Anuomet, kai visokie šventiniai bendradarbių susibūrimai vykdavo suomiškose pirtyse, pažinojau tokį pusamžį vyrą, kuris, kolegų įkalbinėjimas prisijungti prie jų smagios kompanijos, vis atsikalbinėdavo: „O kam man ta jūsų pirtis? Turiu butą su vonia, yra karštas ir šaltas vanduo...“

Žmogus pirties funkcijas susiaurindavo iki paprasto apsiprausimo. Deja, ir šiandien panašiai mąstančių galėtume surasti labai daug. Pirtį ir pirties kultūrą išstūmė butuose esančios vonios ir dušo kabinos... Vis dėlto dar liko entuziastų, kuriems niekas ir niekada pirties nepakeis, nes tai jų gyvenimo būdas.

Viena iš jų – Vida Stankūnienė, savojoje Šiaulių pašonėje esančioje sodyboje turinti net tris pirteles: garinę, lietuvišką dūminę ir sauną. Be to, kieme stovi septynis suaugusius talpinantis kubilas su pašildomu vandeniu ir oro kompresoriumi. Mūsų pokalbis ir sukosi apie pirtį, apie jos vertę bei vietą tautinės kultūros kontekste.

Ar teisinga garinę pirtį vadinti rusiška?
Mūsų pašnekovė įsitikinusi, kad didelės tautos kartais leidžia sau tokias „laisvybes“, kaip pajungtų tautų arba savo kaimynų laimėjimus prisiskirti sau. Jau ir daugelis lietuvių garines pirtis linkę vadinti „rusiškomis“...

Baltijos ir Šiaurės Europos tautos nuo žilos senovės turėjo pirtis, kurios skyrėsi tik nežymiai: jose būdavo akmenys, aukšta temperatūra, garai, žmonės kaitindavosi, vanodavosi. Lietuvoje, didikų dvaruose, pirtys buvo žinomos bei mėgstamos jau XIII amžiuje, vadinasi, jos atsirado dar anksčiau... Vargingesnieji statėsi mažas, vienos ar dviejų patalpų pirteles arba tam tikslui pritaikydavo rūsius.

Be abejo, senovės slavai irgi turėjo pirtis, bet jos skyrėsi nuo mums žinomų, nes būdavo rengiamos žeminėse arba palapinėse. Vėliau imta pertis duonkepėse krosnyse, kurios būdavo gana didelės, dažnai statomos lauke ir kur sėdomis tilpdavo suaugęs žmogus. Šitoks rusų paprotys išliko iki pat XX amžiaus. Greičiausiai nužiūrėję nuo savo kaimynų baltų, rusai irgi ėmė statyti rąstines garines pirteles, o pirmosios bendruomeninės pirtys Rusijoje atsirado tik XVII amžiuje.

Šių eilučių autoriui teko skaityti straipsnį apie tai, kad tarpukario Lietuvoje buvo žinoma ir naudojama daugiau kaip dvidešimties pavadinimų pirties vantų. Tuo tarpu mūsų kaimynai rusai ir kiemą šluoja, ir vanojasi su „vieniku“. Tai dar vienas argumentas, sakantis, kad vargu ar garinę pirtį išrado rusai, nors ir labai ją mėgsta.

Taigi garinės pirtys buvo žinomos dar senovėje ir jomis naudojosi daugybė tautų Rytuose ir Vakaruose, netgi tokios mums tolimos kaip turkai ir net actekai. Todėl vienai kuriai tautai savintis šį žmonijos išradimą būtų mažų mažiausiai nekuklu bei istoriškai neteisinga.

Iš prisiminimų
„Save prisimenu trejų metukų, kai grįžome su šeima iš Sibiro. Ten didelių pirčių ar kažkokių ypatingų pirties tradicijų nebuvo, – pasakoja V. Stankūnienė. – Mes, tremtiniai, gyvenome barakuose, o pasistatyti pirtį tėvai su septyniais vaikais turbūt nelabai tegalėjo... Tremtyje šeima praleido aštuonerius metus. Aplink gyveno ne tik rusai, bet ir kitokių tautybių žmonės. Kiek žinau iš tėvų pokalbių, nieko blogo apie juos pasakyti negalima: švarūs, tvarkingi, netgi pečius dažnai balindavo. Aišku, iš pradžių nebuvo didelių draugysčių, bet su laiku susigyvenome.“

Grįžusi į Lietuvą V. Stankūnienės šeima apsigyveno pas gimines, o jos tėvas pirmiausia pastatė pirtį. Čia buvo visa, kas būdinga garinei pirčiai: akmenys, pečius, gultai, taip maloni drėgmė ir šiluma. Ir vaikai nekantriai laukdavo pirties dienos. Grįžus iš pirties jų mama keisdavo patalynę, viskas alsavo švara ir sveikata.

„Mūsų dienų žmonės yra kiek išpaikinti. Jie neretai tiek džiaugiasi galimybe atvykti į pirtį, kad, žiūrėk, ima iš to džiaugsmo ir padaugina... Iš pradžių mane tai šokiruodavo, bet vėliau atėjo supratimas, kad turbūt žmonėms taip reikia ir aš čia nieko nepakeisiu“, – pastebi V. Stankūnienė, turėdama galvoje dažnai į jų sodybą užsukančius svečius.

Kaip ir būdavo priimta, pirmiausia į pirtį eidavo vyrai: tėvas ir vyresni sūnūs. Po to, kai temperatūra nukrisdavo, praustis eidavo motina su savo mažaisiais. Nebuvo tuo laiku kažkokių „mandrybių“, kaip šampūnai, dušo želė ar pan. Gabaliukas ūkiško muilo, karštas vanduo ir nedidelė pirtelė puikiai atlikdavo visas savo funkcijas. Ir pertis vantomis mėgdavo šeima, dargi maži vaikai buvo pratinami. Tokiu būdu pagarba pirčiai ir meilė švarai buvo skiepijama nuo mažumės.

„Yra likusi juodoji močiutės pirtis, – tęsia V. Stankūnienė. – Kodėl juodoji? Iki mums atsikeliant į dabartinę sodybą čia kelerius metus niekas negyveno ir nedidelė pirtelė buvo paversta mėsos rūkykla. Sienos iš vidaus aprūkusios, juodos. Sodybą nusipirkome žiemą. Šalta, per pamatus į vidų smelkėsi šaltis. Žvalgiausi, kur būtų galima nusimaudyti ir į akis krito toji rūkykla su akmenimis, vieliniais kabliais mėsai ir pan. Statinį aptvarkėme, kiek galėjome, ir pritaikėme savo poreikiams, stengdamiesi nesunaikinti jo pirminio vaizdo. Todėl ir dabar atėjus į juodąją pirtelę čia sklando malonus rūkytų dešrų aromatas“.

Atmintin įstrigo ir pirmas apsilankymas pirtelėje. Buvo jauku ir šilta, ant palangės degė žvakė. Tiek šviesos visai pakako. Dūmus teko išleisti į lauką pravėrus duris, tačiau akmenys buvo karšti. O paskui šeima bėgo į kiemą ir voliojosi sniege. Aplink jokio žmogaus, jokių pašalinių akių. „Ar įsivaizduojate, koks tai buvo džiaugsmas? Tiesiog klykėme iš laimės, lyg radę lobį ar milijoną!“ – sako V. Stankūnienė. Kai iš gyvenimo kažko nereikalauji, gali būti laimingas ir nedaug turėdamas.

Pirtys Lietuvoje
Pašnekovės manymu, pirtis – labai senas žmogaus išradimas, galbūt net siekiantis tuos laikus, kai mūsų tolimi protėviai gyveno uolose ir netyčia ant laužo išlietas vanduo garų pavidale paskleisdavo aplink jaukią šilumą.

Tarpukario Lietuvoje ir pokariu nedidukes pirteles dar turėjo dažna sodyba. O neturintys eidavo praustis į bendruomenines pirtis arba pas kaimynus. Pirtys būdavo kūrenamos prieš šventes ir savaitgaliais. Tačiau pokaris bei sovietinės valdžios represijos ir čia paliko savo atspaudą: linkę į uždarumą lietuviai pradėjo vengti pašalinių akių ir ausų. Maža ką gali pasakyti apie valdžią atsipalaidavęs, o paskui lauk bėdos...

Ir mūsų dienomis pirtys be savo tiesioginės paskirties dar turi žmones vienijančią funkciją. Juk nebūtina laukti kažkokių ypatingų progų susitikti – savo draugus galime tiesiog pakviesti į pirtį! Čia bendraujama, keičiamasi mintimis, o kartais gimsta puikios idėjos bei sumanymai! Sodybos šeimininkė prasitaria turinti viziją – pirčių slėnį su daugybe visokių pirtelių: jurtos tipo, ir garinių, ir saunų, drėbtų iš molio ir žeminės tipo... Kad žmonės turėtų kur atvažiuoti, praleisti laiką, apsišvarinti, pabendrauti, pasisemti sveikatos.

Vis dėlto šiandien pirties reikšmė sumenko: šiuolaikinis žmogus, užuot skyręs pusdienį pirčiai, verčiau išsimaudys duše ir voliosis ant sofos žiūrėdamas bevertes ir kaip du vandens lašai panašias televizijos laidas.

Apie vantas
Pasak V. Stankūnienės, lietuviškos garinės pirtelės (esančios Lietuvoje) išsiskiria kuklumu, jaukumu, šiluma ir lietuviška dvasia. Panašios yra ir estų bei latvių pirtys.

Garinė pirtis neįsivaizduojama be vantų. O čia visas mokslas, nes šluotą gali surišti kiekvienas, o štai vantai surišti reikia turėti žinių bei įgūdžių. Ne kiekvieną šluotą galima vadinti vanta. Vantų gali būti visokių, surištų iš vieno ar iš daugybės įvairiausių augalų, su aromatingųjų arba vaistingujų žolynų puokštelėmis.

Kiekviena iš tokių vantų turi savo paskirtį ir skirtingai veikia žmogų, bendrą savijautą, vidaus organus, nuotaiką ir kt. Pavyzdžiui, vanta iš liepos šakelių padeda kovojant su peršalimu ir iš to kylančiomis infekcijomis. Be to, jas labiau vartoja moterys. Vantos gali būti iš eglių, pušų, kadagių ar net eukaliptų (atvežtinės). Klasikinės vantos rišamos iš beržų. Pirties naujokams siūlomos lazdyno vantos, vyrams – ąžuolo šakelių. Parinkdamas vantų sudėtį pirtininkas dirba kaip vaistininkas. Tada pirtis duoda didžiausią sveikatinimo efektą.

Ne kiekvienas atėjusysis į pirtį žino, kaip paruošti vantą. Pamerkei į per daug karštą vandenį ir visi gyvybiniai syvai (veikliosios medžiagos, eteriniai aliejai) iš vantos išėjo...  Tad galbūt reikėjo merkti tik į drungną vandenį kelioms valandoms arba į visai šaltą? Ir čia reikalingos žinios.

„Kartą besiruošdama edukacinei programai paskaičiavau, kiek sodyboje auga vaistinių augalų. Suskaičiavau beveik keturiasdešimt... O juk kiekvieną iš jų galima panaudoti rišant vantas ir tame slypi didžiulės galimybės“, – sako V. Stankūnienė.

Ilgesniam laikymui surištos vantos yra džiovinamos, tačiau galima pertis (vanotis) ir šviežiai surištomis arba kiek apvytusiomis vantomis. Ką tik surištos vantos sukabinamos bei džiovinamos vėdinamoje patalpoje, kur negauna tiesioginių saulės spindulių, taip pat jų negalima suslėgti – dėti į vieną krūvą, nes ims pelyti. Vėlgi reikalingos žinios.
Mūsų pašnekovė prisimena prieš kelias savaites į pirtį atvykusią smagią kompaniją. Tada gimtadienio proga vyrukas kadagių vantomis išplakė savo pačią ir dar jos draugę. Originali dovana! O kiemas tąkart aidėjo nuo linksmų susirinkusiųjų balsų ir juoko. Aštriai duriantis kadagys tampa minkštas ir švelnus kaip katė, kai jis pirtyje nuplikomas karštu vandeniu, tad šioje istorijoje niekas nenukentėjo.

Kiti pirties malonumai
„Vasarą į užvalkalus arba švarius lininius maišus galima prikimšti nupjautos žolės, – tęsia pasakojimą V. Stankūnienė. – Pirtyje žmogų galima paguldyti ant tokio maišo, užpilti šilto vandens, kad ir iš to paties indo, kur buvo plikomos vantos – čia tiek daug visokių aktyvių medžiagų! Arba sudrėkintą maišą priglausti prie akmenų, kad imtų veržtis lauk garas, sumišęs su visokių aromatų gausa, o tada ant jo paguldyti žmogų, uždengti linine drobule, sumirkyta toje pačioje „arbatoje“ (vandenyje, kur buvo plikomos vantos, – aut. past.) ir leisti pagulėti 15-20 minučių.“

Jeigu moterys ar merginos pageidauja, galima čia atlikti ir pilingą (odos šveitimą). Šitai procedūrai naudojamas medus, švelnios struktūros jūros druska ir kt.

Gyvenimas sodyboje teikia daug visokių galimybių. O jeigu laukiama į pirtį atvykstančių svečių, derinamasi pagal jų poreikius. Ypatingą nuotaiką sukuria lempų ir žvakių šviesa, prie kurios vanojamasi arba atliekamos procedūros. V. Stankūnienė tikina, jog pirmiausia visa tai reikia išbandyti pačiai, o tik paskui galima siūlyti kitiems.

Po pirties žmonės turi turėti galimybę atsivėsinti. Tam galima pasiūlyti maudynes tvenkinėlyje, šaltą lauko dušą arba kad nereikėtų niekur toli eiti – apsiprausti arba apsipilti šaltu vandeniu iš pirties prieangyje stovinčio kubilo. Čia jau kaip kam patinka.

„Pirties procedūros turėtų trukti apie tris valandas, – teigia mūsų pašnekovė. – Kaitinantis ant plautų per vis geriausia gulėti, nors yra kas tiesiog sėdi. Palaipsniui lipama aukščiau pratinant kūną prie aukštos temperatūros. Yra ir tokių, kurie tik užėję į pirtį ropščiasi kuo aukščiau, tačiau toks pavojingas sveikatai elgesys nėra sveikintinas – visur ir pirtyje turi būti saikas bei laipsniškumas. Žmogus – inertiška sistema, o tai ignoruojant arba siekiant viską pagriebti iš karto – gali net sustoti širdis.“

Pirmąkart užėję į pirtį arba turintys aukštą kraujospūdį, paprastai tik pasėdi, pasikalba neaukštoje temperatūroje. Galimi ir masažai, padedantys su prakaitu pasišalinti toksinams. Po to išeinama atsigaivinti. Antrą ir tolesnius kartus jau periamasi vantomis. Bet ne per ilgai – kol procedūra teikia malonumą. Paprastai trijų „užėjimų“ užtenka, nors kitas gali norėti ir daugiau. Aišku ir tai, jog šalto vandens procedūros galimos tik kūnui labai gerai įkaitus.

„Pirties tradicijos yra gerokai primirštos, – teigia pašnekovė. – Žmonės atvažiuoja ir puola prie alaus, visokių čipsų bei kitokių valgių. Privalgo, prikerta, o tada jau eina praustis. Ir šitaip skriaudžia patys save. Juk jeigu ko nežinai – kaltas esi pats. Yra tos informacijos apie garinę pirtį: knygų, interneto puslapių... Noro tik reikia.“

Pasak jos, pirtis pirčiai nelygu. Teko kartą lydėti sportininkų grupę į vieną iš mieste veikiančių pirčių. „Jau po pusvalandžio pajutau, kad čia nėra smagu. Trūko gamtos, trūko vėsos ir oro. Pirtyje buvo per karšta ir per sausa. Ir tai leido geriau suprasti, kokią vertybę turiu namuose. Sodyboje išbėgusi į kiemą galiu susitikti su medžiai, su žole, su sniegu ir žeme. Išsikaitinęs gali bėgti į kiemą ir užsimerkęs kristi į sniegą bei pajusti vienovę su supančia gamta. Tai didžiulis turtas“, – įsitikinusi V. Stankūnienė.

Anot jos, artumą gamtai pajunta ir čia atvykę užsieniečiai, ir pirtininkai, o štai dažnas lietuvis šitą pojūtį baigia prarasti... Pirtelėje atsiveria „dūšios“, žmonės tampa pačiais savimi, nebelieka vietos apgaulei ir veidmainiavimui. Kai peržengi garinės slenkstį toks, koks gimei, tai visus sulygina. Nebelieka nei rangų, nei titulų. Tiktai galvos dangalai – kepurėlės, kurios kaitinantis yra būtinos.

„Buvo pas mus atvažiavę latviai. Padovanojo literatūros pirties tema, palinkėjo, padrąsino. Pajutau, kiek mes esame artimi su savo kaimynais, ir tuos ryšius dera puoselėti bei stiprinti“, – prisimena V. Stankūnienė, vartydama jai dovanotą knygą.

Viena nuo kitos garinės pirtys skiriasi savo dvasia. Ir tai nemažai priklauso nuo supančios aplinkos. Juk net ir dvyniai skiriasi. Ir pirčių galimybės skiriasi. Ir žmonės. Tačiau pirtį reikia mėgti, visą jos autentiką. Juk kaip būna – įsirengia kitas šiuolaikišką garinę pirtį net su prabangos elementais. Lyg ir viskas vietoje, o štai pirties dvasios nebelieka.

Edukacinės programos pirtyje
Paprašyta tautinių tradicijų puoselėtoja praveda edukacines  programas tiek jaunimui, tiek ir suaugusiems. Įsiminė ir besilaukiančios mamos maudymas pirtyje. Kuo jis buvo išskirtinis? Pasak V. Stankūnienės, tąkart atvyko draugės iš visų Lietuvos kampelių su mažais vaikais, buvo viešnia ir iš Latvijos. Vyko toks gražus būsimos mamos pagerbimas, supo susirinkusiųjų geranoriškumas ir šiluma. Toji nukrovė stalą, draugės irgi sudėjo suvežtines vaišes. Buvo iškūrenta dūminė močiutės pirtelė, prie ąžuolo liepsnojo ugnis... Skambėjo išsikalbėjimai ir linkėjimai tai jaunai moteriai. Vyko savotiškas jos pagerbimas – viskas buvo jautru ir šilta. Toji ceremonija truko apie dvi valandas, o tada ji su kitomis moterimis nuėjo į pirtelę, o po dienos ar dviejų susilaukė sūnaus Adomėlio.

V. Stankūnienės teigimu, ji visuomet yra atvira iššūkiams. Kažkokius tradicijų pagrindus reikia turėti savyje, o toliau jau tarsi pati aplinka kuria programą. Ir toliau ji ketina „šefuoti“ tą šeimą, planuoja pakviesti juos su vaiku atvykti į pirtelę. Ar mažajam tai nebus ekstremalus potyris? Pašnekovė įsitikinusi, kad ne. Svarbu tik, kad temperatūra viduje būtų tinkama, maloni ir ne aukšta. O kartu atvyksiančioms draugėms galima pasiūlyti masažo procedūras arba pasigilinti į lietuviškas arbatos gėrimo tradicijas. Pirtin imami minkšti, kilpinio audinio arba lininiai rankšluosčiai.
Dar viena programa – jaunojo ir jaunosios prausimas dūminėje pirtelėje kartu su įvyniojimais antrąją vestuvių dieną. Pašnekovė sako turinti ir šitokios patirties. Kas gi tie „įvyniojimai“? Tai ant plautų gulinčiųjų įsupimas į lino audinį su po to sekančiomis procedūromis. Ilgus metus pedagoge dirbusi V. Stankūnienė teigia, jog prisiliečiant prie žmogaus turi žinoti, ką darai ir kaip tai daryti  geriausiai. Turi jausti žmogų. Tam savo laiku ji baigė masažo kursus.

Pirtyje galima naudoti bičių produktus: medų bei pikį. Medus masažams, o pikis – pirties oro aromatizavimui. Jokiu būdu nederėtų pikio dėti ant įkaitusių akmenų – ims smilkti. Geriausia padėti su indeliu aukštai, ant plautų arba pakabinti. Tai ne tik oro aromatizatorius, bet ir stiprus antiseptikas. V. Stankūnienė teigia laikanti šešias bičių šeimas, kurios jai yra „fantastiški vabzdeliai“. Stebėdamas bites žmogus iš jų gali pasisemti daug išminties.

„Žmonės, kurie rūpinasi savimi, šlamšto į save nekiša, – sako pašnekovė. – Tokie užsukę į jos sodybą ieško natūralių produktų, gerų dalykų. Juk svarbu rasti tai, kas teikia ramybę, kas džiugina. Svarbu sustoti kasdieniame bėgime. O tai ir yra sveikata.“

Galbūt ateityje Lietuvoje bus auginamos kanapės, o iš jų pluošto galima pasiūti ir marškinius, ir rankšluosčius pirčiai, kaip buvo daroma senovėje.

Alkoholio pirtyje reikėtų vengti, o vietoje jo V. Stankūnienė siūlo gerti giras: obuolių, duonos, senovinę girą, braškių, spanguolių, bruknių, vyšnių, juodųjų serbentų, vynuogių. Visokiausias arbatas bei gėrimus: mėtų, žemuogių, erškėčių, serbentų, šaltalankių – to, kas auga gamtoje, o ne pirktų prekybcentriuose. Ne pats blogiausias pasirinkimas ir tyras šulinio vanduo...

Kaimiška garinė pirtelė – viena iš trijų pirčių, esančių V. Stankūnienės sodyboje.
Autoriaus nuotr.

Garinės pirtelės interjero dalis.
Autoriaus nuotr.