Emigracija yra Lietuvos geopolitinio saugumo šaltinis - be jos būtų sunku įsivaizduoti, kaip apskritai Lietuvos valstybė gyvuotų. Nors Lietuvoje migracija iki šiol yra traktuojama kaip nesaugumo šaltinis, daugelis kitų kraštų atranda emigracijoje tam tikrą plėtros galimybę.

Filosofas, antropologas, Šiaulių universiteto filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis pastebi Lietuvoje gają nuostatą, kad jeigu yra labai daug emigrantų, tai šalyje su kiekviena diena tampa blogiau, o tai, kad tie emigrantai atveža gana daug pinigų, kad užmezgama daugybė tarptautinių ryšių - tie dalykai "suskliaudžiami", ir migracija netampa tautos civilizacijos ideologija.

"Šiuolaikinėje migracijoje nematau nieko bloga - priešingai, matau vienintelę išeitį arba būdą, kaip būtų galima paspausti biurokratus, "valdžiažmogius". Įvairiuose istorijos šaltiniuose paprastai nurodoma, kad laisvės kovos 1918-1919 metais arba tarptautinis pripažinimas būtų sunkiai įsivaizduojamas be Lietuvos migracijos bei lietuvių ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir Vokietijoje, ypač Švedijoje bei kitose šalyse organizuotų sąjūdžių, pagalbos Lietuvai, kuriant įvairius dokumentus ir skatinant tarptautinį pripažinimą. Migracijos sąjūdis 1918 m. padarė tikrai neabejotiną įtaką Lietuvos raidai.

Migracijos kritikavimas ir jos stabdymas kartkartėmis gali sukelti ir sukelia, sprendžiant pagal šalies raidą, įvairiausių problemų Lietuvos viduje. Dar daugiau - įvairūs socialinės edukologijos tyrinėtojai pastebi, kad tik kultūros diskusija ir plati kultūros sklaida yra vienintelis būdas, užtikrinantis tarpkultūrinį supratimą - kaip galime suprasti kitas kultūras ir susišnekėti, kai vyksta plati kultūros diskusija, o ne tik skaitomos knygos.

Tačiau migracija visada yra susijusi su savimonės problema - nuolatos Lietuvoje kalbant apie migrantus, kalbama ir apie lietuviškumo praradimą. Kalbant apie jį, būtina pateikti lietuviškumo formulę, ir šioje vietoje susidursime su labai plačia diskusija - Lietuvoje lietuviškumas yra siejamas plačiąja prasme su lietuvių kalba (tariama, kad jeigu žmogus nemoka lietuvių kalbos, tai nebeturi ir lietuviškumo), o siaurąja prasme siejant Lietuvos valstybę su pilietiškumu (jeigu vaikas gimė iš dviejų lietuvių Airijoje, jam iškyla lietuviškumo problema, nes jis gali neturėti Lietuvos pilietybės).

G. Mažeikis kelia klausimą, ką reiškia tautinės būklės susiejimas su lietuvių kalba, etnosu ir geografinėmis ribomis? "Ogi tai, kad šiandien ignoruojant tą buvusį platųjį Lietuvos supratimą, daugelis emigrantų, išvažiavusių į užsienį, pakliūna į tą situaciją, kai yra paverčiami jau ne lietuviais, bet airiais arba britais, arba ispanais ar Kolumbijos gyventojais. Lygiai taip pat kaip kadaise gana didelė Baltarusijos gyventojų dalis buvo identifikuota baltarusiais, gudais, ne lietuviais. (...) Panašiai atsitinka šiandien - toks atstūmimas arba segregavimas, politinio etninio purizmo laikymasis kaip bumerangas grįžta tiems, kurie išvažiuoja į užsienį, gyvena svečiuose kraštuose ir kurie susiduria su pilietiškumo arba pilietybės problema", - teigia filosofas.

Jo pastebėjimu, daugelis kitų kraštų atranda emigracijoje tam tikrą ekspansijos arba plėtros galimybę. "Prisiminkime lenko arba ruso kortą - tam tikrus dokumentus, kurie suteikia papildomų teisių ir galimybių Lietuvos arba kitų šalių piliečiams gauti kultūrinių, teisinių, migracijos paslaugų Rusijoje ar Lenkijoje. Nenoriu šiuo atveju pasakyti, kad tai geras sprendimas - jis nėra geras, nes supriešina kultūras, bet, kita vertus, tai yra sprendimas, kad lenkai ar rusai, jau kelinta karta gyvenantys kitoje šalyje, yra kviečiami būti lenkais ar rusais. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, lenkų civilizacija įgyja tam tikrą politinį statusą arba politinę tvirtybę, kurią palaiko Lenkijos valstybė, suprasdama, kad migracija yra valstybės geopolitinio saugumo šaltinis.

Lietuvoje migracija iki šiol yra traktuojama kaip nesaugumo šaltinis, esą jeigu yra labai daug migrantų, tai Lietuvoje su kiekviena diena tampa vis blogiau. O tai, kad tie emigrantai atveža pakankamai didelį kiekį pinigų, kad užmezgama daugybė tarptautinių ryšių - tie dalykai "suskliaudžiami", ir migracija netampa tautos civilizacijos ideologija. Bet jei nekalbėtume vien apie migraciją etnine prasme, o ta prasme, kuria kalbėjo Jonas Basanavičius, Stasys Šalkauskis ar Mykolas Romeris, tai pasirodytų, kad daugybė litvakų, gyvenančių pasaulyje, yra lietuviai, nors jų trys, keturios ar penkios kartos nebuvo Lietuvoje. Pasirodytų, kad daugybė litvinų, kurie gyvena kažkur prie Kijevo, yra lietuviai, nors daugelis jų kartų nekalbėjo lietuvių kalba, bet jie nešioja tas pačias iliuzijas apie Vytautą Didįjį, žirgus prie Juodosios jūros ir kt., kurios jiems yra pamatinės, apsisprendžiant, kas jie tokie", - vardijo G. Mažeikis savo pranešime "Lietuvos politinės sąmonės evoliucija ir naujas tautos būvis" šių metų "Santaros-Šviesos" suvažiavime.

Pasak jo, parengus Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, bent minimaliai Lietuva pradeda atsižvelgti į tai, kad lietuvių tautos kultūros paveldo yra ne tik Lietuvoje, bet ir didžiojoje dalyje Baltarusijos, Ukrainos, jo atrasime JAV, Didžiojoje Britanijoje. 

ELTA primena, kad neseniai Seime priimtose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse numatoma plėsti Lietuvos kultūrinę erdvę vienijant Lietuvos atstovus pasaulyje, konceptualiai, kryptingai siekiant ilgalaikių tikslų skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje.

"Globaliu reiškiniu tapęs žmonių judrumas kelia naujų iššūkių Lietuvos kultūros politikai, skatina keisti požiūrį į visuomenės, bendruomenių ir joms atstovaujančių individų tapatybes, kitaip aiškinti lietuvybės sampratą, pakeičiant su tam tikra teritorija siejamą tapatybės idėją dinamiška, tinkline, atvira šiuolaikinės visuomenės procesams tapatybe. Atitinkamai kultūros politika turėtų būti siejama ne tik su dabartine Lietuvos teritorija, bet ir aprėpti visą emigracijos tinklą, kuriant ir palaikant juos jungiančią Lietuvos kultūros erdvę", - rašoma Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse.
ELTA 
Į viršų