Užterštumas radioaktyviuoju ceziu, pasak A. Sederavičienės, gali labai įvairuoti netgi tarp tame pačiame miške surinktų ir tos pačios rūšies grybų.

Autoriaus nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Reti namai, kuriuose nerastume grybų atsargų. Marinuotų, sūdytų, šaldytų, raugintų, džiovintų... Netgi tas, kuris ūmėdės neskiria nuo raudonikio, grybus perka tiesiai iš grybautojų arba parduotuvėse. Ir šiemet dar ilgai, iki pirmųjų rimtesnių šalčių, turgeliuose matysime žmones, pardavinėjančius šitas naudingas miško gėrybes. Tačiau po Černobylio atominės jėgainės avarijos vis dažniau pasigirsta balsų, jog grybai sugeba kaupti ne vien naudingas medžiagas, bet ir visokius teršalus, įskaitant radiaciją... Ar gali būti taip, kad švenčių ar kokia kita proga iš rūsio parsineštas stiklainis su baravykais, žaliuokėmis arba voveraitėmis pakenktų valgytojams? Kalbiname Angelę Sederevičienę, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto vyr. specialistę ryšiams su visuomene.

Grybai kaupia radiaciją nevienodai
„Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai, remdamiesi atliktais radiologiniais tyrimais bei moksline literatūra, Radiacinės saugos centro (LRSC) tyrimų rezultatais, įvertino ir įvairiais laikotarpiais apžvelgė valgomų grybų radiacinį užterštumą Lietuvoje bei Europos Sąjungos šalyse“, - pasakoja A. Sederevičienė.
Anot jos, valgomųjų grybų radiacinė tarša ženkliai padidėjo po 1986 m. balandžio 26 d. įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos. Po šios katastrofos radioaktyviomis atliekomis, ypač radioaktyviuoju ceziu (137Cs) buvo užteršta 2,3 milijonai hektarų miško ne tik Ukrainoje bei Baltarusijoje, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje.

O kuriuose gi Lietuvos teritorijose nereikėtų rinkti miško gėrybių?
„Yra nustatyta, kad radioaktyvaus užterštumo lygis gretimose teritorijose gali būti skirtingas. Miško dirvoje radioaktyvus užterštumas, lyginant su žemės ūkio reikmėms naudojama ariama dirva, išlieka ilgiau, todėl grybai, uogos ir žvėriena yra vieni iš pagrindinių žmonių radioaktyvaus užterštumo šaltinių. Štai grybai sugeba sutraukti iš aplinkos ir vaisiakūniuose sukaupti gana didelių įvairių medžiagų kiekių“, - pabrėžia A. Sederevičienė, pridurdama, jog valgomųjų grybų micelis yra labai svarbus radiokatyvių teršalų sulaikymui viršutiniame miško dirvos sluoksnyje, kuris kaip savotiška kempinė kaupia radioaktyvius elementus. Grybų radioaktyvumas beveik visada būna kelis kartus didesnis už toje pačioje vietoje augančių augalų.

Kas nulemia grybų taršą
„Valgomi grybai gali sukaupti 50 kartų aukštesnį radioaktyvių medžiagų kiekį (atskirais atvejais net iki 100 kartų) palyginti su šalia jų augančiais augalais. Remiantis moksline literatūra galima teigti, kad valgomų grybų radiacinis užterštumas kinta priklausomai nuo jų augimo vietos.
Vienos grybų rūšys yra linkusios kaupti daugiau teršalų, kitos – mažiau. Surinktų iš skirtingų to paties miško vietų grybų radiacinė tarša gali svyruoti plačiose ribose. Tai nulemia įvairūs faktoriai – grybų rūšis, dirvožemio užterštumas, periodas po radioaktyvaus užteršimo, drėgmė“, - tęsia A. Sederevičienė
Radioaktyviojo cezio pusinis skilimo periodas yra 30 metų, kadangi aktyvumas dirvožemio sluoksniuose su laiku keičiasi, atitinkamai kinta ir skirtingų grybų rūšių radioaktyvumas. Nustatyta, kad radioaktyvumas gali svyruoti net toje pačioje valgomų grybų rūšyje. Todėl yra svarbu įvertinti kiekvieną individualų atvejį.
Valgomuose grybuose dažniausiai yra randamas radioaktyviojo cezio (137Cs). Be to, nustatyta, kad spygliuočių miškuose augantys grybai turi didesnį radioaktyvųjį užterštumą nei lapuočių miškuose. Radioaktyvus cezis grybo kūne pasiskirsto netolygiai. Daugiausiai jo susikaupia grybo kepurėlėje, mažiau – kotelyje.

Pavojus sveikatai
„Radioaktyvios medžiagos yra žalingos vartotojo sveikatai, - tęsia A. Sederevičienė . - Dažnai ir dideliais kiekiais joms patenkant į organizmą, pažeidžiama ląstelių genetinė informacija, ženkliai padidėja tikimybė mutacijoms atsirasti. Mutacijos skatina onkologinius susirgimus ir gali būti genetiškai paveldimos“.
Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog 137Cs radioaktyvumas po Černobylio atominės elektrinės avarijos valgomuosiuose grybuose svyravo nuo 100 iki 32 000 Bq (bekerelių) kilograme grybų.
Daugumoje Lietuvos vietovių iki Černobylio atominės elektrinės avarijos radioaktyvaus cezio koncentracija grybuose keitėsi nuo 4 iki 8 Bq/kg.
Pagal vykdomą Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto grybų stebėseną, Lietuvoje radioaktyvaus cezio koncentracija praėjus dešimt ir daugiau metų po avarijos (1996–2000 m.) baravykuose įvairavo nuo 33 Bq/kg iki 166 Bq/kg, voveraitėse nuo 50 Bq/kg iki 80 Bq/kg.

Vadinasi, tikimybė užvalgyti radioaktyvių grybų ne tokia jau ir maža?
A. Sederavičienė: „Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas atlieka visų mūsų šalyje importuojamų ir eksportuojamų grybų siuntų laboratorinę kontrolę. Didžiausias leistinas radioaktyvusis užterštumas maiste yra 600 Bq/kg šviežios grybų masės arba 6 kBq/kg sausos grybų masės. Prieš keletą metų didesni cezio radionuklido aktyvumai (daugiau nei 300 Bq/kg рavienių grybų) rasti žaliuokėse bei raukšlėtuose gudukuose“.

Kaip „deaktyvuoti“ surinktus grybus?
Suprantama, pirkėją gina sanitarinės normos, bet ką daryti pavieniams grybautojams, susiruošusiems į miškus grybų? Juk kaskart nevežiosi jų tirti.
A. Sederavičienė: „Maistui yra naudojami termiškai apdoroti valgomi grybai, o radioaktyvaus cezio kiekius valgomuosiuose grybuose iki 58–82 proc. galima sumažinti juos verdant arba blanširuojant, ir iki 90 proc. – užšaldžius ir po to 2 kartus pamirkius šiltame vandenyje.
Mokslinėje literatūroje teigiama, kad ateityje grybų užterštumas radioaktyviuoju ceziu turės tendenciją mažėti.
Daugumoje Europos Sąjungos valstybių, remiantis atliktais tyrimais, nustatytas žemas grybų radioaktyvusis užterštumas, todėl gauti didelę radiacijos dozę, vartojant valgomus grybus maistui, praktiškai yra neįmanoma“.

Žinotina
Surinktuose šviežiuose grybuose neturi būti kirmėlaičių nei kitų gyvių, leistini tik kirmgraužų pėdsakai (grybų kiekis su kirmgraužų pėdsakais – ne daugiau kaip 10 % masės, įskaitant 5 % labai kirmgraužų pažeistų grybų), mineralinės priemaišos gali sudaryti ne daugiau kaip 1 %, o augalinės kilmės priemaišos – ne daugiau kaip 0,3 % masės.