facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Dar taip neseniai Lietuva garsėjo vaistažolėmis, jos buvo beveik pagrindinė gydymo priemonė, bet per pastaruosius kelis dešimtmečius žolės užleido vietą ampulėms, tabletėms ir pan.

Visada ir visiems atvejams geriausias mokytojas ir patarėjas yra istorija, tad truputį žvilgtelkime į praeitį.

Tūkstantmečių istorija
Rašytiniai šaltiniai nurodo, kad vaistažolių vartojimo mokslas žinomas jau 5000 metų. Tai papirusų, molinių lentelių ir kitokių senų rašmenų žinios. Anksčiau už raštmenis atsiradę piešiniai leidžia dar kokį tūkstantį metų pridėti. Dar senesnės žinios išliko pasakose ir kitokioje žodinėje žmonių kūryboje. Nedaug suklysime pasakydami, kad žinios apie vaistinius augalus atėjo iš dešimčių tūkstančių metų glūdumos. Žmogus visas kultūros pakopas ėjo kartu su vaistažolėmis.

Senovės raštuose sutinkama žinių, kad vaistiniai augalai buvo vartojami Egipte, Indijoje, Kinijoje, Graikijoje. Daugelis vaistinių augalų buvo laikomi stebuklingais ir vartoti per apeigas. Europoje ilgą laiką vaistinius augalus augino ir įvairioms ligoms gydyti vartojo vienuoliai. Kiekviename vienuolyne buvo daržas, kuriame augo vaistiniai augalai.

Technologijų ir informacijos amžiuje spartus gyvenimo tempas, stresai ir aplinkos užteršimas alina žmogaus organizmą ir sveikatą. Dauguma miesto gyventojų rečiau turi progų pabūti gamtoje, pasisemti iš jos energijos ir jėgų. Malonu, kad dabar vis daugiau žmonių ima rūpintis savo organizmo stiprinimu ir tam nori pasitelkti gamtos teikiamas natūralias priemones, iš kurių bene populiariausi vaistiniai augalai, įvairios žolelės. Vis dažniau žmonės vartoja homeopatinius vaistus. Kaune yra homeopatinė vaistinė.

Lietuvoje vaistažolių rinkimas, jų perdirbimas ir vartojimas turi gilias tradicijas. Farmacininkai gerai prisimena, kad Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabrikas 1983 m. birželio 24 d. iškilmingai paminėjo šimtmečio jubiliejų.

Vilniuje 2010 metais buvo išleista Daivos Čeruokienės knyga „XXI amžiaus Lietuvos žolininkai; kaip įveikti ligas“. Knygoje pasakojama apie vaistažoles auginančius, jomis besidominčius ir gydančius žmones, kurie po ligų ar kitų sukrėtimų pasiryžo gydytis natūraliais vaistais ir gyventi sveikiau. Iš tokių galima paminėti J. Balvočiūtę, V. Skirkavičių, T. Meką, N. Savickienę, J. Vasiliauską, D. Ragažinskienę ir kitus.

Tačiau ruošiant medžiagą apie vaistažoles kyla mintis, ar XXI amžiuje atsiras žolininkas ir žolininkė, kuris savo žiniomis ir patyrimu apie vaistažoles, prilygs Lietuvos žiniuonei, liaudies medicinos žinovei, vaistažolininkei ir žolininkei daktarei Eugenijai Šimkūnaitei, kurią pažinojo visa Lietuva.

Lietuvoje iki šiol išlikusios turtingos vaistažolių vartojimo tradicijos – kai gyventojai nusimano apie gydymą vaistažolėmis, tad sunegalavus neskuba pirkti cheminių vaistų vaistinėse. Daugelis dar gerai prisimena: iš jų ir šiauliečiai, neužmirštamos šviesaus atminimo, Lietuvos žiniuonės, liaudies medicinos žinovės, žolininkės daktarės Eugenijos Šimkūnaitės paskaitų apie gydymą žolelėmis. Buvo organizuojamos ekspedicijos, konferencijos ir konkursai vaistažolių rinkimo ir vartojimo klausimais. Ne vienas tokių renginių buvo  ir Šiauliuose, taip pat rajonuose dalyvaujant dr. E. Šimkūnaitei.

Istoriniai rašytiniai šaltiniai rodo, kad per keletą amžių sukaupta daug žinių apie vaistinguosius augalus ir jų vartojimą. Jau XVII a. Vilniuje veikė specialios vaistažolių krautuvėlės, XVIII a. pradžioje išleistame kataloge surašyta 1040 augalų, iš kurių 242 vaistiniai. Taip tradicija tapo mokslu ir pramonės šaka. 1883 metais Švenčionyse įkurtas vaistažolių fabrikas sėkmingai dirbantis ir šiandien. Iškilmingai pažymėtas fabriko 100-mečio įkūrimo jubiliejus. Fabrikas gamina vaistažolių arbatas ir mišinius ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir užsienio šalims.

Be to, Pakruojyje dirba vaistažolių gamintoja UAB „Acorus calomus“. Prieš keletą metų remiantis daktarės E. Šimkūnaitės žiniomis, patirtimi ir vertybėmis, sukurta jos vardu pavadinta žolelių arbatų linija, kur gaminama 16 pavadinimų arbatos. Dr. Eugenijos Šimkūnaitės žolelių arbatos – vaistininkės-žolininkės habilituotos biologijos mokslų daktarės sukauptas žinių lobynas.

Žurnalistė Žilytė-Červokienė 2010 metais parengė ir išleido knygą „XXI amžiaus Lietuvos žolininkai: kaip įveikti ligas“. Knygoje rašoma apie žolininkus – taip tradiciškai vadiname visus vaistažolės renkančius ir jomis besigydančius ar kitus gydančius žmones. Skaitant šią knygą ir joje aprašomus Lietuvos 20 žolininkų, kyla mintis ar XXI a. atsiras žolininkas, kuris savo žiniomis ir sukaupta patirtimi apie vaistažoles ir Liaudies mediciną, prilygs Daktarei Eugenijai Šimkūnaitei. Tikimės, kad atsiras.

Kas geriausiai sušildo kūną ir sielą, kai už lango šaltis ir iki kaulų prasiskverbianti drėgmė? Yra tik vienas atsakymas – vaistažolių arbata. Arbata ne tik atgaivos šaltinis, bet ir vaistas, gelbstintis susirgus. O ypač dabar, kai aplinkui lyg viesulas siaučia virusai, gripas, arbata ne tik padės įveikti peršalimo simptomus, bet ir nuramins.

Rytų vienuoliai moko, kad labai svarbu, kada augalas renkamas, kaip renkamas ir kas jį renka, nes nuo to priklauso augalo gydomosios savybės. Rytiečiai tiki, kad vaistažolės turi rinkti vaikai, nes jų sielos dar nesugadintos. Visuomet turime atsiminti, kad be žmogaus kūno dar yra ir siela.

12000 vaistingųjų augalų rūšių
Žinoma apie 12000 vaistingųjų augalų rūšių, Lietuvoje savaime auga ir auginama apie 800. Vaistingieji augalai paplitę pievose, miškuose, upių ir ežerų pakrantėse, pelkėse, laukuose, daržuose.

Gydomąsias vaistingųjų augalų savybes lemia biologiškai aktyvios medžiagos: alkoloidai, sopaninai, eteriniai aliejai, raugai, organinės ir mineralinės medžiagos, karčiosios medžiagos, vitaminai. Jos kaupiasi visame augale ar tik kai kuriose jo dalyse: šaknyse, lapuose, šakniastiebiuose, stiebuose, graižuose, pumpuruose, sėklose, vaisiuose, žievėje.

Biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija augaluose priklauso nuo rinkimo vietos, laiko, augimo sąlygų, augalo vystymosi tarpsnio.

Vaistiniuose augaluose esantys alkoloidai stimuliuoja širdies ir kraujagyslių veiklą, centrinę nervų sistemą, veikia raminamai – pavasarinis adonis, paprastos sukažolės, vaistinis valerijonas;
– glikoridai gerina širdies veiklą, virškinamojo trakto veiklą, žadina apetitą – paprastieji kmynai, smiltyniniai šlamučiai, vaistinė taukė;
– saporinai skatina tulžies, šlapimo pūslės veiklą, lengvina atsikosėjimą – čiobreliai, takažolės, dirviniai asiūkliai;
– eteriniai aliejai naikina mikrobus, slopina spazmus, uždegimą – vaistinės ramunės, gysločiai, vaistinės medetkos, vaistiniai šalavijai;
– rauginės medžiagos stabdo kraujavimą, mažina uždegimą – paprastos kraujažolės, arnikos;
– glavonoidai veikia bakteriocidiškai, skatina tulžies išsiskyrimą;
– vaistiniai augalai stiprina imuninę sistemą – ežiuolė ir kt.;
– stiprina regą – mėlynės;
– mažina temperatūra – avietės, liepų žiedai, šeivamedžiai.

Daugelis vaistinių augalų kartu yra vitaminų turintys – erškėčiai, šaltalankiai, raktažolės.

Yra nuodingųjų vaistinių augalų – tai vaistinės šunvyšnės, paprastosios pakalnutės, rusmenė.

Iš vaistinių augalų gaminamos įvairios tinktūros, tepalai, balzamai, nuovirai, trauktinės, užpilai, milteliai, kartais vartojamas grynas neapdorotas augalas, taikomos gydomosios vandens procedūros, inhaliacijos, daromi pavilgai.

Rinkti tik visai užaugusius
Vaistiniai augalai renkami tik visiškai užaugę, sveikos augalo dalies, vaisiai ir sėklos – visiškai prinokę. Vaistinių augalų netinka rinkti pakelėse, netoli miestų, degalinių, sąvartynų, nacionaliniuose parkuose, rezervatuose, draustiniuose, taip pat apdžiuvusių, dėmėtų, paliestų ligų ir kenkėjų.

Arbatos gėrimas mums tapęs kasdieniu ritualu. Žolelių arbata yra bene vienintelis vaistas, kurį vartoti dar ir suteikia malonumą. Mūsų amžiuje šiam paprastam malonumui sukurti reikia daug laiko, žinių, modernių technologijų.

Pagrindinis vaistinių augalų pranašumas – labai silpnas šalutinis poveikis ar visai jo nėra. Vaistiniai augalai labai praverčia kai kurių ligų pradžioje, nes neleidžia ligai paūmėti arba pereiti į lėtines formas. Vartoti sintetinių vaistų tokiais atvejais nėra reikalo, nes jų šalutinis poveikis gali būti didesnis negu gydomasis. Vaistažolės pasitelkiamos ir tada, kai ligonio negalima gydyti cheminiais vaistais.

Gydomąsias vaistažolių savybes lemia veikliosios medžiagos. Jos kaupiasi visame augale arba tik kai kuriose jo dalyse.

Vaistiniai augalai ir jų preparatai mažiau kenksmingi už cheminius, rečiau sukelia alergiją.

Vaistiniais augalais gydymą skiria gydytojas, atsižvelgdamas į ligonio amžių, ligas, kitus jo gydymo būdus.

Vaistažolės, vartojamos kompleksiškai, ne tik gydo daugelį ligų, bet ir skatina atsinaujinti visą organizmą. Išvargintą organizmą jos pamaitina reikalingomis medžiagomis, reguliuoja žarnyno floros augimą, iš kraujo ir endokrininių liaukų, ypač kepenų, išvalo nuodingąsias medžiagas, ląstelių baltymus pamaitina saulės energija, sustiprina nervų sistemą bei virškinamąjį traktą. Be to, dar reikia prisiminti, kad kai kurios vaistažolės turi antibiotikų, šalutinio poveikio nesukeliančių savybių.

Kai kurios vaistinius preparatus iš vaistažolių galime pasiruošti patys, o kitus tenka įsigyti vaistinėse. Vaistinėse perduodami augalinės kilmės vaistai yra standartizuoti, tai yra, juose patikrintas veikliųjų medžiagų kiekis. Tai ypač svarbu gydantis ir nuodingų ir stipriai veikiančių vaistinių augalų pagamintais vaistiniais preparatais, kurių reikiamo stiprumo neįmanoma paruošti namų sąlygomis. Be to, vaistinėse galima gauti patikimą informaciją apie vaistus.

04 26 2016 09

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų