facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Dar neįėjus į meistro namus matyti, kad čia gyvena kruopštus, kūrybingas žmogus. Ant durų –  ornamentais išpuošta metalinė plokštelė, kurioje iškalta „S. Vyšniauskas“. Šiaulietis Stanislovas Vyšniauskas – savamokslis metalo kalėjas, tautodailininkas.

Bronza ir varis – tai du metalai, kuriuos S. Vyšniauskas paversdavo paveikslais, žvakidėmis, puodeliais, sietynu ar kitomis interjero puošybos detalėmis. Dabar jau retai bekaukši plaktuku – metalas brangus ir metai sveikatos neprideda. „Laikas bėga greitai, ne tik dienų, bet savaičių, net metų nejunti“, – sako 84 metus skaičiuojantis vyras.

Kunigaikščių galerija
Vyšniauskų kambario sienos – tarsi galerija, joje kunigaikščių atvaizdai, pasakų herojai, įvairiausios kompozicijos. Garbingiausioje kambario vietoje – Vytis, Vytautas Didysis, Gediminas, Algirdas. Daug paveikslų  mitų, legendų ir pasakų motyvais: Birutė, Eglė žalčių karalienė, Varlė karalienė, Jūratė ir Kastytis, Adomas su Ieva, Šv. Jurgis, Šienpjoviai. Greta jų rikiuojasi įvairių laikų karžygiai, šokėjos, gyvūnai. Pavaizduotos  lietuviams šventos vietos: Vilniaus miesto fragmentas, Trakų pilis. Vienas iš naujausių darbų – Šiaulių katedra, ji nukalta iš aliuminio, todėl švyti baltumu. Stogus meistras nudažė raudonai, kad tikroviškiau atrodytų. Metalo dirbiniai pritvirtinti ant juodai dažytos faneros lentelės.

S. Vyšniauskui gražiausi – kunigaikščiai. Juos kalant įdėta daugiausiai darbo. Pavyzdžiui, Gedimino portretui iškalti prireikė savaitės. Reikia ne tik įgūdžių, bet ir didelės kantrybės. Piešti meistras sakosi nemokąs – radęs knygose patinkantį paveikslėlį, nusikopijuoja ant metalo. ,,Knygų daug vartydavau, ieškodavau paveikslėlių, – sako savamokslis meistras. – Kai bibliotekoje dirbau, labai patogu. Žvakidės – tai iš galvos: pačiam reikia apskaičiuoti, kaip išlankstyti.“

Ant sekcijos išrikiuota eilė įvairiausių formų žvakidžių. Jose  įamžinti praėję jubiliejiniai jo paties ir žmonos gimtadieniai – abu gimę tais pačiais metais. Naujausiai žvakidei, kurią sukūrė prieš trejus metus 80-mečiui paminėti, jau  pritrūko metalo – baigėsi  atsargos. Kai kuriose žvakidėse įstatytos jo paties lietos žvakės – kankorėžiai, spiralės.
Lentynoje sustatyti variniai  puodeliai: „Sugalvojau, kaip po karo užsilikusias gilzes  panaudoti. Galima iš jų gerti, karštį ar šaltį palaiko, – paaiškina meistras. – Tokio nenupirksi.“

Net veidrodžio rėmas koridoriuje  puoštas metalo detalėmis. Ant sienos prie durų kabo medžioklės ragai. Greta sukryžiuotas kardas ir špaga. Ir medžioklinius peilius padarydavo, kam paprašius.

Dirbtuvės – virtuvėje
S. Vyšniausko dirbtuvės – prie virtuvinio stalo. „Aš kalu, žmona valgyti daro, – šypsosi, – perpus stalą pasidalijame. Kartais pyktelėdavo, kad užgriozdiju. O kai pašlifuoju, dulkės kyla. Bet visada yra būdų susitarti.“

Kaip elgtis su metalu, šiauliečio niekas nemokė, sugalvojo pats. Daug metų darbavosi „Vairo“ gamykloje, įrankius galąsdavo. Pravertė patirtis ir galimybės reikalingus įrankius pasidaryti. „Ant metalo  paišyti – ne juokas, – paaiškina. – Metalo plokštelė – ne popierius, neištrinsi. Įkalei ir viskas.“ Iškaltas siūles įdegindavo ant dujinės viryklės, ištepęs alyva. Paskui reikėjo šlifuoti, šveisti švitriniu popieriumi.

Galiausiai sukurtas darbas keliaudavo ant sienos ar į lentyną. Iškaltus darbus meistras mielai dovanoja artimiesiems, giminaičiams.

Parodose nebelaukiamas
Geru žodžiu ponas Stanislovas mini Laimutį Gudinavičių, kuris jam kelias parodas suorganizavo, filmą sukūrė. Sulaukė dėmesio iš Aklųjų ir silpnaregių kultūros namų. Geri prisiminimai užplūsta  apie puikiai įvertintą parodą 2007 metais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Atsiliepimų albumą vartydamas  prisimena ir tuos 20 metų, praleistų bibliotekos kolektyve, kai dirbo joje sargu. Pasigrožėti pačiam savo darbais malonu, bet kitų vertinimas labiau širdį glosto.

S. Vyšniauskas nei tautodailininkų parodose, nei mugėse nieko panašaus į savo kūrybą nematė. Tik kažkodėl į metines tautodailininkų parodas jo nebekviečia. Sykį nešė žvakidę, liepė karoliukus nuo jos nulupinėti, net nepaklausė, kiek darbo į ją sudėta. Kitąkart įskaudino, nes jo kūriniui net mažo  kampučio ant salės sienos neatsirado, iš pusrūsio savo paveikslą parsinešė: „Daviau į parodą Vytautą ir Gediminą, bet kai atėjau pažiūrėti, tai mano darbai kažkur po laiptais, pakampėj užkišti.“

Karo atgarsiai
Gimė S. Vyšniauskas Kelmėje. Bet kai karo metu sudegė, atsidūrė Šiauliuose. Iš pradžių apsigyveno Trakų gatvėje, Šalkauskių ūkyje, buvusio „Palydovo“ kino teatro vietoje. Jis prisimena ryškias šviesas bombarduojant miestą, gaisrus prie pat namų, mena net ir tą ugnies karštį bei baimę, kuri sukaustydavo. Šviesu kaip dieną buvo. Obuoliai ant obels iškepė.  

„Tėvas pas kažkokį savininką dirbęs name, kur dabar „Titnago“ spaustuvė. Buvo apkaltintas, kad du triušius pavogė. Vokiečiai suėmė, uždarė į dabartinį Savivaldybės pastatą. Išvežė darbams į Vokietiją ir daugiau jo nematėme. Mama liko vargti viena su trimis vaikais. O nelemti triušiai po kelių dienų atsirado – nutroškę po pjuvenomis“, – pasakoja vyras.

Karui baigiantis apsigyveno Vaisių gatvėje. Gretimai įsikūrė Noreikos. Iki šiol prisimena, kaip per bombardavimus slėpdavosi viename rūsyje su Virgilijumi. Tada dar nežinojo, kad garsenybė bus. Kaip ir daugelis berniukų, jie lakstydavo po sugriautus, subombarduotus Šiaulius ir rinkdavo šovinius, artilerijos, tankų gilzes.

Rastas granatas įmesdavo į kokį tvenkinį, kad sprogtų. Vaikams gražus reginys būdavo, kai išsitaškydavo vanduo. Ant Sukilėlių kalnelio daug sprogmenų rasdavo. Gal koks sandėlis ten vienoje pašlaitėje buvo. Laimingai tie žaidimai baigėsi, o galėjo rankas kojas nutraukyti.

Karui baigiantis Virgilijus su tėvais išsikraustė iš Šiaulių į Vilnių, daugiau nesusitiko.

Dar Stanislovas prisimena, kaip vokiečių paliktuose namuose su papuošalais visokiais, stalčiuose likusiais, žaisdavo. Bet mama buvo išmokiusi – svetimo neimti. Dabar vyras supranta, kad tai nužudytų žydų daiktai buvę.

Svetimo neėmė, o tuščių gilzių pilną rūsį privilko, nors dar nežinojo, ką su jomis veiks.

Dar Stanislovui atmintin įstrigo, kaip buvo statomas paminklas – kareivis prie dabartinės Šiaulių kolegijos, centre. Susidraugavo tada su belaisviais, kurie iš sudužusio lėktuvo kario skulptūrą liejo. Kai buvo vokiečiai atvažiavę į Šiaulius, paminklo jau neberado, o Stanislovas ligoninėje gulėjo, susitikti su jais nebespėjo.

Jei būtų Stanislovo valia, jis to kario nebūtų išardęs. „Juk ne Stalinas, ne Leninas koks. Daugybė mūsų kareivėlių frontuose žuvo. Jokio paminklo negriaučiau. Tegu stovi, vaikams parodytume geras ar negeras dėdė buvo, – svarsto S. Vyšniauskas. – Nieko gražesnio juk nepastatė. „Aušra“ prie parko iš tolo tanką primena.“

Šeši dešimtmečiai – kaip vakar
Metalą S. Vyšniauskas atrado tarnaudamas kariuomenėje tuometiniame Leningrade: „Dirbdavome laivuose, kraniukus bronzinius šveisdavome. Tą spalvą pažinau ir patraukė mane.“ Pradėjo kalti kariškas sagtis. 4 metus kariuomenėje jūrų desantininku atpylė. Žmoną Ramutę Oną taip pat iš Leningrado parsivežė. Dzūkutė iš Balbieriškio, iš gražaus krašto, kaip  švelniai Stanislovas pavadino, užsidirbti ten buvo išlėkusi, bendrabutyje gyveno.

Po kariuomenės grįžo abu į Šiaulius. Ilgai kartu dirbo „Vaire“. Išaugino sūnų Algirdą ir dukrą Nijolę. Sūnus nagingas, remontus daro, gyvena Šiauliuose, dukra laikinai pas savo sūnų išvykusi į Angliją. Vartydamas nuotraukas meistras džiaugiasi anūkais, kad visa šeima dar per didžiąsias šventes prie vieno stalo susėda.

„Darbo čia įdėta daug, oi... – šypsosi, žvalgydamasis po kambarį. – Jau nebe taip greitai, nebe taip tiksliai einasi, sugadini – piktumas apima.“

Daugybė darbų išdovanota. Jei surinktų viską, ką yra sukūręs, kambary tikrai nesutalpintų. Dovanoti negaila: kai duodi giminei, prisiminimas išlieka. Deja, jau daug išmirę. Ir pusseserės, Gyčio Paškevičiaus mamos, nebėra, ir kitų.

Paklaustas, ar žmona nebara, kai dulkes reikia nuo tokios gausybės dirbinių nuvalyti, juokiasi – priprato, kur bedings. Nuo 1957-ųjų šalia, suprask jau 61 metai koja kojon tuo pačiu gyvenimo keleliu žengia. Buvo visko, ir balto ir juodo, ką čia pasakoti. Taigi dulkės – tik juokas.

2019 02 07 10

2019 02 07 12

2019 02 07 11

S. Vyšniausko sienos – ištisa galerija.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Į viršų