08

Jau liepą ir rugpjūtį subręsta sudėtinės, sudarytos iš smulkių, sultingų kaulavaisių, aviečių uogos.
Redakcijos archyvo nuotr.


Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Trečios kartos šiaulietė ponia Valė sako nuo vaikystės prisimenanti tikrų miško aviečių skonį. Ne tik skonį, bet ir milžinišką avietyną kažkuriame netoli Šiaulių esančiame miške.

Vaikystės avietės
Buvo gal 1945 ar 1946-ųjų rugpjūtis, kai susirgo tada dar mokyklos nelankiusios Valytės ir vyresnysis brolis, ir senelis. Karščiavo jie kelias dienas, nes Valės mama neturėjo pinigų nei į gydytojus kreiptis, nei į vienintelę vaistinę eiti.
Tada kažkuri kaimynė patarė miške vaistams prisirinkti aviečių uogų.
Ir dabar ponia Valė prisimena, kaip juodvi su mama nešinos žaliu arbatiniu (kaimynė patarė pasiimti uogoms emaliuotą indą, o toks namuose buvo tik vienas) ilgai ėjo krūpčiodamos į mišką, o paskui ilgai jame klaidžiojo, kol surado avietyną.
Avietynas buvo tankus, aukštas, priaugęs dilgėlių, bet Valytei užvertus galvą viršūnėse matėsi raudonos uogytės, kurių ji net nepajėgė pasiekti. Tad rinkusi mergaitė tas uogeles, kurios nukrisdavo jos mamai skinant, ir dėjusi į burną.

Skonis buvęs ypatingas...
Ir nesvarbu, kad uogelės buvo mažos, neišvaizdžios, su dabar turguose parduodamomis nė iš tolo nepalyginamos.
Mėgsta drėgmę ir vėsą
Avietės įvairiuose regionuose vadinamos įvairiai – ir aviečiais, ir avienėmis, ir aviečiu.
Lietuvoje auga trys aviečių rūšys: paprastoji, raudondyglė, žemuoginė.
Žinoma, labiausiai paplitusi yra paprastoji avietė.
Šios dar vadinamos laukinėmis avietės paplitusios visoje Europoje ir Azijoje, nes mėgsta miškus ir pamiškes, krūmynus ir drėgnas vietas.
Įdomiausia, kad avietės labai retai auga pietų kraštuose, o jei ir auga, tai tik kalnuose. Plinta šie augalai šaknų atžalomis, todėl greitai sudaro tankius sąžalynus. O tai sudaro sunkumų sodininkams, tad dažniausiai soduose auginamos iš paprastosios avietės išvestos kultūrinės veislės. Kaip, pavyzdžiui, remontantinės, kurios yra derlingos iki pat šalnų ir neturi polinkio užimti didesnių teritorijų nei kad joms skirta.

Ir raudona, ir geltona
Šiaip paprastoji avietė – tai daugiametis iki pusantro metro aukščio užaugantis krūmas su dvimečiais stačiais, apvaliais, dygliuotais stiebais, ant kurių auga dažniausiai trilapiai lapai su baltais pūkeliais padengta apatine puse.
Žydi baltais, smulkiais, susitelkusiais į žiedynus žiedais avietės birželį-liepą, o jau liepą ir rugpjūtį subręsta sudėtinės, sudarytos iš smulkių, sultingų kaulavaisių, uogos.
Aviečių uogos, arba vaisiai, kaip juos vadina specialistai, būna ir raudonos, ir geltonos spalvos.
Nors miškuose avietės auga didžiuliais sąžalynais, tačiau užtenka vieno kito kenkėjo ar ligos, kad visas avietynas būtų išnaikintas.  
O tų kenkėjų yra įvairiausių - paprastasis avietinukas, avietinis žiedgraužis, amarai, avietinė musė, avietinė blauktė. O kur dar antraknozė, rūdys, kekereinis puvinys, bakterinis vėžys, žievėplaiša ir taip toliau.

Vertingi ir lapai, ir stiebai
Tačiau, kaip ten bebūtų, paprastosios avietės yra labai vertingos. Jų uogose ir lapuose yra sacharidų, organinių rūgščių, eterinio aliejaus, rauginių medžiagų, mineralinių medžiagų, pektinų, ląstelienos, visokiausių vitaminų, folio rūgšties, karotino, fitosterinų, flavonoidų.
Tad avietės naudojamos ir vaistams: prakaito ir šlapimo išsiskyrimą skatinti, karščiavimą ir skausmą mažinti. Be to, jos pasižymi antibakteriniu, priešuždegiminiu, sutraukiančiu poveikiu.
Įvairūs aviečių preparatai vartojami sergant peršalimu, gripu, angina, viduriavimu, dizenterija. O liaudies medicinos žinovai uogomis gydo mažakraujystę, aterosklerozę, hipertoniją, virškinamojo trakto ir odos ligas.
O tam tereikia sunokusias uogas ir lapus išsidžiovinti, o paskui – iš dviejų šaukštų ir stiklinės verdančio vandens – pasidaryti užpilą.
Tarp kitko, ir aviečių stiebų arbata skatina prakaitavimą, mažina peršalimo ligų  simptomus, gerina bendrą organizmo būklę. Gražios raudonos spalvos ir itin malonaus skonio stiebų arbatą galima gerti šaltą ir šiaip – be jokios ligos.

Žemuoginė – ateivė iš Japonijos
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje paplito ir avietė ateivė iš Japonijos – vadinamoji žemuoginė avietė, kurios uogos yra didesnės, grūdėtos ir ne tokios saldžios kaip mums įprastosios.
Tiesa, jų skonis šiek tiek primena žemuoges ir išvaizda yra labai puiki, tačiau žemuoginės netinka transportavimui, tad tinkamos auginti tik savo reikmėms – uogienėms virti ar valgyti nuo krūmo. Taip pat šios avietės labai greitai plinta, tad sodininkams tenka jų šakniastiebius sodinti į didelius vazonus, kurie apkasami žemėmis.
Geras dalykas, kad žemuoginės avietės nėra lepios – puikiai prisitaiko prie šalto klimato, dera nuo rugpjūčio iki vėlyvo rudens ir gražiai žydi. Iš jų būtų galima auginti ir gyvatvores.


Tęsiasi konkursas „Mano gražiausias augalas“ visiems augalų augintojams: gėlininkams, daržininkams, sodininkams. Skambinkite telefonu (8 41) 52 38 40, rašykite, siųskite nuotraukas el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., jei pražydo jūsų gėlė, jei išauginote gražų kopūstą, jei jūsų senelio sodintas kaštonas vis dar brandina vaisius. Papasakokite jūsų gražiausiojo augalo istoriją, mes ją išspausdinsime antradieniais ir kartą per mėnesį apdovanosime konkurso laimėtoją.
Spalio mėnesio nugalėtojui – Cate Kendall romanas „Gucci mamos“.

Į viršų