Smidras – kilęs iš Afrikos
Iš Afrikos kilęs lelijinių šeimos augalas smidras Lietuvoje jau seniai auginamas: dažniausiai – vešlusis Šprengerio ir pluksninis. Jie abu sulaukę tam tikro amžiaus ir pražysta ir raudonų karoliukų uogas sunokina. Tik tos uogos – labai nuodingos ir net dauginimui nelabai reikalingos.

Persodinti ar padauginti išskaidant šaknis smidrą reikėtų kas 2-3 metus vasario-kovo mėnesiais, nes po to iki vėlyvo rudens jis labai intensyviai auga.

Gerokai apipjausčius šio augalo šaknis smidrą reikėtų įsodinti į puveningą vidutinio sunkumo žemę, gerokai palaistyti (beje, gausiai laistyti reikia nuolat), porą-trejetą kartų per savaitę nupurkšti šakas drungnu vandeniu ir kas porą savaičių patręšti mišinių, kur gausu azoto.   

O laikyti smidrą rekomenduojama šviesioje, gerai vėdinamoje ir ne per sausoje patalpoje, 12-20 laipsnių temperatūroje. Šprengerio smidrą galima vasarą laikyti lauke ir į kambarį įnešti tik rugsėjį. Žiema – smidrams ramybės periodas, todėl reikėtų juos laikyti 15 laipsnių šilumoje, rečiau laistyti purkšti ir nepertręšti.

Jei šių taisyklių bus laikomasi, smidras ilgus metus bus nuostabus kambario augalas. O jei jam trūks šviesos ir bus per šilta, stiebai nelabai šakosis ir džiūs viršūnės, jei žemė bus per drėgna, lapai geltonuos ir smulkės. Be to, smidras gali geltonuoti, darytis dėmėtas, raukšlėtis ir nuo erkių ar tripsų, todėl rekomenduotina tokiu atveju kas savaitę augalą nupurkšti insekticidais.

Energijos ventiliatorius ir vaistas
Žinoma, smidrą auginti galima ir ne tik kaip kambario puošmeną, bet ir praktiniais tikslais.

Štai gėlių energetikos žinovai sako, kad smidras yra tiesiog energijos ventiliatorius: jis, priklausomai nuo savo rūšies, dydžio ir t. t., daro didelę įtaką aplinkai, todėl labai tinka darbo vietoje kaip papildomas energijos variklis.

Dar smidras naudojamas homeopatijoje – gydant šlapimo pūslės, inkstų, širdies ligas. Nors tam geriau pasirinkti auginti vaistinį smidrą (lot. Asparagus officinalis).

Jis užauga iki pusantro metro aukščio: jo stiebai ploni, šakoti, lapai maži, smulkūs žiedai gelsvi, šakniastiebis trumpas, mėsingas. Kaip vaistinė žaliava naudojami šakniastiebiai ir šaknys, kurie kasami ankstyvą pavasarį arba rudenį, o užpilas vartojamas sergant širdies ligomis, hipertonija, gydant inkstų ir šlapimo takų ligas. Iš rudenį rinktų uogų gaminamas vandeninis užpilas, kuris vartojamas gydant impotenciją.

Tačiau savigyda neverta užsiimti (raudonos smidro uogos, kaip jau minėta, yra nuodingos), todėl geriau smidrus valgykime. Valgomi smidrų pavasariniai jauni balkšvi arba gelsvi ūgliai, išaugę apkauptoje žemėje, arba žali, kai nukasama žemė ir pasigamina chlorofilas, nes šiuose ūgliuose gausu karotino, vitaminų B1, B2, C, PP, A, E.

Smidro, dar vadinamo šparagais, ūglių galima nusipirkti ir parduotuvėse, ir patiems užsiauginti.

Pavasarį pradžiūvus dirvai tereikia smidrų daigus (jų galima nusipirkti specializuotuose ūkiuose) susodinti eilutėmis – į vieną metrą 3-4 augalus – iš vakarų į rytus, prieš tai gerai išpurenus žemę ir patręšus kompostu. Galima, aišku sėti ir smidrų sėklas, tik vieni sako, kad jas reikėtų sėti į vazonėlius, kiti – kad tiesiai į lysves.

Kaip bedarysite, vis tiek smidrus auginti paprasta – dvejus metus jie auga patys. Tačiau kad pirmojo jų derliaus paragautumėte, trečiųjų metų kovą ant jų teks užberti komposto ir šiek tiek patręšti kompleksinėmis trąšomis, tada jau galėsite pjauti iki 20 centimetrų ūglius nuo gegužės iki birželio vidurio ar net pabaigos. Nuėmus derlių augalus reikia būtinai patręšti kompleksinėmis trąšomis ir palaistyti, o rudenį nudžiuvę augalai nupjaunami ir kompostuojami.

Nuo nupjautų ūglių tereikės šiek tiek nuskusti žievelę ir juos išvirti arba iškepti orkaitėje. Jei virsite, tai drūtgaliai turi būti vandenyje, o viršūnėlės neapsemtos. Virti tereikia tik kelias minutes, kol drūtgaliai suminkštėja.

Ir baltieji, ir žalieji smidrai geriausiai tinka su sviestu, kiaušiniais ir alyvuogių aliejumi, olandišku ar garstyčių padažu, ančiuviais, žieminiais svogūnais, dera su tarkuotu parmezanu, rūkyta pakepinta šonine ir dar daug su kuo. Svarbiausia, kad patiekalai būtų paprasti, nes smidrų skonis puikus, todėl nereikalingi jokie priedai.

Pavyzdžiui, galima aliejumi apteptus ūglius 5-7 minutes kepti iki 250 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ir tuo pačiu metu išsivirti skystų kiaušinių – po vieną kiaušinį vienam ūgliui. Tada merkiame iškeptus smidrų ūglius į kiaušinių trynius ir užsikąsdami prancūzišku batonu mėgaujamės nuostabiu skoniu.

Toks subtilus prancūzų virtuvės valgis tinka ir užkandžiams prieš iškilmingus pietus arba lengvai vakarienei dviese.

Kadagio ne uogos, o kankorėžėliai
Vienas iš pačių populiariausių augalų Lietuvoje kadagys iš kiparisinių šeimos įvairiuose regionuose yra vadinamas įvairiai: ir ėgliu, ir kadugiu, ir kadučiu, ir ogiu, ir uogiu ir dar kitaip. Savaime mūsų šalyje šių žemaūgių medžių ar krūmų rūšis auga tik viena – paprastasis kadagys, nors pastaraisiais metais dar kelios paplito kaip dekoratyviniai augalai: kazokiniai ir virgininiai kadagiai.

Tačiau vis dėlto labiausiai yra vertinamas miškuose augantis paprastasis kadagys.

Tai visžalis, spygliuotas 3-4 metrų aukščio krūmas, o kartais nedidelis iki 15 metrų aukščio medelis, paplitęs visoje Lietuvoje.

Auga kadagiai įvairiuose miškuose: pušynuose, rečiau eglynuose ir mišriuose bei lapuočių miškuose. Šviesamėgis atsparus šalčiui ir sausrai šis augalas mėgsta smėlingus, kalkingus dirvožemius. Todėl kai sąlygos jam tinkamos, auga net didžiulėmis augimvietėmis – pavyzdžiui, prie Kauno marių, Arlaviškėse yra net nemažas Kadagių slėnis.

Kadagio stiebas status, žievė pilkai ruda, spygliai 10-15 milimetrų ilgio yra tamsiai žali, standūs, dygūs, išaugę po 3 menturiuose. Derėti šis augalas pradeda sulaukęs 5-10 metų ir dera tik kas trejus-penkerius metus. Jo žiedai kankorėžiuose, kurie yra vyriški (geltoni) ir moteriški (žalsvi), pasirodo balandžio-gegužės mėnesiais, o vaisiai noksta 2-3 metus, todėl ant to paties augalo tuo pačiu metu būna ir prinokusių, ir neprinokusių (žalių) vaisių.

Kadagio vaisiai yra tik į uogas panašūs, rutuliški, tamsiai mėlyni ar juodi su melsvo vaško apnašomis kankorėžėliai.
Kadagiai, kaip ir visi kiti spygliuočiai, sterilizuoja orą skleisdami į aplinką fitoncidus – vienas hektaras kadagynų išskiria per parą apie 30 kilogramų fitoncidų.

Net nulaužtos šio augalo šakutės nepraranda šių savo savybių, todėl ne veltui senais laikais iš jų verbas rišdavo, namuose už šventųjų paveikslų užkišdavo, o prasidėjus kokiai nors negaliai prie ligonių nukultais jų spygliais kambarius smilkydavo. Kadaginėmis vantomis ir pirtyse vanodavosi – esamas ligas gydydavo ir šiaip profilaktiškai.
Ne tik seniau, bet ir šiais laikais lietuviai kadagio šakelių įmeta ir į ugnį kumpius, dešras, lašinius rūkydami – taip parūkyta mėsa kur kas geriau išsilaiko, o skonis labai malonus būna.

Kadagių vaisiai – puikus, virškinimą gerinantis prieskonis sunkiai virškinamiems mėsos patiekalams: tereikia sugrūsti kelis, sumaišyti su druska ir šiuo mišiniu įtrintą žuvį, mėsą ar paukštį kelias valandas palaikyti – visai kitoks skonis. Be to, kadagių vaisių aliejus naudojamas ir likeriams aromatizuoti, ir kitų gėrimų skoniui pagerinti.

Tačiau vis dėlto kadagys pirmiausia vertinamas kaip natūralus vaistas. Jo vaisiai pasižymi antiseptiniu, priešuždegiminiu, skausmą mažinančiu, atsikosėjimą lengvinančiu, tulžies sekreciją ir šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu, padeda nuo cistito, reumatizmo.

Neurozę, artritą ir podagrą rekomenduojama gydyti vaisių ir spyglių nuoviru voniai, skrandžio opas, bronchitą, odos ligas – šaknimis.

Svarbiausia laiku vaistams ir prieskoniams prisirinkti tinkamų kadagio vaisių.

Juos reikia rinkti vasario-kovo mėnesiais: po krūmu patiesus paklotas atsargiai nukratyti vaisius. Tada išrinkti spyglius, kitas priemaišas ir džiovinti šildomoje patalpoje ne aukštesnėje kaip 30 laipsnių temperatūroje. Tinkamai išdžiovinti vaisiai turi būti minkšti, bet netepti rankų – rudai juodi arba su mėlynomis apnašomis.

Nors kadagiai gydo daugelį ligų, tačiau vartojant juos reikia būti labai atsargiems – neperdozuoti, nes tai gali pakenkti nėščiosioms, sergant inkstų uždegiminėmis ligomis, alergiškiems žmonėms.

Apskritai kadagio preparatų negalima vartoti ilgiau kaip 4 savaites, kitaip galima pakenkti inkstams: ima skaudėti inkstų srityje ir prasideda skausmingas bei padažnėjęs šlapinimasis.

Į viršų