspausdinsime antradieniais ir kartą per mėnesį apdovanosime konkurso laimėtoją. 
Gegužės mėnesio nugalėtojui -  Paulo Coelho knyga „Valkirijos“.

Į viršų