facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vidinio kiemo kampelis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
 
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Vėstantis oras vis dažniau lankomų valdų šeimininkus priverčia apgailestauti: „O kur jūs buvote vasarą?” Suprask, vasarą buvo dar gražiau, nesimatė nukritusių lapų, gelstančių žolynų... Tačiau pavyzdingai besitvarkančių valdų mieste esama kur kas daugiau, negu būtų galima jas apžvelgti per vieną vasarą. Todėl savo vizitus tęsiame ir papūtus rudeniniams vėjams...

Šį kartą parodyti savo privačias valdas apsiėmė Bielskio gatvės gyventoja Jurgita Vilnienė.

Akmenis renka patys arba perka

„Tvarkomės su vyru Antanu nuo pirmos dienos, o čia gyvename jau vienolika metų, - pasakoja ji. - Kažkada šioje vietoje buvo tuščia, plika žemė. Paskui pasistatėme namą. Kol vyko statybos, šalia turėjome daržą, paskui jį panaikinome. Ne, jame bulvių neauginome – kitas daržoves.”

Pasižvalgymą pradedame bene nuo svarbiausiojo kiemo akcento – pavėsinės, su joje pakabintu smetonišku žibintu. Šalia matyti lauko židinys, pritaikytas kepti šašlykams ir kitokiems skanumynams. Vadinasi, šeimyna mėgsta piknikauti...

„Vasarą čia ir valgome, dažnai draugai aplanko”, - pasakoja J. Vilnienė, eidama per veją vingiuojančiu, betono plytelėmis išklotu takeliu. Palei pavėsinę takas išgrįstas medžio trinkelėmis.

Kieme esantis šulinys „paslėptas” po nedidelio skersmens medžio rąstų apdaila. Uždengtas skardinis stogas. Aplink žydi ir žaliuoja daug visokių augalų. Paprašyta namų šeimininkė vardija jų pavadinimus. Ir čia pat prisimena, kad ilgapirščiai jau ne kartą kėsinosi į kieme esančius medelius bei krūmus.

Daug visokių jos vyro padarytų akcentų, panaudojant senus nudžiūvusių medžių kelmus. Tokią pačią dekoratyvinę paskirtį turi ir čia suvežti akmenys, ir senas vežimo ratas.

„Vieni akmenys surinkti, - rodo J. Vilnienė, - o kiti – pirkti. Va, už aną, gero puodo dydžio riedulį,  sumokėjome 120 litų, o už šitą – 80 litų. Bet tai buvo prieš 3-4 metus.” Suprask, tada kainos buvusios ne tokios didelės.

Šių namų šeimininkė sutinka, kad kažkada akmenys voliojosi palaukėse, tačiau tai buvo seniai, kolūkių laikais. Dabar gražesnius akmenėlius tenka pirkti. Ir ne visai pigiai... „Visi, kas kuria tokius grožius, akmenis perka”, - teigia ji.
 
O tų akmenų reikėjo ne vieno – valdose net du nemaži alpinariumai su akmenimis, žemaūgiais ir didesniais augalais, smulkesniais akmenukais išpilta „upelio” vaga... Netoliese matėme nudžiūvusio medžio stuobrį, kuriuo lipo bei rangėsi vijokliai. Viršuje – sparnais plasnojantis dirbtinis vanagas – kita jos vyro išmonė. Matėme vėlgi iš gamtinės medžiagos padarytą „galvą”. Sutemoje tokią pamatęs silpnesių nervų žmogelis gali ir labai stipriai išsigąsti... Bet tai tik mūsų nuomonė. Ir daugybė žalumos bei žiedų... Visa tai kartu, ir suteikia šioms privačioms valdoms savitą koloritą, jaukumo bei tvarkos pojūtį.

„Nori pigiai – daryk pats”

„Lanksta, žemaūgės pušys, tujos... - vardija mūsų palydovė valdose augančius medelius bei krūmus. - Kai kuriuos krūmus reikia karpyti suteikti jiems norimą pavidalą. Jeigu tik pasodinsi ir paliksi, nieko gero nebus.”
„Gal turite kokį mėgstamiausią savo augalą?” - smalsaujame.

„Visi jie yra mano mylimi, - teigia J. Vilnienė. - Jeigu tvarkaisi ir prižiūri, kiekvienas augalas yra mielas.”
„Vis dėlto augalai yra skirtingi ir jų priežiūra labai skiriasi... Iš čia išplaukia visai logiškas klausimas: iš kur semiatės reikiamų žinių bei įgūdžių?”

J. Vilnienė: „Skaitome knygas. Tėvai? Ne. Jie domėtis želdiniais bei tvarkyti aplinką pradėjo drauge su mumis”. 
Pasukame į kitą kiemo dalį, kuri prigludusi prie gatvės. Siaurame 3-4 metrų pločio praėjime, tarp namo sienos ir kaimynų tvoros, auga keli vaismedžiai. Bet ilgiau prie jų nesustojame.

„Čia matote žemaūgę, skiepytą eglaitę, vadinamuosius „puskiparisius”, kupolinę eglutę... - rodo ji žemės rėželyje palei tvorą susodintus augalus. Beje, dėmesio verta ir metalinė, kalvio darbo tvora, kurią, J. Vilnienės teigimu, taip pat padirbo jos auksarankis vyras. „Nori pigiai, turi daryti pats”, - apibendrina ji.

Kažkada šių valdų gyventojai naudojosi vietine kanalizacija, kurią čia buvus išduoda surinkimo talpos dangtis ir ant jos tupintis didelis draugo iš metalo padarytas vabalas. Mėšlavabalis, jeigu kalbėtume visai tiksliai. Taip sakant, anas susirado sau tinkamiausią vietelę.

Esama čia dar kelių dekoro elementų – keraminis vėžlys bei didelis ąsotis. Taip pat ir didžiulę daugiažiedžių begonijų puokštę ant savo kupros nešantis Nykštukas.

„Visas begonijas užsiauginu pati, - toliau pasakoja J. Vilnienė. - Ir visas gėles. O štai kitus augalus tenka pirkti. Šį pavasarį du augalus pavogė. Žiauru. Atsikeli rytą, o čia viskas išplėšta... Vagišiai ateina visada paryčiu. Veikia greit. Persirita per tvorą, išrauna su šaknimis ir pabėga. Juk vienas toks augalas kainuoja per 200 litų... O štai pavogta bonsinė pušis kaštavo 350 litų.”

Moteris teigia, kad dabar nuo gatvės pusės pasodino žemaūgius augalus - gal jie ne taip trauks ilgapirščių akis?
„Pusę augalų jau išrovėme, - tęsia darbščioji šeimininkė. - Nužydėjo. Kad taip būtumėte anksčiau pas mus atvažiavę...”




Į viršų