2015-03-23 23

Artėja pavasaris, pasidabinęs žaluma ir gėlių žiedais. Tiesa, Lietuvoje tų ankstyvą pavasarį žydinčių gėlių ne tiek daug, bet kokios jos ryškios ir kvapios.
Redakcijos archyvo nuotr.

Laima TRUMPYTĖ
Tad pasakojimas apie tris iš jų – žibuoklę, kroką ir hiacintą.

Žibuoklė. Tik šiauriniame pusrutulyje
Žibuoklė (lotyniškai Hepatica) priklauso vėdryninių šeimos augalų genčiai. Tai atstovė žolinių daugiamečių augalų, kurie savaime auga Vidurio ir Šiaurės Europoje, Azijoje ir šiaurės rytų Amerikoje, tai yra visame Šiauriniame žemės pusrutulyje.
Nors gentyje yra apie 6 – 10 rūšių, kurios paplitusios Šiauriniame žemės pusrutulyje, kai kai kurios žibuoklių rūšys yra įrašytos į Raudonąją knygą (Vokietijoje, Švedijoje, Rusijoje).
Šiaurės Amerikoje paplitusios acutiloba, americana rūšies žibuoklės, Japonijoje – kadota, Europoje, Azijoje - nobilis Schreb. Karpatuose pražysta transilvaninė žibuoklė, o Lietuvoje auga tik vienintelė rūšis – triskiautė žibuoklė.
Be to, yra daug išvestinių rūšių, kurios įvairiose šalyse auginamos kaip dekoratyvinės gėlės. Ypač žibuoklių auginimas yra populiarus Japonijoje, kur nuo XVIII amžiaus vidurio yra išvesta daugybė jų rūšių, net nebeturinčių įprastinio šešių-septynių žiedlapių rinkinio ir įprastų spalvų.

Dvilytės gėlės
Apskritai visos žibuoklės, kur jos beaugtų ir kaip besivadintų, turi bendrų bruožų. Tai dvilytės gėlės, nuostabiai žydinčios ankstyvą pavasarį (balandžio-gegužės mėnesiais) rožiniais, violetiniais, mėlynais arba baltais žiedeliais ant plaukuotų stiebų.
Jų savitos formos odiški žali lapai puikiai išsilaiko net šalčiausią žiemą, nes žibuoklės gali puikiai prisitaikyti prie įvairiausių sąlygų. Tarp kitko, atsiradus žiedams peržiemoję lapai po truputį sunyksta ir išauga nauji šviesiai žali lapeliai.
Žibuoklės auga tiek tamsiuose lapuočių, mišriuose ir spygliuočių miškuose, tiek smėlingoje dirvoje, tiek žemėje, kur gausu molio ir kalkakmenio.
Tačiau jei žiemą nebūna pakankamai sniego, o pavasarėjant atitinkamai drėgmės, žibuoklės gali sunykti. Todėl vieną pavasarį mėlynavusi miško aikštelė kitais metais gali būti be vienos žibuoklės.
Nors dėlto gali būti kalti ir žmonės, jas išskynę ir nepalikę galimybės drugeliams, kandims, bitėms, musėms ir vabalams jų apdulkinti.

Triskiautė
Lietuvos miškuose savaime auga triskiautė žibuoklė.Pirmiausia įvairiose mūsų šalies vietose ji vadinama ne tik žibuoklės vardu, o žibute, žibuole, kepenų žolele, dėlute, kepingelbe, palazdžiu, šunipijolke ir dar daugybe kitų vardų.
Triskiautė – tai daugiametis apie 5-25 cm aukščio žolinis augalas su trumpu tamsiai rudu žvynuotu šakniastiebiu ir ilgais minkštais lapeliais apaugusiu stiebu. Šakniastiebis kasmet išleidžia naują pridėtinių šaknų ratą, todėl pagal „ratų“ skaičių galima pasakyti, kiek augalui metų.
Ant ilgų, ilgais švelniais plaukeliais apaugusių stiebų išauga pavieniai žiedai su 6 ar 7 melsvai violetiniais vainiklapiais, kurie išorėje - šviesesni.
Nors nektarinių žibuoklės neturi, tačiau sėkmingai pavasarį žydėjusios žibuoklės subrandina vaisius - pailgus, plaukuotus, su snapeliu ir lašeliu aliejaus. Todėl vaisius noriai po mišką išnešioja skruzdėlės, nes žibuoklės dauginasi ir vaisiais, ir vegetatyviškai.
Sėti žibuoklių nepatariame – jos gali sudygti po kelerių metų, o pražysti dar po ketverių.
Todėl rekomenduojama pirkti išvestines rūšis specializuotose parduotuvėse, o paskui jas dauginti šakniastiebiais su dviem-trimis pumpurais liepos-rugpjūčio mėnesiais sodinant šiltnamyje kas 20 centimetrų.
Darželiuose puikiai atrodo ir gerai sugyvena išvestinės pilnavidurės įvairiaspalvės žibuoklės kartu su krokais, scylėmis, snieguolėmis, žemaūgiais irisais.

Krokas. Auroros gėlė
Krokai minimi ir senovės egiptiečių papirusuose, ir Biblijoje, tačiau šiai gėlei pavadinimą davė senovės graikai: „krokos“ reiškia tymo spalvos. Beje, graikams šis augalas simbolizavo laimę, nes buvo laikomas deivės Auroros gėle.
O įvairiuose Lietuvos regionuose krokai buvo įvairiai vadinami – ankstėnais, čepronais, šapronais, šėpronais.
Krokai, kurių dabar priskaičiuojama apie šimtą rūšių, yra kilę iš Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrančių, Krymo, Kaukazo, Vidurinės Azijos, Irano, Turkijos, nors neretai jie auga dideliuose plotuose ir Vidurio Europoje.
Mėgstamiausios natūralios krokų augimvietės - aukštikalnių pievos, netankūs miškai ir stepės.
Krokai priklauso vilkdalginių šeimos augalų genčiai. Tai daugiamečiai gumbasvogūniniai augalai, kurių lapai – siauri, ilgi, linijiški, kartais su balta juosta ties centrine gysla ir auga kuokštais, o pagrindinis gumbasvogūnis kasmet sunyksta, kad jį pakeistų naujas.
Nedideli krokų žiedai būna balti, kremiškai balti, geltoni, oranžiniai, šviesiai arba tamsiai violetiniai, alyviniai, melsvi, o dažnai ir dvispalviai, ir trispalviai su trimis ryškiai geltonomis ar raudonai oranžinėmis purkomis.
Iš gumbasvogūnio išauga ir po vieną ir po keliolika žiedų, kurie pražysta arba pavasarį (kovą-balandį), arba rudenį (rugsėjį-spalį).
Žydi krokai dešimt-dvidešimt dienų: saulėje žiedai išsiskleidžia, o vakarop ar darganotu oru susiskleidžia, o jų lapai išauga tik po žydėjimo arba kartu su žiedais. Apskritai krokų žiedai nelepūs: net jei pakąsti pavasarinės šalnos jų žiedai priglunda prie žemės, tai pašvietus saulutei kaip mat pakyla ir išsiskleidžia.
Daugelis rūšių krokų užmezga ir subrandina sėklas - nedideles, rausvai rusvas.
Beje, krokai yra dvejopi: tikrieji krokai žydi rudenį, o pavasariniai - pavasarį. Tikrųjų krokų žiedai yra balti, violetiniai su tamsiomis juostelėmis, purkos - oranžinės arba raudonos. Būtent tikrieji krokai ir vadinami šafranu, o jų išdžiovintos oranžinės purkos naudojamos maistui kaip prieskonis, vaistams, dažams.

Nereiklios gėlės
Pirmiausia krokai vertinami kaip nuostabūs nereiklūs dekoratyvūs augalai: dauguma jų pražysta anksti pavasarį vos spėjus nutirpti sniegui, o ir rudenį jie labai puošniai žiūrisi susodinti didesnėmis grupėmis pievutėse, alpinariumuose.
O kad krokai kasmet žydėtų, juos kas dvejus metus reikia persodinti. Pavasarį žydinčius krokus geriausia sodinti rugsėjo pirmoje pusėje, rudeninius – rugpjūčio pradžioje, o iškastų gumbasvogūnių jokiu būdu negalima džiovinti saulėkaitoje.
Geriausiai krokai auga lengvoje, drėgnoje, bet ne įmirkusioje, derlingoje priesmėlio bei priemolio, dirvoje, saulėtoje vietoje susodinti 5-7 centimetrų gylyje 8 centimetrų tarpais vienas nuo kito.
Sukultūrintus krokus įšalus žemei rekomenduojama mulčiuoti durpėmis, o paprastesnes veisles - nebūtinai. Be to, reikėtų krokus ir patręšti: rudenį - kompleksinėmis, pavasarį - azotinėmis greit tirpstančiomis trąšomis.
Ko gero, gražiausiai atrodo pievelėse susodinti krokai, o ir vejos priežiūrai netrukdo, nes kai tik lapai pagelsta, žolę galima nupjauti.
Tačiau dažniausiai krokai sodinami didelėmis grupėmis daugiamečiuose gėlynuose, alpinariumuose, saulėtose šlaituose ir net vazonuose, kad pražystų žiemą.
Krokai turi ir natūralių priešų: juodieji strazdai, norėdami pasimėgauti ryškiomis purkomis, nulaužo stiebus, sutaršo žiedlapius, o pelių didysis gardumynas - gumbasvogūniai. O štai kitokie kenkėjai krokus puola retai, nors pasitaiko, kad jų lapai ir žiedai tampa balsvai dryžuoti, žiedlapiai išsikraipę. Vadinasi - tai virusinė liga.

Hiacintas. Iš Mažosios Azijos
Hiacintai priklauso lelijinių šeimos augalams. Daugiau kaip 30 rūšių hiacintų, kurie savaime auga Pietų Europos, Mažosios ir Vakarų Azijos, Afrikos uolų atšlaitėse, o Lietuvoje darželiuose auga tik viena rūšis - rytinis hiacintas, kilęs Turkijos, Sirijos, Libano.
Mažojoje Azijoje, kur hiacintai auga kaip laukiniai augalai, jie vertinami jau nuo senų laikų, tad net antrajame tūkstantmetyje prieš Kristų jau buvo auginami kaip ryškus sodų akcentas.
Kada hiacintus pamėgo europiečiai, dabar sunku pasakyti. Pasak vienų šaltinių, jie Anglijos ir Italijos soduose pradėti auginti XVII amžiuje, pasak kitų - daug anksčiau. Tačiau gerai žinoma, kad hiacintus, kaip ir tulpes, tiek Europoje, tiek pasaulyje išpopuliarino olandai.
Iš Olandijos tarpukaryje ir į Lietuvą atkeliavo pirmieji hiacintų svogūnėliai.
Vardas iš Senovės Graikijos
Šiai kvapiai gėlei vardą davė senovės graikai. Ir net sukūrė apie ją mitą. Vėjų dievui Zefyrui taip patiko dievo Apolono favoritas jaunuolis Hiakintas, kad vis stengėsi vienaip ar kitaip atkreipti jo dėmesį. Tačiau nesulaukęs atsako, kai Apolonas mokė numylėtinį svaidyti diską, tą diską nukreipė jaunuoliui į galvą. Hiakintas mirė iš karto, o iš nutekėjusio jo kraujo dievas Apolonas išaugino nuostabią gėlę, kurį ir buvo pavadinta velionio jaunuolio vardu. Tad Graikijoje, bent senovėje, hiacintas buvo liūdesio gėlė.

Tūkstančiai veislių
Hiacintas – tai 30 – 40 centimetrų aukščio su trumpesniais penkiais – dvylika ryškiai žalių lapų augalas, išaugantis iš gan didelio svogūno. Jo žiedai, kvapūs, sukrauti gausiažiedėse kekėse, prasiskleidžia balandžio-gegužės mėnesiais ir visus apstulbina savo sodriomis spalvomis.
Jau XVIII amžiaus pabaigoje olandai buvo išvedę per tris tūkstančius dekoratyvinių hiacintų veislių, kurios viena nuo kitos skyrėsi žiedų spalvomis.
Palyginti su laukiniais hiacintais, jų žiedai buvo dvigubai didesni, o jų skaičius žiedyne – net penkis kartus didesnis.
Tad dabar auginama daugybė iš rytinio hiacinto kilusių veislių baltais, mėlynais, violetiniais, rožiniais, tamsiai raudonai, abrikoso spalvos, geltonais, rausvais ar rausvai raudonais žiedais, kurie gali būti tuščiaviduriai, pusiau pilnaviduriai arba pilnaviduriai. Visi žiedai pasižymi stipriu svaigiu aromatu, kurio intensyvumas šiek tiek varijuoja.

Vasarai iškasti
Jei nusipirkote hiacintą vazonėlyje, labai svarbu, kad žemė nesudžiūtų. Tačiau laistyti žemę patariama aplink svogūną.
Jei norime, kad ilgiau žydėtų ir būtų sodresnė spalva, nereikia laikyti šiltai: vėsesnėje vietoje jis žydės žymiai ilgiau. Kadangi ši gėlė mėgsta šviesą, todėl galima parinkti saulės apšviestą vietą.
Peržydėjusį hiacintą reikia mažiau laistyti, o lapams nuvytus svogūną iš vazono jau reikia išimti.
Jei norite hiacintus ir kitą pavasarį pražydinti, žydėjimo metu du-tris kartus patręškite, o svogūnus iki rudens laikykite 20-25 laipsnių šilumoje.
Galima nužydėjusį hiacintą persodinti į gėlyną, kad kitą pavasarį jis vėl žydėtų lauke.
Tačiau būtina atminti, kad hiacintų auginimas yra sudėtingas. Juos reikia sodinti rudenį pradėjus rausti klevų lapams į gerai drenuotą dirvožemį saulėtoje vietoje, prieš žiemą geriau mulčiuoti durpėmis ar uždengti eglišakiais, o pavasarį tręšti žydinčioms gėlėms skirtomis kompleksinėmis trąšomis.
Po žydėjimo pageltus lapams svogūnus vėl reikia iškasti r iki rudens laikyti sausoje šiltoje vietoje.

Į viršų