facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tuoj tuoj ir darželiai, ir pievos pasipuoš ne tik gaivia žaluma, bet ir visomis vaivorykštės spalvomis. Ir nesvarbu ar vienos iš gėlių bus rūpestingai sodintos ir prižiūrėtos, ar savaime išaugusios – visos džiugins ne tik akis, bet ir skrandį.

Laima TRUMPYTĖ
Geltonai ir ne tik geltonai žydinti gėlė vadinama narcizu todėl, kad į Lietuvą ji atkeliavo iš pietų Europos kartu su graikišku vardu – Narcizas. O šis pavadinimas gražiajai gėlei visur prigijo todėl, kad paremtas labai gražiu senu mitu.
Pagal graikų mitologiją jaunuolis vardu Narcizas buvo tokio išskirtinio grožio, kad pats save įsimylėjo ir nuolat grožėjosi savo atvaizdu vandenyje. Todėl jis užsitraukė meilės deivės Afroditės nemalonę: deivė Narcizą pavertė gėle, kuri visada būna nuleidusi žiedą arba pasukusi jį į šoną.
Nors greičiausiai senovės graikai šią gražią gėlę pavadino Narcizo vardu dėl jos svaigaus aromato: graikiškai „narkissos“ reiškia „svaiginu“.
Taigi narcizai yra amarilinių šeimos daugiametės svogūninės gėlės, kurių gentyje yra 25 – 30 rūšių. Dauguma jų auga Pirėnų pusiasalyje bei pietinėse ir šiaurinėse Viduržemio jūros pakrantėse, o kultūrinių narcizų pirmtakų gimtinė yra ne tik šiaurinė Viduržemio jūros baseino dalis, bet ir Centrinė Europa.
Dažniausi yra vamzdeliniai narcizai, kurių žiedai – ypač stambūs. Plačiavainikių narcizų žiedai dideli, stambūs, dažniausiai įvairių atspalvių geltoni, kreminiai ar balti, ar oranžiniai. Siauravainikių narcizų žiedų priedinis vainikas yra gerokai trumpesnis už apyžiedį – tai populiarusis narcizas su baltais žiedais, kurių viduryje – šviesiai žalia akutė arba tamsiai raudonas vainikėlis.
Yra ir pilnavidurių narcizų, kurių apyžiedžiai susideda iš daugelio skilčių, poetinių narcizų pavieniai žiedai yra arba pieno atspalvio su mažais plokščiais ryškios spalvos vainikėliais, arba ypač dideli balti kaip sniegas su skaisčiai raudonu vainikėliu.
Kas svarbiausia – narcizus galima auginti tiek lauke, tiek kambaryje, nes jiems tereikia parinkti tinkamą vietą: lauke – ir saulėtą ir pavėsingą, kad tik neužpūstų vėjas, kambaryje – bet kurią palangę, kad tik nebūtų skersvėjo.
Narcizai gerai auga bet kokioje žemėje: tik į molingą reikia įmaišyti durpių, į vidutinio sunkumo – puvenų.
Kadangi narcizų šaknys gali išaugti iki pusmetrio ilgio, derlingiausias žemės sluoksnis jiems turi būti būtent tame gylyje.
Kas penkerius metus šiuos augalus rekomenduojama persodinti į kitą vietą, kur iki tol nebuvo auginami agurkai, pomidorai, bulvės, pupelės, žirniai, braškės, tai yra tie augalai, kurie serga tomis pačiomis ligomis, kaip ir narcizai.
O štai vandens narcizams reikia visą augimo laikotarpį – ypač pavasarį po besniegės žiemos. Laistyti narcizus rekomenduojama retai, bet gausiai – ir tik rytais.
Dar reikėtų apžiūrėti narcizus ir prieš jiems pradedant žydėti – jei matosi nesveikų stiebelių, kitos rūšies svogūnėlių, juos reikėtų iškasti ir sunaikinti.
Ir jei reikia, augalus nupurkšti pesticidais.
Narcizų lapai normaliai pradeda džiūti liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje, nudžiūvusius lapus reikia sugrėbti ir sudeginti, o dirvos paviršių negiliai papurenti.
O jei jau laikas narcizus persodinti, tai pats tinkamiausias laikas: atrenkami patys gražiausi svogūnėliai, jie dezinfekuojami tamsiame kalio permanganato tirpale ir apdžiovinti lauke, pavėsyje, iki rudens laikomi 17 laipsnių šilumoje. Sodinami jie rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje, kad iki žiemos spėtų įsišaknyti. Sausą rudenį pasodinus svogūnėlius reikia palaistyti, o žiemai apmulčiuoti durpėmis.

 

Į viršų