Minint rašytojo, diplomato Jurgio Savickio 120-ąsias gimimo metines, gegužės 5 dieną Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje atidaroma paroda "Jurgis Savickis ir Prancūzija", veiksianti iki gegužės 30 dienos.

Prancūzijoje J. Savickis gyveno 1940-1952 metais, ten parašė savo garsųjį karo metų dienoraštį "Žemė dega". Ekspozicijoje pristatoma naujai atrasta dokumentinė kino ir fotografinė medžiaga apie Jurgį Savickį ir jo aplinkos žmones, menininkus, diplomatus - Antaną Liutkų, Petrą Klimą, Joną Aistį ir kt. Parodoje taip pat bus pristatomi jo sūnų Algirdo ir Augustino, vaikaičio Raimondo tapybos darbai.

Jurgis Savickis gimė 1890 m. gegužės 4 d. nedideliame Pagausančio dvarelyje Žemaitijoje, netoli Ariogalos. Jo tėvai nebuvo bajoriškos kilmės (iš dvarininkų kilusi tik rašytojo senelė), tačiau save laikė aukštesnio luomo žmonėmis, puoselėjo bajoriškas tradicijas. Būsimasis rašytojas gimnaziją lankė Maskvoje, kur gyveno jo dėdė, 1911 m. įstojo į Peterburgo aukštesniuosius žemės ūkio kursus, bet po kelių mėnesių juos metė ir išvažiavo į Maskvą studijuoti dailės. 1912-1913 m. dailės studijas tęsė Maskvoje ir Krokuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išvažiavo į Rusiją, kur įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą ir 1915 m. buvo jų išsiųstas į Daniją rūpintis vokiečių užnugaryje atsidūrusiais lietuviais belaisviais. 

Kuriantis Lietuvos valstybei, J. Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje tarnyboje su pertraukomis dirbo iki 1938 m. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, perkeltas į Ženevą (Šveicarija) atstovauti Lietuvai tuometėje Europos valstybių organizacijoje - Tautų Sąjungoje. Nuo 1940 m. iki mirties, 1952 m. gruodžio 22-ąją, gyveno Pietų Prancūzijoje, netoli Monte Karlo, prie Viduržemio jūros, kur turėjo vilą, pavadintą Ariogala. Ten ir palaidotas.

Prozininkas modernistas J. Savickis pirmus apsakymus pradėjo spausdinti dar XX a. pradžioje, o žymiausias savo knygas išleido trečiame dešimtmetyje. Tai novelių rinkiniai "Šventadienio sonetai" (1922) ir "Ties aukštu sostu" (1928). Trečiąjį novelių rinkinį "Raudoni batukai" paskelbė tik 1951 m., jau gyvendamas Prancūzijoje. 

1952 m. Londone išleistas vienintelis J. Savickio romanas "Šventoji Lietuva", o 1956 m., jau po rašytojo mirties, paskelbtas jo karo metų dienoraštis "Žemė dega". Be šių knygų, J. Savickis dar yra išleidęs kelionių aprašymų knygas "Atostogos" (1928), "Truputis Afrikos" (1934), "Kelionės" (1938), leidinių apie Lietuvą danų, švedų kalbomis. Dar vienas kitas neįtrauktas į knygas J. Savickio kūrinys liko periodikoje arba rankraščiuose. Visus juos galima rasti 1990-1999 m. Vilniuje išleistuose rašytojo "Raštuose".

ELTA