Yra daugybė daržovių, kurių egzotišką skonį norisi nors kartą gyvenime pajusti. Ir yra nemažai daržovių, dėl kurių įprasto kasdieniško skonio tiesiog neįmanoma gyventi. Tai kopūstas, česnakas, svogūnas.

Daugybė kopūstų rūšių
Kopūstai – tai didelė grupė dvimečių (rečiau – vienmečių) žydinčių pilkai žalių augalų. Taip, žydintis – geltonai, kartais ir baltai, o žiedai sudaro didelę kekę. Kopūstų ankštaros būna itin didelės.

Žinomiausi iš kopūstų yra tik gūžinis, brokolis, žiedinis (kalafioras), Briuselio, ropinis (kaliaropė), garbanotasis, nors jau senovės Romoje auginta bent dešimt šių augalų rūšių. Nors dar ir prieš romėnus pastebėta, kad kopūstų lapai yra labai maistingi ir vaistingi.

Beje, Lietuvoje kopūstai pradėti auginti maždaug nuo XIV amžiaus ir už tai turėtume būti pasninko besilaikiusiems kryžiuočiams.

Populiariausi yra gūžiniai kopūstai, kurie išaugina iki 60 centimetrų dydžio ir iki 15 kilogramų svorio kietas gūžes. Šie augalai, kurie būna balti, pilkšvi ir sodriai violetiniai, yra įvairaus ankstyvumo, todėl gardžiuotis jais galima ištisus metus.

Brokolių valgomoji dalis – žiedkočiai ir pumpurai. Jie, aišku, nebūna tokie dideli kaip gūžiniai, tačiau juose yra bent penkis kartus daugiau kalcio, karotino, geležies, vitamino C ir beveik nėra natrio. Todėl brokoliai rekomenduotini sutrikus inkstų, virškinamojo trakto veiklai, sergant diabetu, širdies, kraujagyslių ligomis.

Žiediniai kopūstai (kalafiorai) išaugina ne tik baltus, bet ir žalius, purpurinius, oranžinius žiedynus, kurie ne tik labai maistingi, bet ir turi  priešvėžinių savybių.

Briuselio kopūsto nedidelės gūželės yra tikras delikatesas, jei žinoma, jos neperverdamos (pervirtos jos įgyja sieros skonį) ir pasižymi visomis gerosiomis kopūstų savybėmis.

Kaliaropės (ropiniai kopūstai) vertinamos dėl sultingų didelių stiebų, kurių skonis išties panašus į ropių. Šios daržovės gerina virškinimą ir kraujo apytaką, stabilizuoją kraujo cukraus kiekį ir yra nepaprastai gardžios.

Romėnų žiediniai kopūstai, kurie dažnai vadinami romanesco, ne tik labai gražūs, bet ir labai gardūs: tinka dietiniams valgiams, nes juose daug mineralinių medžiagų, o skonis itin švelnus.

Romėnų kopūstus galima valgyti žalius, virtus, marinuotus, keptus, virtus garuose. Tik reikia nulaužyti lapus, išpjauti storus kotus ir palikti tik žiedynus, kuriuos patartina suskirstyti į mažesnes dalis.

Romanesco pradėti vartoti maistui Italijoje dar XVI amžiuje, o iki tol, panašu, kad kopūstai buvo dažniau auginami kaip gėlės. Ir iš tiesų šviesiai žalia romanesco spalva, ypatingos formos – pusiau spirale suaugę spurgai – žiedynai labai įspūdingi. Ne mažiau įspūdingos ir jų maistinės savybės: daug vitamino C, vitamino K, skaidulų ir karotinoidų.

Deginančio skonio ir kvapo česnakas
Dėl aštraus, net deginančio skonio ir kvapo česnakas išgyveno įvairiausias metamorfozes: tai jis buvo laikomas prasčiokų maisto produktu, tai jis pasidarydavo visuotinai vertinamas kokių nors epidemijų laikotarpiu, tai jam buvo suteikiamos stebuklingos galios, apginančios nuo vampyrų, tai jis būdavo pradedamas laikyti kenksmingu dėl susiklosčiusių neaiškių aplinkybių...

Kokios jam bebūtų priskirtos savybės česnakas yra bent šiuo metu vienas iš populiariausių daugiamečių žolinių augalų.  Jo stiebas būna tiesus ir ganėtinai aukštas – iki pusmetrio, plokšti lapai – linijiški, o smulkūs žiedeliai susitelkę į skėčius. O svarbiausioji česnako dalis yra svogūnėlis, kuris būna sudarytas iš ne mažiau nei šešių ir ne daugiau kaip trisdešimties skiltelių, susijungusių balta plėvele. Nors kita vertus, česnakų yra tiek veislių, kad jų svogūnėliai skiriasi tiek spalva, tiek forma, tiek kitais požymiais.

Juk vien Lietuvoje auga kampuotasis, askaloninis, tuščialaiškis, kalninis, laukinis, keistasis, valgomasis, laiškinis, porinis, plačialapis, meškinis česnakai, nors tai yra atvežtinis augalas ir pagal legendą tai Vytauto laikais česnakus į mūsų šalį atvežė karaimai iš Krymo. O kilęs šis augalas iš Pietų Azijos, iš kur dar per senąsias civilizacijas paplitęs po visą pasaulį.

Sakykim, valgomasis česnakas yra praktiškai visų žinomas, nes retame darže neauginamas, ir retoje parduotuvėje neparduodamas. O naudojamas dėl savo ypatingųjų savybių – angliavandenių, azotinių medžiagų, baltymų, eterinių aliejų, fitoncidų, fitosferino, glikozido, alijino, metalo druskų, riebalų, vitaminų B, C ir dar daugybės medžiagų – naudojami praktiškai visur. Česnakas naudojamas maistui, vaistams, gyvulių pašarui, trąšoms ir net laiškų nuoviru gelbėjamos rožės nuo amarų.

Daugiausia česnakas naudojamas dėl aštraus skonio ir kvapo, nes suteikia įvairiems patiekalams pikantiškumo ir tinka tiek mėsos, tiek žuvies, tiek daržovių valgiams. Beje, naudingosios šio prieskonio savybės verdant ir kepant, todėl kulinarai rekomenduoja česnaką dėti į patiekalus tik baigiant juos gaminti.

Apie česnako gydomąsias savybes pradėta rašyti dar antikiniais laikais – jis laikytas vaistu nuo visokių ligų. Pavyzdžiui, viduramžiais česnako svogūnėliais, lapais gydytas ir maras, ir cholera, ir  šiltinė, ir reumatas, ir karščiavimas.
Kadangi česnako eteriniai aliejai turi baktericidinių savybių, fitoncidai – priešmikrobinių, priešgrybelinių, priešparazitinių, prieštoksinių, tad daugeliu atvejų toks gydymas buvo veiksmingas.

Ir šiuolaikinė medicina česnaką vertina – juo gydo virškinimo ir kvėpavimo organų ligas, cukrinį diabetą, naudoja kaip šlapimą ir tulžį varančius, stambias kraujagysles plečiančius, kapiliarų sieneles stiprinančius preparatus. Be to, česnakų klizmos sėkmingai padeda atsikratyti kirmėlių. Sergant bronchine astma, peršalimu, plaučių uždegimu labai naudinga pakvėpuoti trinto česnako garais, o pakramtyta skiltelė išgydo burnos ertmės uždegimą.

Svogūnas – ateivis iš Vakarų Azijos
Kas gali prilygti svogūnui? Gal tik saldieji patiekalai juo negardinami, o visos sriubos, troškiniai, mėsos, žuvies daržovių patiekalai neįsivaizduojami be aštraus svogūnų prieskonio.

Česnakinių šeimos atstovas valgomasis svogūnas yra daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Vakarų Azijos. Jis užauga iki 30–40 centimetrų aukščio: tiek išveši jo stačias stiebas ir tuščiaviduriai, vamzdiški, nusmailėjusiomis viršūnėmis lapai.
Svogūno gan gražūs ir žiedai, suaugę į skėtinius žiedynus, kurie žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais.  

Kada svogūnai pradėti auginti Lietuvoje, dabar sunku atsakyti. Ko gero, teisūs kalbininkai, kurie teigia, kad žodis „svogūnas“ yra tiurkų kilmės, nes turkai, azerbaidžaniečiai šį augalą vadina sogan, balkarai – sohan ir t. t. Kitas svogūno pavadinimas –  cibulė, cibulis, čibulis – taip pat nėra lietuviškas. Jis kilęs iš lotynų kalbos „cepa“ ir pas mus atkeliavęs per vakarų slavų kalbas.

Kaip bebūtų, svogūnai Lietuvoje greitai paplito ir neįsivaizduojamas nė vienas daržas ar sodas be šio augalo. Juolab kad visas šis augalas yra sunaudojamas: tiek stiebai, tiek gumbai.

Dažniausiai svogūnai naudojami kaip prieskoniai – žali, kepti, virti, troškinti, o kartais ir kaip pagrindinis patiekalo ingredientas. Pavyzdžiui, Pietų Prancūzijoje svogūnų sriuba yra vienas iš populiariausių patiekalų, o daugelyje pasaulio šalių itin mėgstamas yra svogūnų pyragas.

Be to, svogūnų lukštai yra natūralūs dažai, kuriais galima dažyti ne tik velykinius kiaušinius, bet ir medvilnę, vilną, net plaukus.
Svogūnų lukštų nuoviras yra ir puiki trąša, nes jame yra kalio, kalcio, magnio, geležies, mangano, vario, cinko, chromo, aliuminio, seleno, nikelio, švino, boro ir dar kitokių elementų.

O lukštuose esantys dažai puikiai stabdo bakterijų vystymąsi. Tada svogūnų lukštai ne tik pagelbėja trąšų stokojantiems augalams, bet ir juos apsaugo nuo kenkėjų, tokių kaip voratinklinė erkutė, amaras ir panašiai.

Dar svarbu, kad svogūnas pasižymi daugybe sveikatai naudingų savybių, nes jame gausu eterinių aliejų, vitaminų, mineralinių medžiagų, flavonoidų ir kita.

Tad svogūnas padeda nuo įvairių ligų: peršalimo, širdies negalavimų, diabeto, osteoporozės. Tinka ir aterosklerozės profilaktikai, pasižymi priešuždegiminėmis, priešvėžinėmis, antioksidantinėmis ir anticholesterolinėmis savybėmis, aktyvina medžiagų apykaitą, skatina kraujo gamybą, stimuliuoja virškinimą, šalina skysčius.

Svarbiausia, kad svogūną kaip vaistą galima naudoti labai paprastai – tiesiog per dieną suvalgyti pusę gumbo su įvairiomis žaliomis salotomis. Tiesa, ne visi žalią svogūną toleruoja, bet ir tada yra išeitis – pasigaminti svogūnų sirupo. Tam tereikia smulkiai supjaustytą svogūną užpilti medumi ir uždengtą mišinį per naktį palaikyti šaldytuve. Tad nuo kosulio, anginos ar panašių ligų tereikia kas tris valandas išgerti po šaukštą šio sirupo.

Kadangi svogūnai natūraliai mažina kraujospūdį, kartu ir galimybę susirgti insultu ar infarktu, tad verta cheminius preparatus pakeisti šiuo prieskoniu.

Be to, svogūno aštrumas turi šildantį poveikį, todėl verta jį valgyti karščiuojant, peršalus, sergant gripu. Švieži svogūnai yra ir daugelio bakterijų bei virusų priešai. Jie padeda esant dantų skausmui, dezinfekuoja nubrozdinimus, žaizdas, malšina skausmą įgėlus vabzdžiams.

Ir tik vieną blogą savybę turi svogūnas – bet ką pravirkdyti. Kita vertus, svogūno sukeltos ašaros praplauna akis.

Dažniausiai svogūnai naudojami kaip prieskoniai – žali, kepti, virti, troškinti, o kartais ir kaip pagrindinis patiekalo ingredientas.

05 12 2016 19

Nuo senų laikų česnakas laikomas ypatingu – esą jis padeda išsaugoti jėgas, saugo nuo gyvačių įkandimo, suteikia drąsos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų