06

Rokariumo – akmenų kalno – fragmentas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.


Romualdas BALIUTAVIČIUS


Tęsiame pasakojimų ciklą apie pavyzdingai tvarkomas privačias valdas, įmonių, įstaigų bei daugiabučių namų aplinką. Šį kartą svečiuojamės prieš ketverius metus renovuoto Klevų gatvės 13-ojo daugiabučio namo valdose. Tiesa, teritorija dokumentaliai namui kol kas dar nepriskirta – taigi yra tvarkoma labiau bendrijos pirmininkės Virginijos Remeikienės bei samdomos valytojos Jelenos pastangomis...


Kalbiname pirmininkę, o mums bekalbant prieina gražus juodas katinas. Anot V. Remeikienės, jį ir dar vieną kažkas išmetė iš pravažiuojančios mašinos. Broliukas po kurio laiko dingo, o likęs gina nuo pelių ir žiurkių namo gyventojus. Vis dėlto žmonės netrykšta dėkingumu katinėliui: neseniai kažkas stipriai sužalojo jam akį ir dabar ramaus būdo gyvulėlis vengia žmonių. Ką gi, kaip tokiais atvejais pasakytų rusai: „Darnioje šeimoje neapsieinama be išsigimėlio...“

Augalus „palaisto“ ir šunys
„Namas renovuotas neseniai, bet jau sproginėja apdailos plokštės... Ko gero netinka jos mūsų klimatui“, - svarsto moteris. Kaskart vejas žoliapjove nupjauna jos vyras, nes, pirmininkės manymu, pagyvenusiam žmogui stumdyti žoliapjovę nėra saugu.
Loveliuose ant palangių matėme žydinčias pelargonijas – puikus kontrastas rusvų sienų monotonijai. Po langais įrengti gėlynai, kuriuose vėlgi netrūksta žiedų.
„Pernai žieduose skendo visas namas, tačiau šiemet kažkodėl žmonės vengia auginti gėles. Gal kad praėjusią vasarą jos labai išdegė, o kitas – išlaužė vėjai?
Nedideliuose gėlynuose geltonais atspalviais džiugina šio laikmečio „klasika“ - serenčiai. Pasak pirmininkės, vienai namo gyventojai norėjosi daugiau žydinčių augalų – ėmė ir pasėjo. Kitus gėlynus įrengė Šiaulių universiteto Edukologijos katedros studentai.

Iš kur imamos sėklos ir sodinukai?
V. Remeikienė: „Visaip sukamės... Gaunu iš pažįstamų, parvežu pati iš sodo... Tačiau tai tik pradžia, mat kiekvienas augalas nori bei laukia priežiūros. Ir laistyti pačiai tenka – nemažai vandens išeina. O tai vėlgi tuština piniginę... (Juokiasi).
Didelėmis ir baltomis žiedų spurgomis žydi hortenzijų krūmai. Anot pirmininkės, pavasarį gerai patręšus, augalai iki rudens tiesiog „kraustosi iš proto“. Žinoma, trąšos irgi perkamos...
„Labai gražu, kai hortenzijų žiedai gula ant žemės, - rodo V. Remeikienė. - Tačiau „ciuciukai“ irgi nesnaudžia – stabteli ir „palaisto“ kiemo augalus, dėl to jau ne vienas nuvyto, numetė lapus...

Pirmininkei sumanymų netrūksta
Pasukame už namo. Ties kampu - didelis neprižiūrėtas krūmas. Kaip gi čia taip?
„Čia kaimyninio namo teritorija, - paaiškina V. Remeikienė. - Neapsikentusi pati krūmus vis apkarpau... Reikia priežiūros viskam. Nebūna taip, kad pasodinai ir pamiršai...“
Kitoje daugiabučio pusėje maloniai nustebina rokariumas, pjaunama veja, gėlynėliai. Tačiau kiek tolėliau tako – kelius siekianti nepjautos žolės lopiniai, kur matyti piktžolės, kiečiai. Ne visi gretimų namų kaimynėliai linkę švarintis... Ir ką tu jiems? Oficialiai toji teritorija priklauso miestui, taigi, jeigu nenori - nepriversi tvarkytis. Apžėlusi „niekieno“ žemė pavydžiai žvelgia į tvarkingą, dviejų žmonių prižiūrėtą kaimyninę teritoriją, pažymėtą Klevų gatvės 13-uoju numeriu.


Akmenų kalną arba rokariumą irgi padėjo įrengti studentai. Žvelgiant iš viršaus, iš balkono, jis primena iš augalėlių bei akmenų padarytą miegantį drakoną. Daug čia visko: žemaūgiai augalai, kurių pavadinimų V. Remeikienė sako nebeprisimenanti. Žemaūgiai kadagiai, sibirinės viksvos, kūgio pavidalo konika... Pastaroji likusi tik viena, nes pernai keletą šių bonsus primenančių augalėlių pavogė ilgapirščiai. „Labai skaudėjo „dūšią“, - pripažįsta bendrijos pirmininkė.
Šioje, į saulę atgręžtoje pusėje matosi daugiau lovelių su gėlėmis nei fasadinėje. Netoli „slibino“ – į metalinį karkasą įstatytas maišas su žemėmis, pasidabinęs šimtais geltonų žiedų. Paprasta ir gražu! Akcentas, kurio idėją tikrai verta kopijuoti...


Tolėliau pirmininkės rankų laukia dar vienas trikampėje salelėje įsikūręs alpinariumas. Reikia nupirkti augalų, dar atsivežti žemių, šio bei to, bet, visai gali būti, jog darbas užvirs tik kitąmet, kadangi ir taip veiklos netrūksta. O dar laukia ir vaikų žaidimų aikštelė... Taigi sumanymų netrūksta, kad tik pakaktų lėšų ir sveikatos juos įgyvendinti.

„Ir vis dėlto, - klausiame V. Remeikienės, - ar nebandėte suskaičiuoti, kiek pinigėlių per sezoną atsieina visos šitos grožybės?“
„Nežinau. Nemažai šalto vandens sunaudojame laistymui... Bet tai dar priklauso nuo to, koks lauke oras ir ar duoda kaimynai porą kibirų vandens gėlėms palaistyti, ar ne“, - šypteli V. Remeikienė bei priduria: „Nesame kokie išskirtiniai. Tvarkomės, kad patiems būtų gyventi gražiau. Sukamės po truputį. Labai malonu, kad jau ir mūsų kaimynai – aplinkinių namų gyventojai – pradeda tvarkyti aplinką. Labai gerai sutariame su kitoje gatvės pusėje gyvenančiais privatininkais: ar medį reikia apgenėti, ar nupjauti, ar darbo jėgos reikia, ar pagalbos – ateina, padeda. Žinoma, nemokamai. Jau yra padaryti detalieji planai – beliko įsiteisinti kiemą, kad namui būtų priskirtos konkrečios valdos, nes juk vis tiek valome, prižiūrime... O tada galima bus ir atitinkamus kelio ženklus pasistatyti, kad svetimi nepaliktų kieme savo mašinų. Štai, sužymėjome ant asfalto linijas – iškart daugiau mašinų nakčiai telpa kieme... Taip ir gyvename.“

09
Ryškiomis žiedų spurgomis pasidabino hortenzijų krūmai.

07

Bendrijos pirmininkės V. Remeikienės numatomas darbų sąrašas driekiasi toli, į kitus metus.

08

Nemažai palangių puošia loveliai su gėlėmis.

10

Gražioje aplinkoje ir gyventi gražiau...

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų