facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Dar vienas Z. Daunorienės rankomis bei lėšomis įrengtas gėlynas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
 
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Sakoma, jog keistuoliai puošia pasaulį. Matyt, tai tiesa, tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine prasmėmis. Tokių žmonių motyvai „sveikai mąstančių” aplinkinių dažnai būna klaidingai traktuojami ir nesuprantami. Na, sakykite, kuris gi „normalus” žmogus užuot prigulęs ant sofos ir pažiūrėjęs televizorių eis į lauką ir sodins, ravės, laistys (mokės už vandenį), tampys akmenis? Ir vis dėlto tokių keistuolių dar pasitaiko, beje, visų mūsų laimei – neieškančių nei atlygio, nei pripažinimo už savo triūsą. „Kiekvienas turime kažką duoti miestui, kuriame gyvename”, - įsitikinusi šio pasakojimo herojė, Gytarių gatvės 41-ojo namo gyventoja Zita Daunorienė.

Balkone ir laiptinėje

Pažintį su jos triūso vaisiais pradėjome nuo įstiklinto balkono pirmajame aukšte, kuris labiau priminė gerai prižiūrimą šiltnamį. Atrodytų, ką čia tokiame nedideliame plote užaugins? Tuo tarpu pati šeimininkė teigia šiemet jau nuskynusi 6 kilogramus gražių nedidukų agurkėlių. Ir tai dar toli gražu ne viskas: vieni agurkai dabar žydi, kiti mezga, treti jau tinkami naudoti... Sezonas tik prasidėjo ir šitiek visko! Be abejo, tai ne vien moralinis pasitenkinimas savo veiklos vaisiais, bet ir iš to turima naudos. Juk dar neseniai trumpavaisių agurkų kilogramas prekybos centruose kainavo 6-7 litus, o vietomis – ir daugiau...

Pasigėrėję daržovių gausa, pradedame domėtis: kas, kur ir kaip?

Agurkai stiebiasi iš trijų didelių vazonų – iš viso suskaičiavome dešimt stiebų, pasėtų kovo viduryje. Pasak Z. Daunorienės, šito kol kas gana nedidelės šeimos reikmėms.

„Greitai skinsiu ir pomidorus”, - rodo ji dideliuose plastikiniuose kibiruose augančius pomidorų kerus. Šios daržovės mėgsta šilumą, kurios nestinga dėka į pietus atgręžtų, saulės kaitinamų langų. O laistyti tenka dukart per dieną, tačiau nepanašu, kad tai labai vargintų darbščią šio buto šeimininkę. „Pareinu iš darbo, o žemė – sausa. Reikia lieti, jeigu nori turėti šviežių daržovių. Pirkau substratą, pirkau trąšas”, - sako ji. Tręšė, kol augalai buvo maži – kad greičiau sustiprėtų ir įsišaknytų, o paskui tokia būtinybė atpuola. Beje, agurkams labai patinka „lipti” sausomis slyvos šakomis – apsisukę iki pat lubų.

„O čia – levandos, - rodo Z. Daunorienė ryšulį su džiovintais augalais. - Padėtos netoli lovos arba įkištos į pagalvės užvalkalą levandos teikia ramų miegą, o saujelė levandų, esančių spintoje tarp drabužių, saugo nuo kandžių”.
Išeiname į laiptinę. Iki pat trečiojo aukšto šen bei ten žaliuoja jos išnešti ir prižiūrimi kambariniai augalai. Daugelis iš jų – iki pusantro metro ir dar aukštesni. Keletas jukų, bananas, „uošvės liežuviai”, šiltai ant radiatoriaus įsitaisęs kaktusas ir kt.

Lauke, prie namo

Iš lauke pilna Z. Daunorienės užveistų akmenimis „įrėmintų“ gėlynų, kuriuose matėme žydinčias raktažoles, našlaites ir... po balkonais augančius kiek kitokius augalus, tokius, kaip krapai, ridikėliai. svogūnai. Pasak jos, krapai vis „praretinami”, bet ką padarysi – kiemas visų.

Po kitu balkonu auga naktinukės. „Žmonės eina ir klausinėja, kas čia kvepia, - pasakoja Z. Daunorienė. - Tik, va, į darželį kartais ateina katinas ir... kaimynai batais išmindo”.

Kitoje namo pusėje du jau nebe pirmus metus jos įrengti ir puoselėjami alpinariumai. Didysis maždaug 12x6 metrų. Norėdama jį gerai nuravėti, moteris teigia čia praleidžianti tris dienas. „Kažko nepasodinsi – išvagia, - toliau pasakoja Z. Daunorienė. - Nupirktas ir pasodintas tulpes - ir tas nuskina. Pačias gražiausias”.

Ir nemažai didelių, gražių akmenų... „Pamatau pievoje ir į talką pasikviečiu vaikus: atridensite, gausite 10 litų. O dideli, kelias tonas sveriantys akmenys (irgi ne už ačiū) atvežti traktoriumi. „Mačiau dar vieną didelį akmenį šiukšlyne. Laukiu, kada atvažiuos traktorininkas – prašysiu, kad jį man atstumtų”, - sako darbštuolė.

Darbeliams ir galo nematyti. Prie nedidelio 4 x4 m alpinariumo matėme sukrautus sausuolius, kelmus – dar kažkas bus daroma. Dar sumanymų darbščiai moteriai nepritrūko. Norisi, kad žmonės turėtų kur išeiti, pabūti, kur akis paganyti...
Žinoma, visa ta daugiau kaip hektaro teritorija, kurią prižiūri ir puoselėja Z. Daunorienė, namui nepriklauso. Tačiau, anot jos, čia dažnai pamatysi vaikų (netoliese mokykla) ir nesinori apleisti  žolėmis, kuriose veistųsi erkės.

Jos triūsą miesto valdžia yra įvertinusi antrąja vieta. Tąkart gavo prizą - televizorių „Šilelis”.

„Ar daug sulaukiate pagalbos iš namo kaimynų?” - domimės.

„Tiesą sakant, jie niekuo neprisideda, - konstatuoja Z. Daunorienė. -  Paprašyti padėti tik juokiasi. Kiek spėju, kiek galiu, sukuosi pati viena, dar vyras patalkina. Žemių atsinešu po kibirėlį – kaip skruzdė, arba nusiperku. Prašau žmonių, kad neprišiukšlintų. Kitas saulėgrąžas gliaudo, o lukštus meta čia pat. Girdi, saulėgrąžos – organika. Ne kokie ten plastmasiniai buteliai... Supus”.

Ir medelių visokių matėme pasodintų – berželių, pušaičių, eglučių... Tik juos, pasak pašnekovės, dažnai palaidi šunys „palaisto”, po to neretai jauni medeliai nudžiūva.

Darbščios lietuvės patirtimi veisti ir prižiūrėti viešose vietose augalus domėjosi ir svečias iš Rusijos, atsitiktinai pamatęs jos pavyzdingai tvarkomą aplinką. „Te ateina kiekvienas, tik tegul nešiukšlina ir neplėšia”, - teigia Z. Daunorienė, kurios dar vienas sukurtas ir miestui padovanotas alpinariumas papuošė teniso kortus.

Gytarių gatvės 41-ojo namo gyventojos Z. Daunorienės balkone puikiai dera pomidorai ir agurkai.




Į viršų