Naujienų agentūroje ELTA antradienį surengtoje viešoje diskusijoje "Ką slepia lietuvių meilė Šv. Valentinui?" religijotyrininkas prof. dr. Alfonsas Motuza sako, kad Valentino, net ir šventojo, neturime savo kultūroje - Lietuvoje nėra šv. Valentino titulo bažnyčių nei parapijų, o ir jaunimas garbina ne šventuoju paskelbtą vyskupą Valentiną, bet šv. Valentiną - kaip meilės iškėlėją.

"Kodėl šv. Valentinas yra populiarus tarp jaunimo? Šventojo Valentino istorija siekia ilgą priešistorę ir ateina ne iš Vakarų, o iš Artimųjų Rytų: Egipto, Graikijos, paskui persikėlė į Romos imperiją ir tik vėliau susiformavo krikščioniškoje pasaulėžiūroje. Valentinas turi savo priešistorę ir skleidžia senosios meilės kultūros simbolį. Senojoje kultūroje grįžtantys pirmieji paukščiai, pirmieji žiedai natūraliai suteikia žmogui gamtos prabudimą ir poravimąsi. Religijotyrininkai drąsiai gali pasakyti, kad žmogus yra gamtos kūdikis, o pagal Bibliją - Dievo atvaizdas. Krikščioniškojoje plotmėje vyras ir moteris metų kalendoriuje du kartus turi erosą, kuris ateina iš gamtos prigimtinės meilės prasme. Žmogus poruojasi, kad toliau tęstųsi gyvybė. Šioje plotmėje vasario mėnesį Erotas vertinamas kaip meilės, erotikos simbolis", - kalbėjo religijotyrininkas.

Pasak jo, krikščionybės istorijoje buvo keletas Valentinų po Kristaus, tačiau jie nebuvo dvasininkai, o dvasininkas buvo prie šventųjų priskiriamas vyskupas Valentinas.

Etnologė Gražina Kadžytė linkusi palaikyti Šv. Valentino dieną švenčiančio jaunimo poziciją ir meta akmenėlį į vyresniosios kartos daržą.

"Vyresnės kartos etnologai, atkurdami tradicinį apeigų kalendorių, pamiršo jaunimui aktualią temą. Senovėje gegužės mėnuo buvo meilės deivės Mildos mėnuo, šaltiniuose paminėta, kad tuomet būdavo renkama gražiausia mergina, jaunimas repetuodavo tuoktuves, gegužės mėnuo atitiko ir mūsų gražų klimatą, bet kas kaltas, kad jo atsisakėme? Vėliau buvo siūlomas šv. Kazimieras, kaip jaunimo globėjas, juk Kaziuko mugėse ne šiaip sau buvo perkamos meduolinės širdelės su meilės palinkėjimais, kašmyrinės skaros, karoliai būsimoms ar esamoms sužadėtinėms. Bet vėlgi mums nepatiko - atsisakėm! Na, trečia karta pametėjo Valentiną, vyresnioji karta priėmė, nes nieko kita mes, vyresnioji karta, jaunesniajai nepasiūlėme vietoj to", - teigė etnologė.

Ji pažymėjo, kad nereikėtų painioti meilės dienos su Kovo 8-ąja, kuri anksčiau buvo pagarbos moterims diena, kaip vasario 23-ioji - pagarbos kariaujantiems vyrams diena, ir tai nebuvusi meilės diena. Valentino dieną ne tik vyrai pareiškia meilę, bet ir moterys turėtų išreikšti šį jausmą, nes meilė turėtų būti abipusė. 

"Dabar jaunimas sako - Valentino keturios dienos, ir mes iškart puolame niurzgėti, užuot gražiai įsijungę į tą žaidimą. Imkime Šv. Valentino dieną, Vasario 16-ąją, Užgavėnes ir sukurkime ką nors, kas tiktų šiuolaikiškam žmogui, būtų ir prasminga, ir linksma, ir suburtų tą bendruomenę. Bet mes nekuriam, todėl niekas ir nesusilipdo", - konstatavo G. Kadžytė.

Liberalų sąjūdžio atstovas Mindaugas Vidugiris, atstovaujantis ir jaunajai kartai, įsitikinęs, kad kiekvienas turi teisę laisvai pasirinkti, kokias šventes švęsti. Jam gyvenant Airijoje, tarp lietuvių didžiausia šventė buvusios Rasos, Kupolinės, švęstos pritaikant lietuvių ir airių tradicijas. Vyras nesutinka, kad vyresnieji paliko jaunimą likimo valiai, nes poreikis ir noras turėtų ateiti iš jaunimo. "Airijoje Valentino diena yra stipri komercinė šventė, bet nėra labai sureikšminama", - kalbėjo M. Vidugiris.

Filosofas profesorius Krescencijus Stoškus prieštarauja tokiam liberaliam požiūriui ir sako, kad laisvai pasirinkti pažiūras yra labai komplikuota. "Tautiečiai nenori būti pačiais savimi - tai prarastas orumo jausmas, suteikiantis žmogui neįkainojamą vertę. Išgyvename gilią savivertės krizę. Mums reikia Valentino ne todėl, kad reikia meilės šventės, o mes neturime tos savivertės ir ją dangstome svetimomis iškabomis. Esame labai kompleksuoti žmonės, didžiuliai kompleksai dangstomi svetimybių kaukėmis. Tas noras eksponuoti save kitokiu negu esi kyla todėl, kad žmogus junta, jog būti natūraliu - tai taip menka, nieko nereiškia...", - kalbėjo filosofas, kaukes skirstantis į dengiamąsias ir išvirkščiąsias, kurios rodo tai, kuo iš tiesų nesi, kaip kad neseniai demonstruotas "Lietuvos - drąsios šalies" įvaizdis.

"Kiekvieną šventę reikia švęsti ne mechaniškai, bet kūrybiškai, ne kad kalendorius įsakė ką daryti - ir jau bėgu švęsti, nes kiti "padyvys". Iš tiesų, neturime savo vertės pajautimo, kad aš žinau, ką daryti, ir ramiai, lėtai pasidarysiu", - antrino K. Stoškui etnologė G. Kadžytė. 

 (ELTA)