facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Gerbera
Gerbera yra gimusiųjų po Liūto ženklu gėlė. Gerberos yra labai mėgstamos bičių, drugelių ir mažų paukščių, tačiau jų itin vengia elniai. Atrodo, juos atbaido šių nuostabių gėlių kvapas.

NASA mokslininkai išsiaiškino, kad gerberos labai gerai iš oro pašalina  kenksmingas kancerogenines medžiagas – benzolą.

Gerberų tinka dovanoti ir moterims, ir vyrams, nes šios gėlės reiškia paslaptį, šypseną, flirtą ir optimizmą.

Astrinių šeimos augalų genties augalas gerbera, anglų dar vadinama Transvalio ramune ar saulute, yra pavadinta vokiečių botaniko ir gamtininko Traugotto Gerberio, žymiojo Karlo Linėjaus draugo, garbei.

Yra žinoma per 45 laukines šios gėlės rūšis, kurios natūraliai auga Pietų Amerikoje, Afrikoje ir atogrąžų Azijoje. Ir tik viena iš jų yra kambarinė – tai dailioji arba Džeimsono gerbera, kilusi iš Pietų Afrikos Respublikos, Mpumalangos provincijos.

Dailiosios gerberos stiebas trumpas, o sprindžio ilgio skiautėti, plaukuoti lapai neturi stiebų – auga tiesiai iš žemės lapai. Išauga gerberos ir iki pusmetrio aukščio, nors dažniausiai būna perpus žemesnės.

Nuostabiausi yra šios gerberos graižai: įvairiaspalviai – geltoni, oranžiniai, balti, raudoni ar rausvi, dideli, pavieniai. Žiedų viduriukai atrodo lyg atskiros gėlės. 5-12centimetrų skersmens tuščiaviduriai arba pilnaviduriai žiedai žydi nuo vasaros pradžios iki vėlyvo rudens.

Lietuvoje gerberos auginamos šiltnamiuose, namuose kaip dekoratyviniai augalai ir dažniausiai naudojami kurti puokštėms.

Populiariausios pas mus yra išvestos iš Džeimsono gerberos, nors yra ir tūkstančiai įvairiausių hibridų. Vieni hibridai yra net juodos spalvos, kitų žiedlapiai – skirtingų spalvų.

Šiaip gerberos dažniausiai yra vienmečiai augalai, nors pasitaiko, kad kai kas jas išlaiko ir metus ir kelerius. Bet senų gerberų žiedai būna žymiai mažesni, o ir jų priežiūra yra gan sudėtinga.  

Gerberos žydi, kai temperatūra siekia 21 laipsnius šilumos, jos mėgsta būti gausiai laistomos šiltu vandeniu stengiantis, kad nepatektų vandens ant lapų, šaknies kaklelio, o štai ramybės laikotarpiu reikia saikingai, bet vis tiek žemė neturi išdžiūti.

Rudenį ir žiemą kas dvi savaites rekomenduojama šias gėles tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis.

Taigi gerberos mėgsta šviesą ir šilumą: dieną patalpoje turi būti 20-22 laipsnių šiluma, naktį – 18-20 laipsnių. Aukštesnė temperatūra skatina žydėjimą, žemesnė – stabdo.

Mėgsta jos ir kelias valandas per dieną būti apšviestos tiesioginių saulės spindulių. Tad gerberas auginant vazonėlyje labai tinka patinka saulėta palangė.

Nemėgsta šios trapios gėlės skersvėjų ir temperatūrų kaitos.

Jei nuspręsite gerberas auginti, tai žinokite, kad jas dauginti sėklomis labai sudėtinga, verčiau tai daryti kero dalimis.
Tam reikia pavasarį gėlę atsargiai išimti iš vazono ir kerą aštriu peiliu padalyti į kelias dalis.

Kiekviena dalis pasodinama į lengvą, gerai vandenį ir orą praleidžiantį žemės mišinį, nes nepurioje žemėje oras blogai cirkuliuoja ir gėlės suserga.

Sodinti reikia, kad lapų skrotelės liktų centimetru aukščiau žemės.

Pirmąją savaitę pasodintos gerberos atsargiai laistomos, vėliau galima lieti ir gausiau, bet vis tiek reikia saugoti, kad vandenio nepatektų ant šaknies kaklelio, lapų ir į skrotelę.

Be to, reikia nuolat iškarpyti apdžiūvusius lapus ir išskinti dalį itin vešliai augančių lapų.

Bijūnas
Bijūnas Lietuvoje dar vadinamas panavija, pinavija, pivonija, nes pasirodo, kad šios gėlės pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžio „paeon“ – gydymo dievas ir gydytojų globėjas graikų mitologijoje. Iš čia kilo ir bijūnų pavadinimo variacijos įvairiose kalbose: anglų – peony, prancūzų – pivoine, italų – peonia...

Senovės graikai bijūno sėklų gydomosiomis savybėmis buvo taip įtikėję, kad net sėkliukų priverdavo į puošnius aukso ir pusbrangių akmenų vėrinius, kad jos saugotų ir nuo blogos akies, ir suteiktų drąsos mūšiuose.

Jau tūkstantis metų prieš mūsų erą tolimojoje Kinijoje bijūnai buvo auginami ne tik dėl grožio ir vaistinių savybių, bet kaip garbingumo, gero gyvenimo, sėkmės ir meilės simbolis.

Bijūnai žydi įvairiomis spalvomis – balta, rausva, raudona ir daugybe jų atspalvių. Bet ne pagal spalvas botanikai bijūnus skirsto – jie skaičiuoja, kad bijūnų genčiai priklauso 50 rūšių ir beveik penki tūkstančiai veislių. Veislės skirstomos į tris grupes: kiniškas, hibridines ir vaistines, o pagal žiedo formą ir sandarą – į penkias: tuščiavidurius, japoninius, anemoninius, pusiau pilnavidurius, pilnavidurius.

Pagal žydėjimo ankstyvumą bijūnų veislės skirstomos į septynias grupes: labai anksti žydintys bijūnai (pražystantys iki birželio 1 dienos), anksti žydintys (pradeda žydėti gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje), puikiojo bijūno ankstyvosios veislės (birželio pirmoji dekada), vidutiniškai ankstyvi, vidutiniai, vidutiniškai vėlyvi ir vėlyvi.

Bijūnai – ilgaamžiai, gan atsparūs ligoms ir kenkėjams augalai. Tinkamai juos pasodinus bent porą dešimtmečių galima grožėtis jų žiedais be rūpesčių. Jei iki metro aukščio išaugusiais mums įprastais bijūnais galima džiaugtis apie dvidešimt metų, tai Kinijoje auga šimtamečiai bijūnai. Jie išauga iki dviejų metrų aukščio, stiebai sumedėja, o pats augalas atrodo kaip puošnus krūmas.

Patariama bijūnų dažnai nepersodinti, nes tada augalai nusilpsta ir gali išvis nebežydėti.

Tad verčiau iš karto parinkti jiems saulėtą vietą, vidutinio sunkumo priesmėlio ar priemolio gerai drenuotą, nerūgščią, giliai įdirbtą derlingą dirvą. Nerekomenduojama jų tręšti šviežiu mėšlu. Geriausias laikas bijūnams sodinti ar persodinti į naują vietą – nuo rugpjūčio antrosios pusės iki rugsėjo vidurio. Bijūnai išauga tinkamo aukščio ir normaliai pradeda žydėti tik trečiaisiais ketvirtaisiais metais, todėl kad greičiau sutvirtėtų kerai, pirmųjų metų  pumpurai nuskinami.

Vasaros pabaigoje formuojantis kitų metų pumpurams bijūnus reikia gausiai laistyti, o rudenį stiebus nupjauti iki žemės ir aplink kerus pamulčiuoti durpėmis.

O jau pasodintą galima ir genėti, ir dalyti, ir atlankomis dauginti.

Jei bijūnas išauga iki vieno metro aukščio, jo šaknys – storos, sultingos, rausvi žiedai išsiskleidžia birželį, gali būti, kad auginate vaistinį bijūną. Vaistinio bijūno vartojamos ir bet kada iškastos šaknys, ir tiek šviežia, tiek džiovinta žolė kaip kaip raminantis, migdantis, prieštraukulinis vaistas. Jais gydoma neurastenija, nemiga.

2019 08 01 30

Redakcijos archyvo nuotr.

Į viršų