Sinonimai: trikojis, katžolė, mėnulio šaknis, dvokiančioji šaknis, oželis, velnio barzda.
Liudvikas RULINSKAS
Provizorius
Vaistinis valerijonas
Tai daugiametis žolinis augalas, žydintis nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio. Valerijonų šaknys renkamos rugpjūčio-spalio mėnesiais. Jos iškasamos, nuplaunamos, surišamos į ryšulėlius ir džiovinamos pakabintos.
Auginamas Skandinavijos šalyse, Vidurio Europos ir Rusijos europinės dalies srityse.
Lietuvoje auga drėgnose pievose, upių ir ežerų pakrantėse, krūmuose, drėgnuose lapuočių miškuose. Paplitęs visoje šalyje, auginamas soduose ir sodybose.
Valerijonų galima užsiauginti sode ar net vazonėlyje balkone. Šie augalai mėgsta saulėtas vietas arba pusšešėlius, žemė turi būti nuolat drėgna.
Mėnulio šaknys ir kačių žolė
Katės mėgsta džiovintos valerijono šaknies kvapą, todėl jis dar vadinamas katžole. Valerijonas dar vadinamas Mėnulio šaknimi.
Valerijoną vartojo jau senovės romėnai. Plinijus Vyresnysis valerijoną pavadino „aromatiniu Šiaurės augalu“. Kai kurie istorikai mano, kad dabartinis valerijono pavadinimas kilęs nuo Romos imperatoriaus Valerijono, gyvenusio III amžiuje, vardo, kiti – kad nuo lotynų kalbos žodžio „valere“, kuris reiškia „būti sveikam“.
Mitologijoje valerijonas apibūdinamas, kaip stebuklinga žolė, sauganti nuo pragaro jėgų, senovėje vartotas ir meilei sužadinti.
Raminamasis ir migdomasis veikimas
Raminamasis augalų poveikis pastebėtas tik XIX amžiuje. Tada medicina juos pripažino viena geriausių raminamųjų ir migdomųjų priemonių.
Valerijonas – švelniausias ir seniausias gamtos vaistas.
Senovės Graikijoje valerijonais pirmiausia buvo gydomi moterų negalavimai. Hildegardas fon Bingenas valerijonų skirdavo pacientams, besiskundžiantiems šonų diegliais ir podagros sukeliamais skausmais. Vėliau valerijonais pradėta gydyti silpnaregystė, galvos skausmai, kosulys. sužeidimai.
Valerijonais gydomi miego sutrikimai, nervinio pobūdžio spazminiai skrandžio ir žarnyno skausmai.
Nors valerijonai ramina, tačiau jie nesukelia mieguistumo, padeda susikaupti. Per dieną po truputį reikia išgerti vieną puodelį šalto valerijonų užpilo (1 puodeliui vandens imama nuo pusės iki trijų arbatinių šaukštelių šaknų).Valerijonų ekstraktas vartojamas kaip raminamasis vaistas. Besiruošiantiems egzaminams arba pakliuvusiems į keblią situaciją valerijonas yra puikus vaistas.
Didesnės dozės kenkia
Namų sąlygomis dažniausiai ruošiamas toks preparatas: du arbatinius šaukštelius susmulkintų sausų šaknų termose užpilti karštu vandeniu ir laikyti 1,5–2 valandas. Atvėsus nukošti ir gerti po vieną valgomąjį šaukštą 3–4 kartus per dieną. Galima užpilti ir šaltu vandeniu, bet tada reikia laikyti 24 valandas.
Nors valerijonai yra švelniausi ir seniausi natūralūs gamtos vaistai, jais piktnaudžiauti nevalia. Prieš vartojant preparatus rekomenduojama pasitarti su gydytoju arba vaistininku, didesnės jų dozės gali padidinti kraujo krešumą, sukelti galvos skausmą, sutrikdyti širdies ritmą. Be to, ilgai vartojant atsiranda mieguistumas, krinta darbingumas ir nuotaika.
Valerijono visai negalima vartoti sumažėjus kraujospūdžiui bei geriant migdomuosius vaistus, taip pat gali sutrikti skrandžio ir žarnyno veikla.
Valerijono vonia
Visiems tikriausiai teko savo kailiu patirti, jog pavargus, neišsimiegojus pasikeičia veido odos spalva ir pati oda. Tuomet labai padėtų valerijonų šaknų vonia. Išsimaudžius joje pranyksta nuovargis, susierzinimas.
Sumalta šaknis (100–150 g) supilama į marlinį maišelį, padedama ant vonios dugno ir užpilama karštu vandeniu. Kai vonios kambarys prisipildo garų, nusirengiama, kiek pasimankštinus, kad sušiltų raumenys, prileidžiama šalto vandens. Kai vandens temperatūra pasiekia 37 laipsnius C, galima maudytis 10–20 minučių. Gulėdami vonioje pasivartykime, pajudėkime, pamasažuokime kūną. Po tokios vonios nereikia apsipilti vandeniu, geriau apsitrinti drėgnu rankšluosčiu.
Valerijonų vonioje naudingiausia maudytis prieš miegą.
Valerijonai grožiui
Ir vaikams galima paruošti vonią su valerijonų nuoviru. Tokios vonios sumažina niežėjimą, kai sergama diateze. Nuovirui reikia dviejų šaukštų žaliavos. Ją užpilame puse litro verdančio vandens ir laikome tamsoje 2-3 valandas. Po to nukošiame ir supilame į vonią.
Tokio pat nuoviro kaukes gali naudoti paaugliai, kai atsiranda jaunatvinių spuogų, taip pat kai yra riebi, porėta oda. Kelis kartus sulankstytą marlės gabalą suvilgome šaltame valerijono šaknų nuovire ir uždedame ant veido. Po 20 minučių veidą nuplauname parūgštintu vandeniu (vienas arbatinis šaukštelis acto arba citrinos sulčių litrui vandens).
Jei spuogas pūliuoja, sumalkime valerijono šaknis, užpilkime karštu vandeniu ir susidariusią košelę tepkime. Taip darykime 15–20 minučių. Kad poveikis būtų stipresnis, galima įsijungti ultravioletinių spindulių lempą arba tiesiog pabūti saulėkaitoje.
Sausai odai kaukė ruošiama ne su vandeniu, bet su pienu. Po to veidą reikia nuplauti parūgštintu vandeniu.