Romualdas BALIUTAVIČIUS

 

Didžioji dalis, iš ko sudarytas žmogaus kūnas, yra vanduo. Nuo to, kokį vandenį geriame, priklauso ir mūsų savijauta, ir sveikata, ir darbingumas. Hidrogeologijos specialistas, šiaulietis Mindaugas Čegys teigia, jog nesant galimybės naudoti centralizuotai tiekiamą geriamąjį vandenį, puiki alternatyva – giluminiai gręžiniai. Jis taip pat primena, jog vis tik gręžinio vanduo nėra pigus malonumas...

 

 

„Pastaruoju metu gręžiniai gana populiarūs, žmonės linkę turėti „savo gręžinį” ir „savo vandenį”, nors kokybės požiūriu toks vanduo ne visada geresnis už atitekantį centralizuoto vandentiekio vamzdžiais. Ir jeigu centralizuoto vandens tiekimo vandenviečių vanduo yra nuolat tiriamas, tai privačių gręžinių vanduo beveik nebetiriamas per visą jo eksploatavimą...” - pasakoja M. Čegys.

 

Anot jo, individualiai naudoti skirtų (buitinių) gręžinių gylis svyruoja maždaug nuo 20 iki 150 metrų. Priklausomai nuo vietovės, vandens poreikio, kokybės ir t. t. Gręžinio gylį lemia daug gamtinių ir techninių faktorių.

 

„Pirmenybę reikėtų teikti centralizuotam vandens tiekimui ir tik tada, kai nėra galimybės prie jo prisijungti arba prisijungimas kainuotų žymiai brangiau, arba turimas vanduo labai užterštas, reikėtų gręžti gręžinį”, - pataria specialistas.

 

 

M. Čegys: „Taip. Nors gręžiniai ir buvo atpigę, šiuo metu jie vėl brangsta. Kaina skaičiuojama už kiekvieną gręžinio metrą. Ilgą laiką nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo gręžinių kaina laikėsi daugiau ar mažiau stabili - apie 200 litų už vieną metrą. Šiuo metu vienas metras kainuoja 120-150 litų be PVM. Pigu? Padauginkime iš gręžinio gylio metrais, ir matysime, kad suma susidaro tikrai įspūdinga, plius vandens pakėlimo įranga, vandens gerinimas ir t. t.”

 

Vadinasi, ištirpusių mineralų požiūriu gręžinio savininkai nieko nelaimi?

 

M. Čegys: „Tas vanduo ne kitoks, kadangi neretai paimamas iš tų pačių giluminių sluoksnių. O  faktas, kad vanduo vartotoją pasiekia metalo vamzdžiais, nėra lemiamas: šitoks vanduo savo sudėtyje turės daugiau geležies ir drumstumo, t. y. jeigu vamzdynai seni. Tai bene vienintelis esminis skirtumas. Tuo tarpu geriamojo vandens kokybę apsprendžia daugelis cheminių analičių.

 

Tiesa, jeigu name yra dar nuo senų laikų užsilikęs „stebuklas” - cinkuoti vamzdžiai, reikia žinoti, jog cinkas vandenyje tirpsta gana sparčiai. Tai nėra labai nuodingas metalas, tačiau dideli jo kiekiai ir ilgą laiką patenkantys į organizmą, pavyzdžiui, gali turėti neigiamą poveikį kaulams.”

 

O kaip tokie „papildai“, kaip chloras?

 

Pasak specialisto, šiais laikais reta vandentiekio įmonė vandenį chloruoja be priežasties. Tarybiniais laikais vanduo būdavo chloruojamas reikia ar nereikia, t. y. dargi profilaktikos sumetimais. Dabar chloruojamas tik tuo atveju, jei randami higienos normas viršijantys mikroorganizmų kiekiai.

 

 

Ar sudėtinga gręžinio techninė priežiūra?

 

„Į gręžinį įleidžiamas siurblys, o visas prijungimas vyksta po žeme. Patalpose sumontuojama siurblio bei slėgio valdymo aparatūra, ir viskas. Toliau gręžinys funkcionuoja be jokios papildomos priežiūros, praktiškai tol, kol mums to reikia. Labai retas atvejis, kad remonto prireiktų anksčiau kaip po penkerių metų, - tęsia  M. Čegys.

 

Negaliu nepaminėti „filtrininkų” įtakos gyventojų požiūriui į geriamąjį vandenį. Turiu galvoje vandens filtrais prekiaujančias įmones, kurios, norėdamos „prakišinėti” produkciją (ypač atbulinės osmozės filtrus), labai mėgsta žmonėms prikalbėti visokių blogų dalykų apie jų buityje vartojamą vandenį.

 

Iš principo osmozė vandenį paverčia distiliuotu. T. y. kartu iš jo pašalinamos ir žmogui naudingos medžiagos bei mikroelementai. Vartojant šitokį vandenį reikėtų prisitvirtinti lentynėlę su mikroelementų ir vitaminų buteliukais, nes distiliuotas vanduo visa tai tirpina bei išplauna iš organizmo...”

 

M. Čegio teigimu, ir vandenį minkštinantys filtrai turėtų būti statomi tik kritiškais atvejais, ir gerai sureguliuojami. Tačiau, visiškai suminkštinti vandens negalima, nes žmogaus organizmui reikalingas kalcis. Jo trūkstant kyla problemos dėl kaulųs, dantų, nagų ar pan.

 

„Žinau ne vieną atvejį, kai prekiaujantieji filtrais važinėja po namus, imituoja chemines analizes, norėdami parodyti, koks neva prastas yra maistui vartojamas vanduo, ir už didelę kainą siūlo įsigyti vandens filtrus”, - sako pašnekovas.

 

Kuo taip žmones vilioja gręžiniai?

 

M. Čegys: „Jie jaučia neribotas galimybes vartoti vandenį, kai niekas neskaičiuoja kubinių metrų. Tačiau lieka kita problema: nuotekos. Kur jas dėti? Lieka dvi išeitys: rinkti ir išvežti patiems arba jungtis prie centralizuotų tinklų...

 

Vienam žmogui (ar šeimai) gręžinys atsieina brangiai, ypač, jeigu be viso to dar paaiškėja, kad reikalinga ir nugeležinimo įranga. Taigi vanduo tampa brangesnis už vandentiekio. Mes, geologai, niekada nežinome, ką rasime ten, giliai. Žinoma, kažkiek padeda patirtis, bet iki galo neaišku nei kokio reikės gylio, nei kiek ten vandens rasime, nei kokia bus jo kokybė. Kodėl? Gręžinys nėra „stebuklas” ir savaime dar negarantuoja geriamojo vandens kokybės. Kartais, siekiant sumažinti išlaidas, geriamojo vandens gręžinį kaimynai daro „susikooperavę”. Tačiau valdymas būna tik pas kažkurį vieną iš jų. Vadinasi, ir už elektrą moka tik vienas. Gerai, kol viskas gerai, galima eksploatavimo išlaidas pasidalyti. Tačiau susivaidijus, o tai visiškai realu, pasidalyti gręžinį nėra taip paprasta, kaip galima būtų pagalvoti. Taigi, visa tai būtina turėti omeny prieš priimant sprendimą kooperuotis.

 

Pokalbį su  M. Čegiu pratęsime kitame „Šiaulių naujienų” priede „Tavo erdvė”. Pabandysime sužinoti, kuo giluminiai gręžiniai gali būti naudingi apšildant mūsų būstus.