facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Erškėčių gyvatvorė - tobula: nereikalauja ypatingos priežiūros, pro ją nepralįsti, per ją neperlipsi, o kokia dekoratyvi, nes vienu metu ji ir žydi, ir vaisius nokina...
Vadimo SIMUTKINO nuotr. 

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Nors poniai Liudai aštuoniasdešimt vieneri, ji niekada nei gripu, nei kokia kita rimtesne liga nesirgo. Ir už tai sako esanti dėkinga erškėčiui: gerianti nuolat tik džiovintų erškėtuogių arbatą, nes trijose uogose esanti visa vitamino C dienos norma, o ir skonis malonus, neįkyrus.

Be to, nuo seno prie namų savaime išaugusi erškėčių gyvatvorė saugo jos darželį nuo kaimynės vištų, tai ir pykčių, barnių išvengia. O pusę metų žaliuojantys, rausvais žiedais, o vėliau raudonomis uogomis besipuošiantys dygliuoti erškėčiai teikiantys atgaivą ne tik akims, bet ir sielai.

Tad vaišina ponia Liuda svečius erškėčių arbata ir juokdamasi varto sapnininką: sapne erškėtį regėti - vadinasi, susidurti su kliūtimis, liga, skausmu ar baime, įsidurti - netekti tarnybos ar vietos, įkliūti į erškėtį – įsimylėti, mindyti – nugalėti visus dabartinius sunkumus, ėdantį juos gyvulį sapnuoti – išgirsti nepaprastą naujieną...
Skaito ponia Liuda sapnininką ir purto galvą - niekada nėra erškėčio sapnavusi. Gal todėl, kad šalia namų auga ir jai vien tik gera daro.

Ir grožiui, ir vaistams

Erškėčių genčiai priklauso per 350 rūšių 0,3-3 metrų aukščio krūmų, kurių stiebai dažniausiai dygliuoti, lapai neporiškai plunksniški, žiedai ryškūs, o vaisiai - maži riešutėliai, apgaubti mėsingos ryškiaspalvės masės.

Dauguma erškėčių paplitę vidutinio klimato zonoje, tropikuose jie auga kalnuose, o kitapus pusiaujo savaime neauga. Tad Lietuvoje natūraliai auga net devynios erškėčių rūšys, kurios atsparios šalčiams ir gerai peržiemoja: paprastasis, grūdėtasis, švelnialapis, miškinis, raukšlėtalapis, tankiadyglis, raudonlapis, geltonasis.

Tai nuo seno mėgstamiausi ir dažniausiai auginami dekoratyviniai augalai (juk iš jų išvestos visos rožės), nes jie tinka tiek gyvatvorėms, tiek iš vainiklapių gaminti eteriniam aliejui, tiek jų žievę naudoti raugams ir dažams, kiek iš uogų virti uogienę, gardinti kompotus, džemus ar kisielius.

Nors labiausiai yra paplitę džiovinti erškėčių vaisiai kaip vitamino C šaltinis, kaip tonizuojantis, stiprinantis organizmą, saugantis nuo aterosklerozės ir uždegiminių ligų, skatinantis raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, sergant širdies ir kraujagyslių, centrinės nervų sistemos, medžiagų apykaitos ligomis.

Be to, sėklų aliejus gydo ilgai negyjančias ir pūliuojančias odos žaizdas, opinį kolitą, dermatitą, pragulas, nušalimus.

Saugo namus nuo kivirčų

Ko gero, paprastasis erškėtis yra dažniausiai atpažįstamas daugiametis augalas, kuris užauga nuo 1,5 iki 3 metrų aukščio krūmo. Jo dygliuotos šakelės, lapai plunksniški, žiedai dideli, rožiniai, o „vaisiai“ - raudonai oranžinės, blizgančios uogos, vidinėje pusėje apaugusios plaukeliais, turinčios daug sėklų. Žydi jis birželio - liepos mėnesiais, vaisiai prinoksta rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais, auga miškuose, daubose, soduose.

Dar senovės graikai pastebėjo paprastojo erškėčio, arba laukinės rožės, gydomąsias savybes ir šį augalą vadino... šunų rože, nes tikėjo, kad ji gydo šunų įkandimus, o erškėčių arbata ne tik atgaivina vos rusenančią meilę, bet ir išgerta prieš miegą padeda regėti pranašingus sapnus. Be to, namuose išbarstyti erškėtrožių žiedlapiai saugo nuo šeimyninių kivirčų ir atneša į namus ramybę.

Naminiams vaistams

Miškinis erškėtis - pirmiausia vaistas: jo sunokusių „vaisių“ minkštime yra itin daug vitamino C (10 kartų daugiau negu  serbentuose ir 100 kartų  negu obuoliuose), nemažai ir vitaminų E, B2, P, K, o geležies daugiau nei kiti augalai.
Tad vaistams „vaisiai“ nuo rugpjūčio pabaigos iki pirmųjų šalčių, džiovinami  krosnyse arba orkaitėse 80-90 laipsnių temperatūroje. Išdžiovinti „vaisiai“ turi būti ryškiai tamsiai raudonos spalvos. Tokie „vaisiai“-vaistai sausoje vietoje gali būti saugojami dvejus metus.

O gydymuisi ir ligų profilaktikai viena stikline vandens užpilama tik 20 gramų „vaisių“ ir emaliuotame puode pavirinama, paskui per naktį nusistovėjusį ir perkoštą antpilą po pusę stiklinės geriama (galima su cukrumi). Tokia pat proporcija, bet jau susmulkintus „vaisius“ galima paruošti ir termose - po dvylikos valandų antpilas jau paruoštas.

Rožių tėvas

Prancūzinis erškėtis savaime paplitęs Pietų ir Vidurio Europoje, Turkijoje, Kaukaze. Tai iki 1,2 metro aukščio užaugantis krūmas dygliuotais stiebais. 

Jo lapai sudaryti iš 5 lapelių dantytais kraštais, tamsiai rožiniai žiedai susitelkę nuo vieno iki penkių, „vaisiai“ - kiaušiniški, 10-13 milimetrų ilgio.

Šis erškėtis auga gerai drenuojamoje dirvoje, saulėtoje vietoje, pakelia šaltį iki minus 25 laipsnių, todėl pradėtas auginti antikiniais laikais ir ypač didelio populiarumo sulaukęs viduramžių soduose, kuriuose ir buvo išvesta didžioji dalis rožių rūšių.

Žiedai - balti, vaisiai - juodi 

Paplitęs nuo Šiaurės Kinijos ir Vakarų Sibiro iki Vakarų Europos tankiadyglis erškėtis yra nedidelis iki vieno metro aukščio krūmas, nors kartais gali stybtelti ir iki trijų metrų. 

Šakos jo stačios, apaugusios tankiais, tiesiais, prie pagrindo suplotais, įvairaus dydžio dygliais ir dygliukais, apvalūs arba elipsiški lapai - smulkūs, sudaryti iš 5-11 lapelių. 

O štai vainiklapiai yra balti arba gelsvai balti ir pavieniai, „vaisiai“ -  rutuliški ir beveik juodi. Lietuvoje ši rūšis yra labai retai sutinkama ir tik Vilniaus universiteto Botanikos sode galima pamatyti daugiau kaip dešimt tankiadyglio erškėčio veislių.

Pabėgęs į gamtą

Aukštas (iki 2-3 metrų aukščio) raudonlapio erškėčio krūmas pasižymi nepaprastu dekoratyvumu. Jo stiebai ir šakos, lapai ir prielapiai yra pasidengę melsvomis ar pilkomis apnašomis, žievė rusvai ruda, pavieniai dygliai yra tiesūs ar šiek tiek išlinkę. Žiedinių šakelių dygiai smulkūs ar visai jų nėra. Lapai iš 5-7-9 lapelių. Raudonai violetiniai arba melsvai žali lapeliai - elipsiški arba pailgai kiaušiniški, dantyti. Žiedai - šviesiai rausvi, smulkūs, iki 3 centimetrų skersmens, susitelkę po 2-5, o „vaisiai“ - smulkūs, rutuliški, raudoni. Raudonlapis savaime auga Vakarų, Centrinės ir Pietryčių Europos kalnuose - 1000- 2100 metrų aukštyje. 

Kadangi Lietuvoje auginamas jau kelis šimtus metų, todėl raudonlapio galima surasti ir miškuose, ir laukuose - pabėgusio į gamtą. 

„Blakių“ kvapo...

Geltonasis erškėtis, 1-2 metrų aukščio krūmas, pasižymi tuo, kad jo ir šakelės apaugusios smulkiais dygliukais bei blakstienėlėmis, nors žydinčios šakelės kartais būna visai be dyglių. 

Lapai, sudaryti iš 5-7-9 mažų giliai dvigubai dantytų lapelių, yra tamsiai žali, pliki ar šiek tiek plaukuoti. O štai geltoni, auksinio atspalvio žiedai (po 2-3) nemaloniai kvepia - blakėmis. Rutuliški „vaisiai“ - raudoni. 

Nors geltonojo erškėčio tėvynė - Centrinė ir Mažoji Azija, nors į Europą jis atvežtas maurų tik XIII amžiuje, tačiau greit čia pritapo ir net pradėjo augti savaime.  

Lietuvoje jis nėra labai populiarus, nes jo puikieji lapai yra labai pažeidžiami  raudonjuodžio dėmėtumo, o ir kvapas rožių tikrai neprimena...

... ir obuoliais kvepiantis 

Rūdėtasis erškėtis - aukštas (iki trijų metrų) krūmas. Dygliai jo stambūs, pjautuviškai ar kabliškai išsilenkę, plačiu iš šono kiek suplotu pagrindu, o ant žydinčių šakelių gausu smulkių, adatiškų dygliukų. Lapai sudaryti iš 5-7-9 smulkių elipsiškų ar apvalių lapelių, viršutinė pusė plika ar kiek plaukuota, apatinė - plaukuota su raudonai rudomis liaukutėmis, kurios skleidžia obuolių aromatą. Tankiuose skėtiškuose žiedynuose būna po 3-25 žiedus, kurių vainiklapiai rausvi ar šviesiai raudoni. Rutuliški ryškiai raudoni, lygūs ar liaukingi, blakstienuoti „vaisiai“ sunoksta rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais.

Šis erškėtis natūraliai paplitęs visoje Europoje, mėgstamas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje ir Naujoje Zelandijoje. Žemaitijoje nuo seno auginamas sodybose, pavieniui arba kaip gyvatvorė, nes populiarus dėl lapų kvapo, sustiprėjančio po lietaus ir vakare po karštos dienos.

Dvarų puošmena

Stambiavaisis erškėtis kažkada Lietuvoje buvo tik dvarų parkų augalas, importuotas iš Vakarų Europos, o ten, atrodo, patekęs iš Mažosios Azijos, Kaukazo ar Irano.

Šis neaukštas krūmas stačiomis šakomis, tiesiais dygliais ir smulkučiais dygliukais ant ant žydinčių šakelių, stambiais lapais, kurie šiek tiek kvepia lyg ir spygliais, lyg ir terpentinu, vertinti už tai, kad jų rausvi pakraščiuose šiek tiek blakstienuoti žiedai susitelkę į įspūdingus žiedynus.

Dekoratyvūs jų ir „vaisiai“: koteliai su liaukiniais plaukeliais ir adatiškais dygliukais, taurėlapiai, ilgesni už vainiklapius, išlieka prie subrendusių rutuliškų, 1,5- 3 cm skersmens prinokusių kabančių raudonų „uogų“.


Tęsiasi konkursas „Mano gražiausias augalas” visiems augalų augintojams: gėlininkams, daržininkams, sodininkams. Skambinkite telefonu 52 38 40, rašykite, siųskite nuotraukas el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. (Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai.), jei pražydo jūsų gėlė, jei išauginote gražų kopūstą, jei jūsų senelio sodintas kaštonas vis dar brandina vaisius. Papasakokite jūsų gražiausiojo augalo istoriją, mes ją išspausdinsime antradieniais ir kartą per mėnesį apdovanosime konkurso laimėtoją. 
 
Liepos mėnesio nugalėtojui -  Paulo Coelho knyga „Valkirijos“.
Į viršų