Aktorius Sigitas Jakubauskas: Aš todėl teatre, kad noriu vieno dalyko - kad mane mylėtų daugiau, negu aš pats save myliu.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 

                        

 

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Tai, kad Dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas buvo miestiečių išrinktas antruoju pagal populiarumą šiauliečiu 2009 metais „Šiaulių naujienų” surengtoje tradicinėje apklausoje - nebuvo netikėta. Juk jis - nuostabus ir labai darbštus aktorius, vaidinantis beveik kiekviename Šiaulių dramos teatro spektaklyje, be to, praėjusiais metais nusifilmavęs televizijos seriale - tad matomas kone kasdien. Dar Sigitas Jakubauskas - geros poezijos skaitovas ir šiaip šmaikštus pašnekovas.

Tačiau duoti interviu „Šiaulių naujienoms” populiarusis šiaulietis niekaip nenorėjo: tai spektaklis, tai repeticijos, tai jau viskas apie jo asmeninį gyvenimą ir vaidmenis pasakyta-parašyta... Beliko sutikti su jo sąlygomis ir pasikalbėti apie šį bei tą - žodžiu, apie gyvenimą.

- Jūs laimingas?

- Taip, šiandien laimingas. O laimė iš nieko negali susidėti: tame ir laimė - arba laimingas, arba nelaimingas. Tai ne nuolatinė mano būsena - anaiptol. Būnu geras, kai būna daug darbo, tada aš daug šypsausi, bet būna laikotarpiai ir pykčio - labai daug. Kokio pykčio? Sau. Gal.

- O jūsų šiandieninės dienos laimingos būsenos priežastis - scena?

- Scena - tai mano gyvenimas. Aš dėl to nekaltas.

- Tačiau tikriausiai sunku gyventi su daugiau nei aštuoniasdešimt sukurtų personažų Šiaulių dramos teatro scenoje?

- Tai yra baisu, nes kuo labiau senstu, tuo labiau personažai pradeda lįsti lauk. To artimieji nebesupranta. Gal pasakysite, kad aš - ligonis. Nemanyčiau.

Išlenda tie personažai keistose vietose - pradedu verkti klausydamasis muzikos. Klausausi „Lokomotyv GT”, apie kurį pasauly nedaug kas bežino.

Įrašą man padovanojo jaunimas - esu už tai dėkingas. Džiaugiuosi, kad seriale („Naisių vasara”, - red. past.) vaikinukai, įrašantys garso takelį, pasirodė esantys roko muzikantai.

Apskritai man seriale labiausiai patiko tie žmonės, kurių sodyboje filmavomės. Kas dar ten buvo puiku? Puikus žmogus ir aktorius Saulius Balandis, dieviški operatoriai (šiais laikais įprasta sakyti „profai”, bet man nepatinka tas žodis) - gera buvo kompanija.

- Bet ar jūs pažįstate kaimo gyvenimą?

- Aš nepažįstu kaimo gyvenimo? Koks aš miestietis? Aš - kaimo vaikinas, ne šiaulietis. Juk gimiau Pivašiūnuose ir man ten buvo gerai gyventi, kad ir komunizmo laikais. Manote, ironizuoju? Patikėkit - šiandien aš neturiu jokios ironijos. Nors be ironijos žmogui neįmanoma gyventi.

- O ar yra žmogiškųjų vertybių be ironijos?

- Žmogiškųjų? Lyg aš ne žmogus būčiau... Man labai patinka posakis: „Būk tu žmogus”. Lyg atėjo Kristus ir paprašė: ”Būk tu žmogus! Na, būk tu žmogus. Padaryk tu - kaip aš norėčiau”. Neseniai suvokiau šito prasmę.

- Tai kas nenusipelno ironijos?

- Meilė ir ne išdavystė. Man jau penkiasdešimt penkeri metai bus, todėl tai žinau ir sakau: meilė ir ne išdavystė.

Šiaip mūsų gyvenimas remiasi labai gerais teiginiais. (Taip sakau šiandien - rytoj gal pasakysiu kitaip.) Yra daug jaunų žmonių - šaunių, jautrių, subtilių, talentingų menininkų.

- Sprendžiate pagal savo studentus?

- Ne vien pagal juos. Aš juk girdžiu, kokia jų muzika. O man muzika yra svarbiausia, nors nemoku nė vienos natos. Muzika yra pasaulis. Be pykčio.

- Kokie jums buvo praėjusieji metai? Beje, kuo jūs metus matuojate - vaidmenimis?

- Nežinau - nespėjau pamatuoti, nes dirbau seriale keturis mėnesius, neturėjau net atostogų. O apie asmeninį gyvenimą aš juk nepasakosiu. Pavargau nuo tokių klausimų.

- Jei jums užduoda asmeninius klausimus, vadinasi, jus laiko žvaigžde.

- Dėl Dievo - laikykite mane žvaigžde. Atsibundu iš ryto - žvaigždė.

Aš prieš daugelį metų jau buvau žvaigždė - po „Dičiaus karjeros”: kiekviename alubary buvau pažįstamas. Tiesa, tų alubarių buvo trys... Turguje mes visi iš serialų - žvaigždės. O kaip tada jaučiausi?..

Turėjome puikią mokytoją Ireną Vaišytę - kokia „žvaigždė” aš jai? Apskritai mes, jos mokiniai, tik per laidotuves bepasimatome ir nustembame: „Tu dar gyvas?” Ir tai yra puiku, koks aš bebūčiau girtuoklis, valkata....

Ne, aš ne valkata. Valkata poetu būti yra mano svajonė. Ir džiazmenu.

- Na, džiazmenu negalite tapti, nes natų nepažįstate. Tačiau eiles gal kuriate?

- Niekada! Yra Antanas Jonynas. Kam man kurti? Jis juk viską parašo.

- Ar vaidindamas įsimylėjėlį scenoje įsimylėdavote partneres ir gyvenime?

- Ne, man tų įsimylėjėlių kaip ir neteko vaidinti. Bet jei visiškai nuoširdžiai (manau, kad dėl to niekas nepyks) aš myliu kiekvieną savo partnerį scenoje. Nors ne visi mane myli, bet aš myliu. Man niekas nebaisu, net tai pasakyti.

Kita vertus, kodėl jūs klausiate, kaip aš kuriu vaidmenis? Tai tas pat, kas klausti Sigio Prancuičio, kaip ir kodėl jis paveiksluose potėpius daro.

- Aš jo ir paklausiau...

- Sigis... Šabakštynas... Gėda man, kad neaplankau jo. Šabakštynas - čia buvo šlovės viršūnė, buvo bohema gerąja prasme. Iš tikrųjų - gerąja. O dabar gėda man, kad nenueinu ir į parodų atidarymus.

- Ar lengviau pačiam vaidinti ar mokyti kitus vaidinti. O gal vaidinti iš viso negalima išmokyti - įmanoma tik padėti?

- Lengviau? Aš iš viso nežinau, kas yra lengviau, kas sunkiau. Manau, kad galima padėti būti aktoriumi. Aš labai myliu savo studentus, nes jie kartais padaro tai, ko aš nepadarau - atlieka nelengvas užduotis: Šekspyras, Moljeras. Nesvarbu, kad paskui jie bus estrados aktoriai, bet vis tiek jie turi tai mokėti. Bet vis tiek išmokyti būti aktoriais negalima - galima tik padėti, jei, žinoma, jie to nori. Yra toks prancūzų posakis „Norėti yra galėti”.

O ko jūs norėtumėte? Kad pasakyčiau, kokie man vaidmenys brangiausi? Visi man buvo sunkiausi.

Ir apskritai aš nesu joks kūrėjas. Aš todėl teatre, kad noriu vieno dalyko - kad mane mylėtų daugiau, negu aš pats save myliu. Man atrodo, kad teatras yra vienintelė jėga pasaulyje nuo amžių amžinųjų, kuri visada išliks. Pažiūrėkit, juk mažiems vaikams nieko neduokit, tik leiskit pavaidinti. Todėl, visuomene gerbiamoji, jei bandysite sunaikinti teatrą - sunaikinsite save.

- Tad ačiū už interviu.

- Ar žinote, kad nusilenkimas publikai teatre po spektaklio reiškia ne „ačiū”, o „atsiprašau”. Tai iš Moljero. Ir, žinoma, „ačiū, kad pomidorais neapmėtėte”. 

Kad Lietuvoje pomidorais būtų apmėtę, nepasitaikė - vis dėlto kultūringa šalis. Nors... Šiaulių vaikai per „Vaikų dienas” aktorius scenoje apmėtė saldainiais. Ir Klaipėdoje. Mėtė, nes suvesti į spektaklį vaikai buvo. O kartą metė ir kramtoškę, tai administratoriui teko eiti į sceną jos ieškoti... Bet tai  vienetiniai atvejai.