Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulių kamerinis orkestras atšventė savo įkūrimo dvidešimtmetį gruodžio mėnesį. Kaip, ko gero, antras profesionalus kamerinis orkestras šalyje susikūrė, kur ir kam koncertavo, pakalbinome vieną iš orkestro veteranių - koncertmeisterę Jūratę Stakvilevičienę.

- Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos (dabartinės konservatorijos) moksleiviai ir mokytojai grojo jau iki tol mieste buvusiame liaudies simfoniniame orkestre. Tačiau atėjo toks laikas, kad aukštesniosios muzikos mokyklos direktorius ir orkestro vadovas Jonas Lamauskas sugalvojo sukurti kamerinę grupę iš simfoninio orkestro. Ši idėja visiems patiko, o Jonas Lamauskas tapo pirmuoju Šiaulių kamerinio orkestro vadovu.

O tuo metu aš ką tik buvau baigusi Muzikos akademiją, įgijusi diplomą „muzikos mokytoja ir orkestro artistė”, atvažiavau dirbti į Radviliškio muzikos mokyklą ir tuo pačiu atėjau groti į šį orkestrą smuiku.

Kolektyvas privalo koncertuoti, jei jau jis yra. O tuo metu Lietuvoje tebuvo tik Lietuvos kamerinis orkestras, panašiu laiku toks kolektyvas įsikūrė ir Klaipėdoje. Tai mūsų orkestras ir koncertavo - atliko klasikinius kūrinius - Šiaulių apskrityje, pačiuose Šiauliuose, universitete. O kai dirbi ir kažką padarai, tai norisi rezultatą parodyti ir kitiems. Tai smagu, ypač man, ką tik baigusiai akademiją, tokios veiklos ir norėjosi.

- Beje, ką reiškia „koncertmeisterė”, ką ji daro?

- Koncertmeisteris - tai tas žmogus, kuris vadelioja arklį, kuris pakeičia vadovą  kasdieniniame darbe, jei reikia - ir dirigentą. Juk mūsų dabartinis vadovas Borisas Traubas yra vilnietis, kasdien jo nebūna, tai tą darbelį ir dirbu. Vadovas atvyksta į koncertus, į repeticijas, sudėlioja taškus ant i, apgalvoja mūsų metinę programą, projektus - žodžiu, jis yra idėjų generatorius, o aš esu kasdieninė darbininkė.  

Šiaulių miesto kamerinio orkestro koncertmeisterė Jūratė Stakvilevičienė sako, kad orkestre groja tie žmonės, kurie be orkestro jau nebegali gyventi.

 - Koks kamerinis orkestras buvo prieš dvidešimt metų?

- Praktiškai toks pat, koks yra šiandien - jame grojo 19 žmonių. Dauguma iš pirmųjų orkestro muzikantų groja jame ir šiandien, nes laikui bėgant į orkestrą atėjo ir tie studentai, kurie mokėsi Šiauliuose, kurie dar besimokydami čia grojo. Todėl galima sakyti kad visi čia vietiniai. O darbas orkestre visiems mums yra antraeilės pareigos, nes dauguma muzikantų yra muzikos pedagogai ir dirba mokyklose.

Matyt, yra tokia žmonių rūšis, kuri be muzikos, be kasdienio instrumento laikymo rankose, negali gyventi. Nors Šiauliuose ir apskrityje yra daug muzikos mokyklų, o jose pedagogų, bet ne visi suėjo į mūsų orkestrą - tik tie, kurie be orkestro negali gyventi.

Jau dvidešimt metų, nuo pat orkestro įkūrimo, čia groja smuikininkės Marytė Minčiūnienė, Marija Streikutė, Alma Balčiūnaitė, Jolita Damaševičienė, Dangirutė Petrauskienė, Virginija Daugirdaitė, altai - Sigutė Zemitaitė, Virginija Songailaitė, Lina Albrikienė, violončelininkės Elvina Kančiauskienė, Ilona Butkutė ir kontrabosistas Arūnas Stankus.

Iš pradžių mūsų kamerinis orkestras įsikūrė Povilo Višinskio gatvėje buvusiose patalpose, paskui kurį laiką - Šiaulių filharmonijoje, bet ilgiausiai mes repetuojame Šiaulių miesto Kultūros centro trečiajame aukšte. Dar ir dabar, nors priklausome jau miesto koncertinei įstaigai, repetuoti renkamės į Kultūros centrą, nes koncertinėje salėje „Saulė” mums dar neparengtos patalpos: ten reikia sutvarkyti sienų garso laidumą, apšvietimą.

O koncertams patalpų Šiauliuose nestokojame - tam tinka ir „Saulės” salės, ir filharmonija - tik ji labai įpareigoja orkestro muzikantus, ir ypač gerai muzika skamba bažnyčių erdvėse.

Nors, reikia pripažinti, esame koncertavę ir visai netradicinėse, orkestrams nepritaikytose erdvėse. Pavyzdžiui, netgi žirgyne, kur buvo visai nereali erdvė: ten vyko žirgų pasirodymas, o organizatoriai nutarė, kad žirgams geriausiai galėtų akomponuoti kamerinis orkestras. Kaip jautėmės? Įdomiai.

- Ar prisimenate, kur vyko pirmasis kamerinio orkestro pasirodymas, pirmosios gastrolės?

- Pirmasis naujojo kamerinio orkestro koncertas įvyko Šventojo Jurgio bažnyčioje.

Gastrolių mūsų orkestras nedaug turėjo. O įsimintiniausios, aišku, buvo užsienyje. Pirmosios įvyko 1994 metais - važiavome į Vokietiją. Pristatėme Lietuvą Eseno žemėje. Kadangi tai buvo mūsų pirmas išvažiavimas į užsienį, buvo labai smagu, juolab kad tais laikais vokiečių publika buvo išprususi ir mus labai gerai priėmė. Gyvenome šeimose, pamatėme kasdienį gyvenimą, kurį galėjome palyginti su savuoju. Vokietijoje ir mūsų koncertavimas buvo visavertis.

Paskui dar esame važiavę ir į Vokietiją, į Italiją. Buvome tose šalyse ir su amerikiečių gospelo choru. Su šiuo choru koncertuoti irgi buvo smagu: darbo tarsi nedaug, bet malonumo nemažai, nes choras atliko kalėdines giesmes - truputį estradinio pobūdžio. Todėl mūsų orkestrui grojimo buvo nedaug - tik malonus akompanavimas gražiai muzikai. Ir, aišku, publikai tokia muzika buvo priimtinesnė nei klasikinė, kurios klausydamasis turi galvoti.

Esame, aišku, važiavę koncertuoti ir Vilniuje, esame Valstybinėje filharmonijoje groję, ir Šventųjų Jonų bažnyčioje, ir su kameriniu kameriniu choru „Polifonija” koncertavę. Nuolat dalyvaujame Tytuvėnų festivalyje. Nedidelės tos mūsų gastrolės - provincijoje.

- O Šiaulių kamerinis orkestras yra dalyvavęs kokiuose nors konkursuose?

- Ar vykti į konkursus, kolektyvas, jo vadovai sprendžia - tai pasirinkimo dalykas. Reikia būti savikritiškiems, žinoti savo lygį ir, ko gero, aukščiau savo pakeltos kartelės negali iššokti. Gal dėl šių priežasčių į konkursus neišsiruošėme, o gal kažkada nebuvo postūmio, paskatinimo į kokį konkursą važiuoti, išbandyti jėgas. Nors pabandyti ir visai įdomu būtų.

- Repeticija turi prasidėti dešimtą, o jau prieš devynias orkestro muzikantai nešini savo instrumentais suėjo į repeticijų kambarį. Kodėl?

- Save gerbiantis muzikantas visada ateina truputėlį anksčiau, instrumentą išima iš futliaro, kad jis sušiltų, prasigroja.

O ir mūsų kolektyvas - moteriškas, tėra tik vienas vyras, neskaitant vadovo ir dirigento, tai ir pabendrauti linkęs.

  Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Į viršų