Jeigu rudenį nudirbsite būtinus darbus sode, kitąmet galėsite tikėtis geresnio derliaus.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

Sulaukėme rudens, o kartu ir gausaus derliaus. Daugelis konservuoja, marinuoja ar kitaip ruošia vitaminų žiemos laikotarpiui. Tačiau tuo darbai nesibaigia. Ką daryti, kad tų vitaminų galėtume užsitikrinti dar ne vienai žiemai? Apie darbus, kuriuos dar reikia nudirbti, kad sodas ne tik džiugintų akį, bet ir gerai derėtų, kalbame su biomedicinos mokslų daktare, Dubravos arboretumo viršininke Valerija Baroniene.

Ką gi, pradėkime nuo sodinimo. Radau teiginį, kad ruduo – tinkamas metas augalams sodinti, tačiau daug kas mieliau tai daro pavasarį...
Pavasarį galima sodinti visus – tiek dekoratyvinius, tiek vaisinius, tiek ir vaistinius augalus. Bet sodininkai džiaugiasi, kad daugelio augalų sodinimui ne blogiau tinka ir ruduo. Juk pavasarį galima sodinti tik nuo pašalo išėjimo iki pumpurų sprogimo, taigi vasaržaliai augalai sodinami apie tris savaites balandžio mėnesį, visžaliai – maždaug tiek pat laiko, tik vėliau, iki gegužės vidurio. O jei staiga užėjo karščiai ar sausros, tai ir sodinimas keblesnis, ir sodinukų priežiūra sunkesnė. O rudenį visžalius galima pradėti sodinti jau rugpjūčio viduryje ir sodinti iki pat spalio, o vasaržaliams turime visą spalį, neretai ir pusę lapkričio. Ir karščiai nebegresia, ir drėgmės dažniausiai pakanka. Na, ir kiti darbai ne taip spaudžia, kaip pavasarį, kai vienu metu reikia ir dirvą sukasti, ir veją pasėti, ir sodus purkšti, ir medelius sodinti, ir gėles sėti, ir šiltnamiu pasirūpinti, ir dar dešimtį kitą darbų aprėpti – ir viską per tas pačias kelias savaites.

Kokių taisyklių reikia laikytis augalus sodinant?
Yra kelios bendros taisyklės. Štai lapuočius, iškastus iš dirvos (ne iš vazonų), sodinam, kai jie jau be lapų (rudenį, paprastai spalio mėnesį) arba dar be lapų (pavasarį, paprastai balandžio mėn.), o visžalius (kurie žiemai nemeta lapų ar spyglių) – arčiau vasaros, t. y. rudenį anksčiau (rugpjūčio pabaiga–rugsėjis), pavasarį vėliau (gegužė). Iš vazonų galima sodinti bet kada, išskyrus žiemą (žemė įšalus!) ir intensyviausio augimo laikotarpį (gegužės antra pusė–birželis), nes tada šaknų pažeidimai arba drėgmės trūkumas labai neigiamai atsiliepia. Pavasarį sodinam lepesnius augalus, rudenį – atsparesnius. Jauni augalai jautresni šalčiui, todėl rudenį pasodinti dažniau apšąla.
Obelis, kriaušes, daugumą uogakrūmių geriausia sodinti rudenį, o slyvas, vyšnias, abrikosus, persikus, vynmedžius – pavasarį.

Kaip paruošti žiemai, jei jau visko gražaus prisisodinome, kad nenunyktų?
Netręšti azoto turinčiomis trąšomis po liepos vidurio.
Rudenį laistyti tik ilgai trunkančių sausrų metu, nes medeliai drėgnoje dirvoje vėliau ruošiasi žiemai ir labiau nukenčia nuo šalčio. Visžalius augalus, jei dirva sausoka, prieš užšąlant būtina gausiai palieti, nes jų lapai ar spygliai nuolat garina vandenį. Jei ilgokai nelijo – gausiai palaistyti prieš užšąlant.

Kiek ilgai laistyti?
Tai priklauso nuo augalo. Erikiniai augalai (rododendrai, bereinučiai, bruknuolės, erikos, šilauogės) sunkiai ištveria sausras net ir rudenį. Dauguma šių augalų žiemai nemeta lapų ir vandenį garina visą laiką, kol nespaudžia šaltis, tad juos gali tekti laistyti iki pat žiemos. Panašiai reikėtų prižiūrėti ir spygliuočius. Lapus metantiems augalams daugiausia vandens reikia pavasarį ir vasarą, o rudenį jie greičiau pasiruošia žiemai, jei dirva nelabai drėgna, tad nuo vasaros pabaigos laistykime tik ilgai trunkančių sausrų metu.

O ar reikia medelius žiemai kuo nors pridengti?
Jaunus vaismedžius ir vaiskrūmius, ypač lepesnių veislių, taip pat šalčiui jautrius dekoratyvinius augalus prieš žiemą reikėtų aprišti kartonu, storu popieriumi, eglišakėmis, šiaudais, prieš tai suglaudus jų šakas, o žemesnius augalus – pridengti minėtomis medžiagomis. Jaunus vaismedžius galima aprišti eglišakėmis, nendrėmis ar popieriumi apsaugai nuo kiškių.
Jokių augalų nepatartina storai uždengti, kol temperatūra teigiama, nes jie pradės šusti ir sirgti.
Apskritai, dengiami tie augalai, kuriems mūsų klimatas pernelyg atšiaurus. Paprastai apšąla tie augalai, kurie ilgai auga ir žydi, vėlai numeta lapus. Jauni augalai jautresni už subrendusius, pavėsyje augantys – už saulėtų vietų „gyventojus“, o per daug lepinti (gausiai tręšti ir laistyti) – už prastesnėmis sąlygomis augusius.

Ar reikia kaip nors apsaugoti šaknis?
Nelabai atsparius žiemai ir neseniai pasodintus augalus rudenį reikėtų mulčiuoti: šaknų zonoje užpilti sausų durpių, smulkintos medžio žievės, komposto ar sausų švarių medžių (ne vaismedžių!) lapų. Tiktų ir šiaudai, bet juose gali įsiveisti pelinių graužikų. Prasidėjus šalčiams mulčas supilamas ir apie kamieną. Sluoksnis gali būti iki 30 cm storio. Pavasarį mulčas nuimamas ar prasklaidomas, kad nesiektų kamieno ir nebūtų storesnis negu 10 cm.

O ką daryti su žydinčiais dekoratyviniais vijokliais?
Raganės, kraunančios žiedus ant tų metų ūglių, rudenį nupjaunamos iki 20 cm ilgio, apkaupiamos, pridengiamos. Tos, kurių žydi antramečiai stiebai, tik praretinamos, paguldomos ir pridengiamos.
Laipiojančios rožės dar esant pliusinei temperatūrai nuimamos nuo atramų, paguldomos ant eglišakių pakloto, o prasidėjus šalčiams – apdengiamos.
Vėlyvą rudenį atjauninami seni vijokliniai sausmedžiai: išpjaunama dalis seniausių stiebų. Prieš šalčius galima smarkiai patrumpinti vis dar žaliuojančius nesumedėjusius jaunus ūglius, nes jie vis vien nušals.

Dar sutikau man negirdėtą teiginį, kad rudenį medžius reikia genėti. Ar ne pavasarį?
Vaismedžiai paprastai genimi ankstyvą pavasarį ir vasarą. Rudenį, nuėmus derlių, taip pat galima genėti – išpjaunamos silpnos, džiūstančios, per tankios šakos, retinami ir trumpinami ūgliai. Rudenį išpjaunami seniausi, menkai derantys serbentų stiebai, atiderėję aviečių stiebai, per tankūs ūgliai. Didesnius pjūvius naudinga užtepti sodo tepalu ar aliejiniais dažais, įmaišius į juos fungicido. Specialūs sodo tepalai ne tik saugo nuo ligų, bet ir padeda gydyti vėžines vaismedžių žaizdas. Nereikalingus ūglius ir atžalas reikėtų šalinti tada, kai jie ima augti – pavasarį ir vasarą, bet jei jau liko iki rudens, geriau išpjauti juos rudenį negu palikti iki pavasario.

Nors daugelis sodininkų įpratę tai daryti pavasarį, medelius reikėtų balinti rudenį?
Baltinimas pavasarį nelabai naudingas. Jei jau baltiname, reikėtų tai daryti vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje. Pirmiausia metaliniu šepečiu nugramdomos žievės atplaišos, kerpės, samanos, o su jomis ir žiemoti susiruošę kenkėjai bei ligų sukėlėjai. Šias nuogramdas geriausia sudeginti. Baltinimo mišinyje yra fungicidų, todėl jis apsaugo nuo grybinių ligų. Svarbu ir tai, kad nubaltinti vaismedžių kamienai mažiau įkaista saulėje, todėl nesupleišėja nuo dienos ir nakties temperatūros svyravimų. Juk žievėje atsiradę įplyšimai ir žaizdos tampa „vartais” įvairių ligų sukėlėjams, taigi saugodami nuo plyšimų medį saugome nuo įvairių ligų. Senesni, stora žieve medžiai lengviau ištveria pavasario paros temperatūros kaitą negu jauni, bet baltinimas naudingas ir jiems.

Ar verta prieš žiemą augalus nupurkšti nuo kenkėjų?
Augalų ligos ir kenkėjai aktyviausi pavasarį ir vasarą, tada labiausiai ir tenka su jais kovoti. Nuėmus derlių vaismedžius, vaiskrūmius ir žemę po jais naudinga nupurkšti 7 % karbamido tirpalu ar kitais fungicidais bei insekticidais, tai padės apsisaugoti nuo ligų ir kenkėjų ateinančiais metais. Jei dar ir sukasime dirvą, kitąmet sodas bus kur kas sveikesnis!

Ką daryti, kad pavasarį būtų graži veja?
Jau ne naujiena, kad iki Kalėdų nesulaukiame nei šalčio, nei sniego, tad neretais metais pievelės smagiai žaliuoja ir auga iki kalendorinio viduržiemio. Taigi vejos šienavimas – ne tik vasaros, bet ir vėlyvo rudens rūpestis. Palikta žiemoti aukšta žolė sukrinta, joje veisiasi grybinės ligos, ir pavasarį vaizdas visai nebedžiugina... Kad veja būtų vešlesnė, rudenį galima ją ir patręšti, tik reikėtų rinktis specialias kompleksines trąšas be chloro, bet su sieros junginiais. Piktžolėtos ar supuolusioje, suslėgtoje dirvoje augančios vejos priežiūra pavasarį bus lengvesnė, jei jau rudenį naikinsime piktžoles, o dirvą aeruosime.

Mes visaip rūpinamės, ruošiame sodus žiemai. Ar kaimo žmonės anksčiau irgi taip viskuo rūpinosi?
Kaimo žmonės anksčiau gyveno gamtos ritmu, metų laikų ciklai diktuodavo ir darbus, ir šventes. Suprantama, kad ir pasiruošimas žiemai buvo svarbus, tad nieko naujo mes neišradome. Skirtumas tik toks, kad dabar atsirado kur kas didesnė augalų ir – deja – kenkėjų bei ligų įvairovė, ir daugelis šių naujųjų mūsų kaimynų yra kilę iš kitokio, dažniausiai šiltesnio, klimato sričių. Tad ir augalų ruošimas žiemai, jų priežiūra ir kova su įvairiomis juos puolančiomis negandomis dabar kitokia.