Alpinariumas - tai tarsi nedidelis Alpių kalnelis sode. Jį galima įrengti ant statesnių šlaitų, aikštelėse, reikalaujančiose rekultivacijos pasibaigus statybos darbams, ten, kur dirva kieta ir net vietose, visai netinkamose ūkiniams tikslams.


Alpinariumai populiarūs ne tik dėl praktiškumo. Jie - savotiška gyvosios ir negyvosios gamtos sintezė. Akmenų fone spalvos atrodo ryškesnės, švaresnės ir sodresnės, o augalai savo gamtinėje aplinkoje atrodo natūraliai ir organiškai.
Alpinariumams skirti augalai turi būti gražios formos, ilgai žydėti arba turėti dekoratyvius lapus. Jų užimamas plotas turi išlikti dekoratyvus visą šiltąjį sezoną, o akmenuotą kalnelį turi būti lengva prižiūrėti.

Alpinariumo vieta
Jeigu sklype yra natūraliai nelygių vietų (nuokalnė, aukštumėlė, nedidelis pylimas), tai geriausios vietos alpinariumui.  
Alpinariumas turėtų būti kuriamas saulėtoje vietoje, nors parinkus saulės nereikalaujančius augalus, jį galima įkurti ir šešėlyje. Alpinariumui tinka sklypo pietryčių ar pietų pusė (šiaurinėje pusėje įrengtame alpinariume augs tik pusiau pavėsyje klestintys augalai).
Akmeninio kalnelio kūrėjui būtina prisiminti šio landšafto architektūros elemento specifiką. Ji kuriama gėrėtis iš nedidelio atstumo, o iš toli matosi tik jos kontūrai. Todėl reikia apgalvoti priėjimus prie alpinariumo, sukurti atitinkamą šalia esantį landšaftą.

Alpinariumo įrengimas
Panašiausias į tikrą Alpių kraštovaizdžio  fragmentą alpinariumas statomas kalvos šlaite, kur tarp akmenų sodinami tam tinkami augalai.  
Suprojektavus alpinariumo kalnelį ir jį supančią aplinką, galima imtis statybos. Pažymimi būsimi alpinariumo, takelių ir apžvalgos aikštelių kontūrai. Jei alpinariumą ketinate įrengti lygioje derlingoje vietoje, visas dirvožemis toje vietoje nuimamas. Gruntas, sumaišytas su smėliu ir smulkiu žvyru, galės būti panaudotas kaip derlingas substratas sodinant augalus ir tarpams tarp akmenų užpildyti. Į paruoštą aikštelę atvežamas stambus gargždas, smėlis, sudužusios plytos ir kitos statybinių medžiagų liekanos. Iš jų sukuriamas būsimo kalnelio reljefas. Po to, reikiamose vietose sudedami didžiausi akmenys ar jų grupės. Šį darbą geriau patikėti specialią įrangą ir praktikos turintiems žmonėms, nes dirbdami su sunkiais rieduliais tam nepasiruošę darbininkai dažnai patiria traumas. Padėjus pagrindinius akmenis, kalnelis apipilamas 10 cm derlingo grunto sluoksniu. Po to dėliojami kiti akmenys ir sodinami augalai.
Patartina rudenį paruošti dirvą, jei reikia, supilti kalnelį, o susigulėjus per žiemą, pavasarį statyti akmenis ir sodinti tarp jų augalus.

Akmenys
Akmenys - svarbus alpinariumo elementas, tai - ne tik dekoracija augalams. Jie turėtų būti ne laiko nugludinti rieduliai, o uolienų luitai su jiems būdingais kampais.
Akmenys pagerina drenažą, šarmina dirvą, akumuliuoja drėgmę šaknims, suteikia pavėsį antžeminei augalų daliai, saugo juos nuo vėjo.
Kad akmenų išdėstymas atrodytų organiškai ir natūraliai, reikia įsisąmoninti paprastą tiesą - gamtoje akmenų kompleksai sukuria labai charakteringus landšafto elementus: uolas, nuobyrynus, morenas ir kt. Tokiuose kompleksuose akmenų padėtis vienas kito atžvilgiu visada atitinka savybes tos uolienos, kuriai jie priklauso. Pavyzdžiui, nuosėdinių uolienų ir skalūnų sluoksniai būna pasvirę vienokiu ar kitokiu kampu.


Ir alpinariume reikėtų vengti skirtingos kilmės ir struktūros akmenų. Jei nepavyko surinkti reikiamų uolienų, matomas kalnelio sritis, šlaitus ir kai kurias viršūnes padarykite tiesiog iš vienarūšių akmenų. Gali būti bet kokie akmenys, randami apylinkėse. Medžiagą reikia rūpestingai parinkti. Geriau atsivežti 50 procentų atsargų, kad kuriant alpinariumą būtų laisvas pasirinkimas. Geriau nenaudoti apvalių, taisyklingos formos ir panašaus dydžio akmenų, nes vaizdas bus labai monotoniškas.


Akmenų kiekis alpinariume gali būti labai įvairus. Vieniems patinka, kai akmenys dominuoja, kitiems - kai yra tik fonas, o visas dėmesys sutelkiamas į augalus. Praktiškai, akcentą lemia turimų akmenų ir augalų kokybė. Kai jie įdomūs, tiesiog gaila neparodyti jų grožio. Jei kalnelis, kurį kuriate, užima didesnį kaip 8-10 m2 plotą, akmenis geriau dėlioti ne ištisai, bet grupėmis, paliekant žemės plotelius su juose esančiais pavieniais akmenimis. Tai leidžia išvengti aukštesnių kaip 1-1,2 m aukščio kalnelių, kurie nedideliame plote atrodo neorganiškai.
Paprastai parenkami 3, 5 ar 7 didžiausi ir charakteringos formos bei faktūros akmenys, vienas iš kurių panaudojamas kaip viršūnė. Jie sudaro būsimos kompozicijos pagrindą. Šie akmenys turi remtis į kalnelio drenažinį pagrindą (skaldą, plytas ir t. t.), kad ateityje nesėstų. Mažesnieji akmenys dėliojami vėliau.
Jei alpinariume svarbus vaidmuo teks augalams, rinkitės kalkakmenį, nes jis porėtas ir į jį nesunkiai prasiskverbs šaknys. Kita vertus, dirvos reakcija bus šarminė, o tai reiškia, kad kai kuriems augalams reikia rūgštesnės dirvos.

Terasų formavimas
Dažnai alpinariumų šlaituose formuojamos terasos. Jos atlieka ir priešerozinę funkciją, apsaugodamos dirvožemį nuo išplovimo. Terasų aukštis ir plotis priklauso nuo šlaitų statumo. Dažniausiai terasos tvirtinamos plokščių klinčių sienelėmis, kurios ir pačios gali tapti dekoratyviniais elementais. Akmenys dėliojami šachmatine tvarka, panašiai kaip plytos. Kiekviena eilė užpilama žemėmis. Augalams sodinti tarp akmenų paliekami nedideli plyšiai. Erdvė tarp šlaito ir sienelės užpilama žeme. Jei sienelė aukštesnė kaip 1 m, daromas požeminis pamatas iš stambesnių akmenų. Kad tokios sienelės neišsiplautų ir nenugriūtų, jos daromos pasvirusios atgal (vienam aukščio metrui daromas 10-20 cm pasvirimas).

Augalų parinkimas ir išdėstymas
Kad ir kokie svarbūs alpinariume būtų akmenys, dažniausiai jis kuriamas dėl gėlių.
Alpinariumui tinkantys augalai, pasodinti įprastoje klomboje, tikriausiai nesudarytų įspūdžio, pasimestų tarp kitų augalų, o gal ir visai būtų išmesti į šiukšlyną. Tačiau atitinkamai pateikti, jie atskleidžia visą savo natūralų grožį. Ir atvirkščiai, tradiciniai sodo augalai alpinariume atrodo nekaip. Profesionalų nuomone, alpinariume visai netinka rožės, jurginai ir panašūs augalai.
Prieš sodinant augalai suskirstomi grupėmis (analogiškai, kaip akmenys). Atskiriami dekoratyviniai krūmai ir miniatiūriniai medžiai.


Kaip akcentas sodinami žiemą-vasarą žaliuojantys augalai, dažniausiai spygliuočiai. Protingai parinkti, jie puikiai dera vienas su kitu, išlieka patrauklūs visus metus. Akcentais gali būti augalai, brangūs jums dėl kokių nors priežasčių, neįprastai atrodantys arba retos rūšies. Jie gali iškilti virš kalnelio viršūnės, sudarydami reikiamas vertikalias arba horizontalias linijas kompozicijoje. Nedideli, tačiau įdomūs augalai sodinami pirmajame plane. Jiems sukuriamas neutralus fonas, kurio plotas pakankamai didelis.
Pagrindinių augalų neturi būti daug. Būtina, kad jie gražiai derėtų su didžiaisiais akmenimis ar jų grupėmis. Reikia atsižvelgti į viską: augalų žydėjimo laiką ir trukmę, žiedų spalvą, net į tai, kaip jie atrodo vienų ar kitų akmenų fone.


Tos pačios rūšies augalų negalima išmėtyti po visą alpinariumą. Jie sodinami pakankamai didelėmis grupėmis. Geriau nedaryti simetriškų kompozicijų. Augalai, kurių lapai sidabriniai arba pilki, sušvelnina perėjimus tarp spalvinių dėmių, leidžia pasiekti spalvų harmonijos arba pabrėžti kontrastus.
Nereikėtų piktnaudžiauti augalų įvairove. Akmeniniame kalnelyje, kurio plotas 10 m2, vargu ar pavyks gražiai išdėstyti daugiau kaip 12-15 rūšių ir formų. Juos sodinant pagal principą „daug gražių ir įvairių“, alpinariumas pavirs botanine kolekcija ir laukiamo dekoratyvinio efekto nebus.

Kai kurios agrotechnikos taisyklės
Alpinariumo augalams reikia saulės ir šilumos, todėl jį įrenkite saulėtoje vietoje. Didelio noro ir pastangų dėka neblogą akmeninį sodelį galima įrengti ir aukštų medžių pavėsyje, tik štai tikru alpinariumu jo pavadinti jau nebus galima.
Alpių augalams reikalingas purus, gerai orui laidus substratas, kuriame nedaug organinių medžiagų. Todėl sodinimui geriau naudoti derlingos žemės ir stambiagrūdžio smėlio ar žvirgždo mišinį. Vėliau alpinių augalų nereikia pertręšti. Organinių trąšų nereikia naudoti visai. O ir tręšiant mineralinėmis trąšomis geriau laikytis taisyklės „geriau neprimaitinti, negu permaitinti“. Priešingu atveju augalai pradeda pernelyg vešliai augti, blogiau žydi, neretai praranda formą, juos reikia dažnai apipjaustyti.
Parenkant vietą augalų sodinimui, reikia atsižvelgti į jų augimą ateityje. Jei dekoratyvinio efekto norite pasiekti iš karto arba per labai trumpą laiką, augalus galima sodinti tankiai, o vėliau, jiems užaugus, persodinti į kitą vietą. Apsodinus alpių kalnelį, geriau lieti jį nedidelėmis vandens porcijomis, trumpais intervalais. Tam, kad sumažėtų dirvos erozijos efektas, laikinai galima naudoti mulčiavimą.

Į viršų