facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

05

Aplink Gytarių gatvės 41-ąjį daugiabutį žalumos netrūksta...

Vadimo SIMUTKINO nuotr.


Romualdas BALIUTAVIČIUS


Menu, tarnaujant armijoje ant tvoros puikavosi užrašas: „Kas nori dirbti – ieško priemonių, kas nenori – ieško priežasčių”. Ko gero tą patį galima pasakyti ir pažvelgus į vasara alsuojantį miestą. Seniai laikas susitvarkyti, tačiau dažnai dvi šalia viena kitos esančios teritorijos visiškai nepanašios: viena iš jų išpuoselėta, nupjauta žolė, apsodinta augalais, kita gi primena džiungles... O juk ir vieta ta pati, ir žmonės tokie patys, ir sunkmetis vienodai visus kamuoja, ir laisvo laiko visiems trūksta... Vadinasi, atsakymas kitur: vieni nori gyventi gražiau ir ieško kaip tai padaryti, kiti...
Lankomės Gytarių gatvės 41-ame daugiabutyje, kur nebe pirmus metus maždaug 1 hektaro teritoriją aplink namą tvarko bei prižiūri Zita Daunorienė, retsykiais sulaukdama ir kaimynų pagalbos...

Nuo pavasario iki rudens
Pirmiausia žengiame prie 8-10 metrų skersmens alpinariumo, įrengto savo jėgomis valdiškoje teritorijoje, ir tik iš to didelio noro tvarkytis...
Pakeliui, už namo nupjautoje vejoje, veši pavieniai medeliai bei krūmai. „Pasodino kaimynai. Antai vienas, gimus dukrai, pasodino tris ąžuoliukus. O dukra šiemet baigia vidurinę... Medeliai jau ūgtelėjo, tik jiems kažkas buvo nulaužęs viršūnes – labiau auga į plotį, - pasakoja Z. Daunorienė. - Kitas kaimynas alyvų pasodino, liepų... Kitas, vardu Rimas, matydamas mane ravinčią, sumeistravo ir padovanojo kauptuką.”


Anot gyventojos, kartais padėti prišoka ir šunį laukan išvedęs kaimynas Virgis. Gėlynai žydi ne tik fasadinėje namo pusėje, bet ir po balkonais. Pati  Z. Daunorienė po balkonu turi pasėjusi petražolių, krapų.... Nors ir yra sodas, bet kiekvienąkart ten neprilakstysi...
„Pasodinome po langais naktinukes – kvepia ligi ketvirto aukšto”, - šypteli ji.


Alpinariumas mirga nuo spalvų. „Sodinu, kad būtų gražu. Žmonės čia net su dviračiais atmina, - tęsia Z. Daunorienė. - Paprašo gėlių – neatsakau. Tegul augina. Nuo pavasario iki rudens čia karaliauja spalvos. - Nakvišos, varpeliai, levandos, astros, kaprožės... Pastarąsias labai „skolinasi” prieš Tėvo dieną – matyt veža į kapines.”


Pakraštyje išsiskiria jurginų salelė. Jurginai atvežti iš Latvijos. Anot gyventojos, sakė, kad jie bus žemaūgiai, tačiau dabar jurginai savo aukščiu jau lenkia žmogų... Rytais čia augančias levandas pamėgo ir kaimynai – vedžioja šunis, sustoja. Šie augalai veikia raminančiai. Užtenka ranka perbraukti per rasotus jų žiedus ir įkvėpti malonaus aromato...
Alpinariume vietos surasta ir svogūnams, tiksliau, jų atmainai, pražystančiai dideliais baltais, rutulio pavidalo žiedynais. Ypač gražiai šie augalai atrodo pavasarį. Alpinariumo lankytojai dažnai klausia Z. Daunorienės, kas gi toji gėlė?

Darbas teikia malonumą
Moteris pripažįsta, kad mokytis, kaip kurti alpinariumus, niekur nesimokė. Viskas plaukia iš vidaus, iš savojo skonio bei harmonijos suvokimo. Ir, svarbiausia, tas darbas teikia malonumą. Gėlių ir kitokių augalų atsigabena iš savojo sodo. Z. Daunorienė sako, kad jeigu viską reikėtų pirkti, labai daug reikėtų atiduoti. Juk vienas niekuo neypatingas daigas perkant kainuoja 5-6 litus. O augalų čia šimtai...


Prie virtinės išdėliotų akmenų ir dekoratyvių kelmų vakarais renkasi jaunimas. „Jie ten juokauja ir posėdžiauja. Tegul. Tik prašome jų nešiukšlinti. Ir nešiukšlina”, - teigia  Z. Daunorienė.
Neseniai jos tvarkomose valdose atsirado dar vienas kelias tonas sveriantis riedulys. Kartą pamatė jį apylinkėje. Tada beliko sumokėti traktorininkui, kad jį čia atgabentų.
Visokio gero esama aplink: priveža žmonės ir palieka kelmų, ir senų batų – reikia tik netingėti, tik susirankioti, kas reikalinga...


Netoliese kitas, bet jau kiek mažesnis alpinariumas, imituojantis dykumos lopinėlį, kurį formuojant panaudota smulki skaldelė, akmenys... Pašnekovės teigimu, paprašiusi visa tai gavo iš futbolo akademijos. O po futbolo rungtynių iš gretimai esančio stadiono pasižiūrėti jos puoselėjamų valdų ateina ir futbolo sirgaliai, neretai su savo komanda atvykstantys iš svečių šalių. Kas be ko, gražioje, tvarkingoje aplinkoje mėgsta pasėdėti ir patys daugiabučio gyventojai.


„Visą laiką tikėjomės, kad V. Puronas mums padovanos suoliuką, - tęsia ji. - Bet nei suoliuko, nei žoliapjovės. Nors jau už savo pinigus pirktą antrą žoliapjovę baigiame „nudrožti” - šienaujame didelius plotus”, - šypsosi  Z. Daunorienė.


Šiemet gyventojai rinkosi į didelę talką – tvarkė ir valė aplinką. Įrengė vaikams naują smėlio dėžę. O tam prireikė medienos ir net trijų mašinų, kol buvo užpildyta čia esanti duobė. Padėjo ir aplinkinių namų gyventojai. Žinoma, ne visi. Kitas pareiškė: „O kam visa tai? Mano vaikai suaugę!” Apie anūkus kažkodėl nepagalvojama...
Vis dėlto geras pavyzdys užkrečia. Vis dažniau kieme pamatysi žmogų, sodinantį medelį ar pan.
Gyventojai ėmėsi iniciatyvos siaurinti gėlynus kieme, kad būtų laimėta vietos automobiliams statyti. Dabar anksti rytą galima laisvai išvažiuoti iš kiemo ir nebereikia žadinti kaimynų... Bendromis jėgomis ši problemėlė buvo išspręsta.

06
Z. Daunorienės teigimu, po truputį gražiu jų namo pavyzdžiu „užsikrečia“ ir kaimynai.

07

Automobilių statymui įrengus „kišenes“, palengvėjo išvažiavimas iš kiemo.

08

Alpinariumo fragmentas.

09

Dekoratyvūs kelmai buvo surinkti kaip kažkieno paliktas nereikalingas laužas iš visos apylinkės.

10

Kompozicija „Ežys“.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų