13

Namo aplinka tvarkoma minimalistiniu stiliumi. Maloni akims tvarkingai nupjauta veja, augalai, virš laiptinių pakabinti loveliai su gėlėmis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.


Romualdas BALIUTAVIČIUS


Dažnai tenka rašyti apie daug metų gražiai aplinką tvarkančius daugiabučių žmones, bet šį kartą situacija kiek kitokia. Rimtai tvarkyti aplinką imtasi tik po renovacijos, taigi, vos prieš vienerius metus. Ar daug per tą laiką nuveikta? Čia viskas spindi švara ir tvarka, pjaunama veja, kontrastuoja spalvinės gyvosios dėmės iš gėlių... Tačiau neperkrauta, ne per marga – toks minimalistinis sprendimas... O mūsų pašnekovai: Sevastopolio gatvės 5-ojo daugiabučio gyventoja Aldona Norienė bei bendrijos pirmininkas Česlovas Martinaitis.

Pokalbį pradedame nuo renovacijos. Ar vertėjo?
„Oi, be kalbos! Smarkiai pasijuto, - smagiai linksi pašnekovai. - Patį šalčiausią mėnesį už 3 kambarių buto šildymą mokėjome tik 190 litų. Atitinkamai dviejų kambarių butui tai kainavo 140 litų. O seniau mokėdavome virš trijų šimtų.”
Pasak Č. Martinaičio, suorganizuoti gyventojus renovacijai buvo labai sunku. Prireikė trijų metų. Buvo visko. Pradėjus tvarkyti dokumentus valstybė liovėsi finansavusi... Sugaišti dar vieneri metai. Bet vis dėlto galiausiai pavyko!

Namas gražus, teritorija irgi turi būti graži
„Mums svarbiau, kad gyventume tvarkingoje aplinkoje. Juk namas po renovavimo pagražėjo. Aną dieną vaikščiojo Savivaldybės komisija – norėjome pakalbinti bei paklausti, ko dar trūksta mūsų kiemui? Tačiau neužsuko. Žadėjo atvažiuoti rugpjūtį, - teigia pirmininkas. - Namui teritorija oficialiai nėra priskirta. Tvarkomės patys. Esame sau ir dizaineriai, ir agronomai... O čia mano dešinioji ranka”, - juokiasi Č. Martinaitis rodydamas į kaimynę.
„Pasitariame ir nusprendžiame, - sako A. Norienė. - Po to abu ir dirbame. Dviese. Ravime, sodiname, pjauname žolę...”

Patinka žemė?
„Patinka nepatinka, bet čia yra 45 butų namas ir gyvenamoji erdvė turi būti sutvarkyta. Žinoma, yra daugiau čia gyvenančių moterų, bet norint, kad dirbtų, reikia mylėti savo namus. Žmonės vis dar įpratę po senovei: viskas bendra, valdiška, reiškia, niekieno. Tačiau jei nori kažką turėti, turi dirbti pats. Stengiamės, kad žmonės suprastų ir kitaip pažvelgtų į namą, kuriame gyvena. Žiūrėk, po metų kitų gal ir patys kuo nors prisidės...” - tikisi pirmininkas.
Apsilankymo metu žalias ruožas tarp šaligatvio ir Gegužių gatvės taip pat buvo tvarkingai nupjautas. Mus lydintys dar pajuokavo, jog pernai skiriant pirmą vietą už geriausią aplinkos tvarkymą, ji teko daugiabučiui, kuris nė nepasivargino nupjauti žolės palei gatvę...


Pirmininkas teigė negalįs pasakyti, kiek arų valdiškos žemės prižiūri jų bendrija? Aišku, kad ne mažai... Kieme palei langus irgi nupjauta žolė, nedideli gėlynėliai su serenčiais, ledinukėmis, gvazdikėliais ir kitomis gėlėmis. Auga keletas skiepytų jaunų gluosnių, kurių lapai, pasirodo, gavę daugiau saulės – parausta.
Pakanka gėlių ir laiptinėse, ir virš įėjimų į laiptines – ties kiekviena kabo po du lovelius su žydinčiais augalais.
„Tris lovelius gavome iš bendrijų sąjungos, - aiškina Č. Martinaitis. - Pakabinome ir matome: kažko trūksta. Nusipirkome dar tris. Visai kas kita! Kaip pasiekiame augalus palaistyti? Paprasta: pasidedu kėdę ir laistau užsilipęs su plastmasiniu buteliu. Kas antrą dieną”.
Ne marga, ne perkrauta...
„Atkreipkite dėmesį, - tęsia A. Norienė. - Aplinka nei perkrauta, nei pernelyg marga. Viskas saikingai. O kai augalų dešimtys ir jie nesutaria tarpusavyje - argi tai gražu? Ir tokių pavyzdžių toli ieškoti nereikia...”


„Apskaičiavome, kad nieko nebūtų per daug, - antrina Č. Martinaitis. - Pernai rudenį pasodinome  rūgščiųjų žagrenių. Kelias dešimtis. Šalia tako, gale namo ir priešais namą. Prigijo ir šiemet pasodinti geltonieji bei raudonieji pūsleniai. Čia visur plytėjo tuščia erdvė – reikėjo gi kažkaip užsodinti...”
Aplink namą auga ir senesni medžiai: beržai, klevai, ąžuolai... „Visi sodinti mano rankomis, - toliau pasakoja Č. Martinaitis. - Ąžuoliukus pasodinau 1999 metų rudenį. O iš keturiolikos beržų beliko tik trys... Išlaužė jaunimas. Tačiau ką padarysi...


Pernai pirmąkart dalyvavome konkurse „Už žydintį ir švarų Saulės miestą”. Nors buvo kalbama, jog vertinant valdas bus atsižvelgta ir į tai, kaip tvarkomos gretimos „svetimos” teritorijos, pernai to nebuvo padaryta. Kaip jau minėjau, nugalėjo daugiabutis, šalia kurio esančioje žaliojoje juostoje prie gatvės augo aukšta, nepjauta žolė... Tačiau gavo prizą – žoliapjovę. Gal nusipjaus?”
Beje, Sevastopolio gatvės 5-ojo daugiabučio bendrija tąkart irgi gavo paskatinamąjį prizą – žoliapjovę - kaip konkurso naujokai.


„Pagerbė mus. Esame labai dėkingi. Turėjome savo, dabar gavome dar vieną... Ir ne pirma vieta čia svarbiausia. Bet tvarka, kuri turi būti visur ir visada. Aišku, kiekvienas nori laimėti kuo aukštesnę vietą, kažko pasiekti. Bet pirmiausia gyventi turi kaip žmogus – stengtis, tvarkytis. Labai gražu, kai dirbdamas sulaukiu pagalbos, pritarimo. Nedaug ką nuveikčiau be savo „dešiniosios rankos” -  šypsosi Č. Martinaitis, turėdamas galvoje savo pagalbininkę A. Norienę.

15
Sevastopolio g. 5-ojo daugiabučio bendrijos pirmininkas Č. Martinaitis įsitikinęs, jog prizai gerai, tačiau ne jie visų svarbiausia...

16

„Kiemas neperkrautas augalais ir nemarguoja”, - džiaugiasi A. Norienė.

14

Augalų ir žalumos čia tikrai netrūksta...

17

Laiptines irgi puošia gėlės vazonėliuose.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų