Gaila, bet žiemą vasarą žaliuojančių eglių Šiauliuose vis mažėja. Vienų neliko, nes pasodintos buvo per arti pastatų ir ir išaugusios bei suvešėjusios jos užstojo šviesą, kitos, įvairių ligų nukamuotos, po truputį kertamos ir viešose miesto erdvėse.

Daugybė rūšių
Eglės, visžaliai ir vienkamieniai medžiai, priklauso pušinių šeimos medžių genčiai. Tai aukšti augalai, kurie paprastai būna nuo 20 iki 60 metrų, o kai kurios rūšys – ir 100 metrų aukščio.

Daugumos eglių laja yra kūgio formos, smailiaviršūnė, rudų kamienų skersmuo – apie metrą, nors pasitaiko ir puspenkto metro skersmens.

Visų eglių spygliai – keturbriauniai, ant ūglių išsidėstę spirališkai, o kankorėžiai – tiek vyriškieji, tiek moteriškieji – sudaryti iš žvynelių ir nusvirę.

Eglių rūšių yra daug ir pagal jų pavadinimus galima spręsti, kokiame regione šie medžiai auga. Taigi eglė yra šiurkščioji, Mejerio, korėjinė, japoninė, rytinė, morisoninė, išlakioji, sibirinė, Šrenko, himalajinė, paprastoji, Maksimovičiaus, uolinė, Brevero, balzganoji, serbinė, juodoji, raudonoji, sachalininė, kininė, dygliuotoji, baltoji, Engelmano, sitkinė, ajaninė, dygioji...

Deja, iš tokios gausybės Lietuvoje savaime auga tik viena rūšis – paprastoji.

Populiariausioji – paprastoji
Paprastoji eglė yra paplitusi beveik visoje Europoje, o Lietuvoje tai antras pagal paplitimą medis po pušies.

Ši eglė yra puikus oro užterštumo indikatorius – ji nyksta ten, kur yra dūmų, dulkių ir kitokių teršalų, tačiau puikiai tarpsta, kai yra pasodinta apsauginėse kelių ir geležinkelių juostose, kai auga miškuose ar pasodinta prie atokių sodybų.

Tada ji užauga iki 30 ar 35 metrų aukščio, o juos kamieno skersmuo siekia ir metrą ir net du. Tik retai leidžiama eglėms tokioms užaugti – paprastai 70 metų sulaukusią ją nukerta, nes jos mediena naudojama popieriaus, celiuliozės pramonėje, statybose, baldų, buities reikmenų ir net muzikos instrumentų gamyboje, žievė – raugui gaminti, o spygliai, kuriuose yra askorbo rūgšties, irgi daug kur tinka.

Būtent ši paprastoji eglė ar jos šakos dažniausiai puošiami Kalėdoms. Nors reikia pripažinti, kad pastaruoju metu ji turi daugybę konkurentų iš savo seserų tarpo.

Baltoji, juodoji ir dygioji
Štai kad ir sibirinė eglė, kurios pilkšvai žali spygliai būna iki dviejų centimetrų ilgio. Tik spalva skiriasi ši eglė nuo paprastosios, nes abi yra labai artimos giminaitės ir tarpusavyje kryžminasi.

Bet baltoji eglė iš Šiaurės Amerikos, tolimesnė paprastosios ir sibirinės giminaitė, skiriasi irgi tik spyglių spalva – jie melsvai žali.

Niufaundlando ir Labradoro provincijos Kanadoje simbolis yra juodoji eglė. Ji auga taigoje, tad yra žemesnė ir smulkesnė nei kitų rūšių atstovės. Paprastai ji užauga iki 15 metrų aukščio, o jos melsvai žali spygliukai retai būna ilgesni nei pusantro centimetro. Labai dažnai juodųjų eglių miškai vadinami girtais, nes dėl atšiauraus klimato jų kamienai pasvirę.

Ko gero, viena iš egzotiškiausių eglių – dygioji, nes jos spygliai yra šviesiai mėlyni ir neprigludę prie šakų. Auga ji dviejų-trijų kilometrų aukštyje Jungtinių Amerikos Valstijų vakaruose.

Dėl šio egzotiškumo dygiosios eglės ir auginamos kaip dekoratyviniai medžiai daugelyje pasaulio šalių. Ir kas keisčiausia – būtent dygioji eglė yra didžiausia mūsų paprastosios eglės konkurentė varžybose dėl Kalėdų eglutės vardo.

Ir kalėdinė palmės šaka
Kita vertus, Pietų šalyse, kur jokios eglės neauga apskritai, Kalėdas švenčia ir be jų, nes nuo senų senovės, gal net nuo priešistorinių laikų, ten yra paprotys namus puošti palmių šakomis.

Svarbiausia juk kad kalėdinis augalas būtų visžalis, nes būtent tokie medžiai, kurie žaliuoja ir vasarą, ir žiemą, visuose kraštuose visų tautų buvo garbinami kaip gyvybės simbolis.

Ir tai, kad šie visžaliai augalai ir dabar yra puošiami žaisliukais, kaspinėliais, obuoliais ir kitokiais vaisiais yra tik tolimų pagoniškų laikų paprotys.

Pasak etnologės Dianos Martinaitienės, dar palyginti neseniai mažos eglutės Pietų Lietuvoje buvo kabinamos žemyn viršūne prie lubų kaip pasaulio medis arba kaip vėliau paplitę šiaudiniai „sodai“.   

Gali būti, kad toks paprotys buvo ir visoje Lietuvoje dar iki tol, kol per dvarus ir mokyklas XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje buvo perimta vokiečių tradicija Kalėdoms žaisliukais, sausainiais, žvakutėmis puošti dabar jau įprastą kalėdinę eglutę.