facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tuoj tuoj ir darželiai, ir pievos pasipuoš ne tik gaivia žaluma, bet ir visomis vaivorykštės spalvomis. Ir nesvarbu ar vienos iš gėlių bus rūpestingai sodintos ir prižiūrėtos, ar savaime išaugusios – visos džiugins ne tik akis, bet ir skrandį.

Laima TRUMPYTĖ

Kiaulpienė
Šį augalą lietuviai nuo senų laikų labai įvairiai vadino – ir diedukais, gyvybės šaknimi, karčiuška, karpėmis, karvžole, lenciūgine, geltonąja pievpiene, piene, pūkene, pūkučiais, snaude. Tik bendrinis lietuviškas pavadinimas „kiaulpienė“ nepatrauklus, nors, ko gero, teisingas – kiaulaitės kiaulpienes su dideliu apetitu šlamščia, nes žino, kokios jos naudingos. Beje, kaip ir bitės, kurios ankstyviausią kvapų medų renka būtent iš šių augalų.
Štai senovės graikai visą kiaulpienių gentį vadina taraxis, o tai reiškia „nerimas, pilvo skausmas ir gydau“ – matyt, buvo vartotas vaistams nuo pilvo skausmų. O angliškąjį „dandelion“ pavadinimą XV amžiuje pasiūlė gydytojas, kuris palygino kiaulpienės lapo formą su liūto dantimi („dens leoni“). Rusams šis augalas – „oduvančik“ („nupučiamas“), nes kas gali būti linksmiau nei nupūsti peržydėjusios kiaulpienės pūkučius.
Kaip bebūtų vadinamas šis daugiametis augalas su pieniškomis, baltos spalvos skystomis sultimis, apskritai jis laikomas ganyklų, vejų, parkų, sodų, laukų ir pievų piktžole, nors juo, pavasarį ir vasaros pradžioje žydinčiu, grožisi ir džiaugiasi daugelis. Ir ne tik grožisi, bet ir jo maistingomis ir vaistingomis savybėmis stengiasi pasinaudoti.
Pirmiausia nuo senų senovės kiaulpienės naudojamos gydymui. Šaknys kasamos pavasarį (iki pasirodant lapams) ar rudenį, tada nuvalomos, pašalinami lapai, nuplaunamos šaltu vandeniu, storos perskeliamos išilgai ir vytinamos tol, kol perpjovus nebeteka pieno sultys.
Apvytintos šaknys džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40-50 laipsnių šilumėlėje. O kai išdžiūsta ir tampa išilgai raukšlėtos, kartais persisukusios, paviršiuje rudos, lūžyje pilkai baltos, bekvapės, kartaus skonio, daromi nuovirai šlapimui varyti, apetitui, virškinimui gerinti. Taip pat gydomas vidurių užkietėjimas, hemorojus, odos pūliniai, nudegimai, lytinių liaukų nepakankamumą, cukrinį diabetą, pasižymi prakaitą, tulžį, kirmėles varančiu, atsikosėjimą lengvinančiu veikimu.
Dažniausiai kiaulpienių šaknys įeina į įvairių džiovintų vaistažolių mišinius, nes jų vienų nuoviras oi koks kartus, bet jei jau tenka naudoti vieną, tai vieną šaukštą smulkintų šaknų reikia užpilti stikline verdančio vandens ir 15 minučių kaitinti vandens vonelėje. Po 40 minučių būtina nukošti ir gerti po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną.
Iš kiaulpienės žiedų gaminamas medutis, arba uogienė, kuri vartojama sergant peršalimo ligomis.
Tačiau kad ir natūralus, bet tai vis dėlto vaistas – jo negalima vartoti sergant tulžies pūslės akmenlige ir neduoti vaikams, nes gali sukelti pykinimą, vėmimą.
O štai šviežios, paskrudintos šaknys gali būti vartojamos kaip kavos pakaitalas. Apskritai maistui tinka įvairios kiaulpienės dalys: lapai, šaknys, žiedų užuomazgos, žiedai.
Jaunų žiedų rekomenduojama dėti į salotas ir sriubas. Žiedų butonai dažnai marinuojami su česnakais, o vėliau jais pagardinamos salotos, sriubos, mišrainės, žvėrienos ir paukštienos patiekalai.
Nors, ko gero, vertingiausia jaunučius kiaulpienius lapus ankstyvą pavasarį panaudoti vitaminingoms salotoms.
Pavyzdžiui, tradicinėms su grietine. Nuplautus jaunus kiaulpienių lapus (apie 75 gramus) reikia mirkyti 30 minučių sūdytame vandenyje (20 g druskos 1 l vandens), paskui nuvarvinti kiaurasamtyje ir supjaustyti, o jau tada ant jų užpilti tarkuotų krienų, grietinės, citrinų sulčių, druskos, išmaišyti ir apibarstyti smulkiai kapotu virtu kiaušiniu.
Arba galima paruošti ir gurmaniškas salotas: sumaišyti kiaulpienių lapus su kelių spalvų salotų lapais, supjaustytais pomidorais, agurkais, svogūnais ir tarkuotu parmezanu. O tada užpilti padažo: trys dalys aliejaus ir viena citrinų sulčių, šiek tiek krapų, garstyčių, česnako, saulėje džiovintų pomidorų, riešutų.
Tokiose salotose ir atsiskleidžia kaip niekur kitur gerosios kiaulpienės savybės – gydomosios ir maistinės bei pikantiškas jų skonis.

Šalpusnis
Astrinių šeimos augalų genties atstovo šalpusnio lotyniškas pavadinimas ,,tussilago“ yra kilęs žodžių „tussis – kosulys“ ir „agere – judintis“. Tai yra taip nurodamos šio augalo vaistinės galios.
Lietuviams augalas pirmiausia asocijuojasi su šalčiu, ankstyvu pavasariu, tad įvairiuose šalies regionuose jis vadinamas šaltapusiu, šaltašoniu, šaltpusniu, baltapusniu, baltapusiu, o kai kur vadinamas rusišku šalpusnio pavadinimo „motina-pamotė“ sulietuvintu vertiniu – močeka, močekalapiu, močekėle.
Rusai šalpusnį pavadino „motina-pamote“ dėl jų panašių į arklio kanopos apatinę dalį lapų, kurių apatinė pūkuota pusė yra minkšta ir šilta („motina“), o viršutinė — žalia ir šalta („pamotė“).
Kadangi šalpusnis yra kilęs iš Europos ir Azijos, bet dėl savo gerųjų savybių paplitęs ir Šiaurės bei Amerikoje, kiekvienoje šalyje jis turi savitą liaudiškąjį pavadinaimą, atspindintį tos šalies specifiką: vienur jis vadinamas asilo koja, kitur – jaučio pėda, o dar ir – kumeliuko koja, arklio snukio žole, žiemos gėle...
Beje, Lietuvoje auga tik viena vienintelė šalpusnių rūšis – ankstyvasis. Tai daugiametis žolinis medingas augalas, ant kurio apie 20 centimetrų ilgio šliaužiančio šakoto požeminio šakniastiebio anksti pavasarį išauga vienas ar keletas apsitraukusių baltu, voratinklišku pūku stiebų. Šalpusniui žydint (bet tik dieną) stiebai – statūs, o dar nepražydus ir peržydėjus – nulinkę.
Geltoni šio augalo žiedai-graižai būna tik pavieniai, iki 2,5 centimetro skersmens ir pražysta kovo-balandžio mėnesiais.
Ankstyvojo šalpusnio lapai yra maždaug 10-20 centimetrų skersmens, apskritoki, šiek tiek dantyti ir, kaip jau rašyta, jų viršutinė pusė – plika, apatinė – baltai pūkuota.
Gegužę ar birželį žiede-graiže subręsta apie 300 vaisių – geltoni lukštavaisių su dvigubai-trigubai ilgesniais už vaisius skristukais. Kadangi sėklos subręsta gan greit – per 10-20 dienų – vėjas jas su pūkuotais skristukais it mini parašiutais išnešioja labai plačiai.
Tačiau ankstyvasis šalpusnis dauginasi ne tik sėklomis, bet ir šakniastiebiais.
Žinoma, dauginasi, jei sėklos ar šakniastiebis patenka į tinkamą dirvą – molingą, su negiliu podirvio vandeniu, ypač mėgsta šaltiniuotą žemę. Tad auga ir pagrioviuose, ir molinguose šlaituose, ir upių pakrantėse, ir duobėse, ir ten, kur niekas kitas neauga. Todėl žemdirbiams šalpusnis – piktžolė, o gėlininkams jis taip pat nėra trokštama dekoratyvi gėlė.
Nors puikių savybių šalpusnis turi daugiau, nei blogų. Pirmiausia šalpusnio lapai ir žiedai tinkami salotoms ir sriuboms, naudojami jie ir konditerijos pramonėje, ir be abejo – vaistams.
Todėl kai kur šalpusniai yra tų pačių žemdirbių auginami ištisomis plantacijomis.
Šalpusniai mažina uždegimą, todėl jį galima naudoti gydant bronchitą, gerklų ir trachėjos uždegimus, bronchinę astmą ir pleuritą, net tuberkuliozę, palengvinti atsikosėjimą.
Pirmiausia vaistams yra naudojami šalpusnių lapai: birželį jie (tik gražūs, ne dėmėti) nupjaunami ir išdžiovinami pavėsyje. Išdžiūvę lapai – bekvapiai, kartoko skonio, gleivingas.
Beje, lapų sirupas naudojamas sergant plaučių ligomis, bronchitu ir yra gera profilaktinė priemonė nuo peršalimų ir gripo.
Todėl pavasarį patartina nuo šių ligų kasdien išgerti 2-3 arbatinius šaukštelius šviežių šalpusnių sulčių, sumaišytų su šiltu pienu, o po lašelį sulčių įsilašinti į ausis sergant ausų uždegimu.
Šviežių lapų tyrė dedama ant krūtinės nuo plaučių uždegimo, raudonligės, mėlynių ir tinimų, sąnarių uždegimų, džiovintų lapų nuoviras padeda tinstančioms kojoms, neužgyjančioms žaizdoms gydyti.
Šalpusnių žiedai renkami tik sausą saulėtą sausą dieną, kai yra visiškai išsiskleidę.
Ir nors žiedai pasižymi tokiomis pat savybėmis, kaip ir lapai, specialistai rekomenduoja vaistams naudoti vis dėlto pastaruosius. Kita vertus, lapus nuskinti yra sudėtingiau nei žiedus, nes jie labai panašūs į plačialapio šaukščio ir didžiosios varnalėšos lapus.
Be to, būtina nežmiršti, kad ankstyvojo šalpusnio arbatų, sirupų ir kitokių preparatų negalima vartoti nėštumo metu ir žindant, sergant anemija, širdies ligomis, o ir šiaip dideli šalpusnio vaistų kiekiai gali pakenkti kepenims.
Kadangi vaistų pramonė šalpusnius naudoja įvairiems geriamiems preparatams gaminti ir vaistinėse galima nusipirkti įvairių žolelių su šalpusniais mišinių arbatoms, kurių paruošimo ir vartojimo receptai yra nurodyti, todėl siūlome pačių surinktus lapus ir žiedus panaudoti išoriniam gydymui pagal liaudies medicinos receptus.
Štai dar Hipokratas karštais lapų kompresais gydė odos uždegimus. Lietuvoje senoliai slogą gydė šviežiomis šaltpusnio sultimis – tereikia jų įtraukti į šnerves.
Bulgarai naudojo lapų antpilų kompresus esant kojų venų uždegimui ir įvairiems odos uždegimams. Kitose šalyse slenkant ir pernelyg riebaluojantis plaukams kartą per savaitę rekomenduojama galvą plauti dilgėlių ir šalpusnio lapų mišinio nuoviru.

Narcizas
Geltonai ir ne tik geltonai žydinti gėlė vadinama narcizu todėl, kad į Lietuvą ji atkeliavo iš pietų Europos kartu su graikišku vardu – narcizas. O šis pavadinimas gražiajai gėlei visur prigijo todėl, kad paremtas labai gražiu senu mitu.
Pagal graikų mitologiją jaunuolis vardu Narcizas buvo tokio išskirtinio grožio, kad pats save įsimylėjo ir nuolat grožėjosi savo atvaizdu vandenyje. Todėl jis užsitraukė meilės deivės Afroditės nemalonę: deivė Narcizą pavertė gėle, kuri visada būna nuleidusi žiedą arba pasukusi jį į šoną.
Nors greičiausiai senovės graikai šią gražią gėlę pavadino Narcizo vardu dėl jos svaigaus aromato: graikiškai „narkissos“ reiškia „svaiginu“.
Taigi narcizai yra amarilinių šeimos daugiametės svogūninės gėlės, kurių gentyje yra 25-30 rūšių. Dauguma jų auga Pirėnų pusiasalyje bei pietinėse ir šiaurinėse Viduržemio jūros pakrantėse, o kultūrinių narcizų pirmtakų gimtinė yra ne tik šiaurinė Viduržemio jūros baseino dalis, bet ir Centrinė Europa.
Dažniausi yra vamzdeliniai narcizai, kurių žiedai – ypač stambūs. Plačiavainikių narcizų žiedai dideli, stambūs, dažniausiai įvairių atspalvių geltoni, kreminiai ar balti, ar oranžiniai. Siauravainikių narcizų žiedų priedinis vainikas yra gerokai trumpesnis už apyžiedį – tai populiarusis narcizas su baltais žiedais, kurių viduryje – šviesiai žalia akutė arba tamsiai raudonas vainikėlis.
Yra ir pilnavidurių narcizų, kurių apyžiedžiai susideda iš daugelio skilčių, poetinių narcizų pavieniai žiedai yra arba pieno atspalvio su mažais plokščiais ryškios spalvos vainikėliais, arba ypač dideli balti kaip sniegas su skaisčiai raudonu vainikėliu.
Kas svarbiausia – narcizus galima auginti tiek lauke, tiek kambaryje, nes jiems tereikia parinkti tinkamą vietą: lauke – ir saulėtą ir pavėsingą, kad tik neužpūstų vėjas, kambaryje – bet kurią palangę, kad tik nebūtų skersvėjo.
Narcizai gerai auga bet kokioje žemėje: tik į molingą reikia įmaišyti durpių, į vidutinio sunkumo – puvenų.
Kadangi narcizų šaknys gali išaugti iki pusmetrio ilgio, derlingiausias žemės sluoksnis jiems turi būti būtent tame gilyje.
Kas penkerius metus šiuos augalus rekomenduojama persodinti į kitą vietą, kur iki tol nebuvo auginami agurkai, pomidorai, bulvės, pupelės, žirniai, braškės, tai yra tie augalai, kurie serga tomis pačiomis ligomis, kaip ir narcizai.
O štai vandens narcizams reikia visą augimo laikotarpį – ypač pavasarį po besniegės žiemos. Laistyti narcizus rekomenduojama retai, bet gausiai – ir tik rytais.
Dar reikėtų apžiūrėti narcizus ir prieš jiems pradedant žydėti – jei matosi nesveikų stiebelių, kitos rūšies svogūnėlių, juos reikėtų iškasti ir sunaikinti.
Ir jei reikia, augalus nupurkšti pesticidais.
Narcizų lapai normaliai pradeda džiūti liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje, nudžiūvusius lapus reikia sugrėbti ir sudeginti, o dirvos paviršių negiliai papurenti.
O jei jau laikas narcizus persodinti, tai pats tinkamiausias laikas: atrenkami patys gražiausi svogūnėliai, jie dezinfekuojami tamsiame kalio permanganato tirpale ir apdžiovinti lauke, pavėsyje, iki rudens laikomi 17 laipsnių šilumoje. Sodinami jie rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje, kad iki žiemos spėtų įsišaknyti. Sausą rudenį pasodinus svogūnėlius reikia palaistyti, o žiemai apmulčiuoti durpėmis.

Į viršų