facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Paberžės plenero-kūrybinės stovyklos dalyviai, kurie, anot Edmundo Birgėlos, dirbo ir dirbo be jokių ilgų meditacijų, nes tam impusą  davė ir gera kompanija, ir gera vieta. 
Gedimino BERŽINIO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Trys šiauliečiai - grafikas Edmundas Birgėla, tapytojas Dalvytis Udrys ir fotomenininkas Gediminas Beržinis - tais laikais, kai kiekvieno Lietuvos menininko, inteligento tiesiog pareiga buvo nuvykti į Paberžę pabendrauti su tėvu Stanislovu ir apie tai visiems garsiai paskelbti, šios mados nesivaikė ir į šią vietą tyčia nevažiavo. O dabar jie su rimta dvidešimt penkių Lietuvos menininkų - dailininkų, poetų, rašytojų, skulptorių, fotomenininkų kompanija Paberžėje praleido dešimt dienų: kūrė, bendravo, rengė prisistatymo vakarus. Tiesa, šįsyk jie čia buvo pakviesti kūrybinės stovyklos „Po mūzų sparnais: liepos 15 - 25 dienos. Tapyba, Fotografija. Video. Poezija“ ir tapybos plenero „Paberžės vasara 2010“ organizatorių.

Taigi, pirmą  kartą į Paberžės plenerą nuvažiavę, ką tik grįžę, dar nespėję nei teptukų išsiplauti, nei pieštukų  pasidrožti, dabar visi trys menininkai jau kalba, kad kitą vasarą  vėl ten važiuosią ir kad jau dirbsią, tai jau dirbsią. Kas jau visiems trims Paberžėje taip patikę, kad atgal iš karto traukia?  Grafikas, tapytojas ir fotomenininkas pateikė tam bent penkias priežastis...

Pirmoji - pleneras ekspromtu

Nors vasaros metą dailininkų plenerai yra įprastas dalykas ir dauguma menininkų suspėja sudalyvauti kokiuose penkiuose, šis Paberžėje vykęs buvo visai nepanašus į tradicinius - projektinius, kurie iš anksto rengiami, kažkokių institucijų finansuojami.

Tiesiog grupė  Lietuvos menininkų, jau seniai besilankančių Paberžėje, artimai bendravusių su tėvu Stanislovu, atvyko pasveikinti savo kolegos skulptoriaus Rimo Idzelio su 60-mečiu ir sugalvojo: o kodėl čia nesurengus kūrybinės stovyklos, nesukūrus darbų, dar tėvui Stanislovui žadėtų apie šią vietą? Visiems idėja patiko, beliko ją įgyvendinti.

Darbo ėmėsi Šiauliuose gimęs ir Šiauliuose dailės mokyklą baigęs menininkas, žymus daugybės plenerų organizatorius Saulius Kruopis: pasitarė  su 1863-iųjų sukilimo muziejaus vadove, su Paberžės klebonu Skaidriumi Kandratavičiumi ir visais kitais, galėjusiais pagelbėti. Ir stovykla įvyko: klebonas suteikė erdves gyventi ir kurti, muziejininkė ir vietos bendruomenė - visokį palaikymą, o menininkų, norinčių dalyvauti šiame renginyje pasirodė esą tiek daug, kad Sauliui Kruopiui teko net atsirinkinėti, ką kviesti, o ko dar ne.

Žinoma, į Paberžę buvo pakviesti Šiaulių menininkai Gediminas Beržinis, Dalvytis Udrys ir Edmundas Birgėla - „šakniniai šiauliečiai“, anot Dalvyčio Udrio. Tačiau ne tik jie - pasirodo, kas trečias plenero dalyvis buvo vienaip ar kitaip susijęs su Šiauliais: čia gimę, mokęsi ar gyvenę. Šiauliečių trijulė net juokavo, kad plenere galima atsisakyti bendrinės lietuvių kalbos ir pereiti prie  šiauliškių šnekos...

Antroji - pusryčiai „prasimanyk pats“

Apgyvendino menininkus senojoje Paberžės Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios klebonijoje. „Čia iš muziejaus nepadarytas stabas, niekas aksominėmis virvelėmis neatitverta, - prisimena Dalvytis Udrys. - Menotyrininkas Stanislovas Urbonas net miegojo tėvo Stanislovo lovoje“.

Kaip visi trys šiauliečiai sako, klebonijoje maitino puikiai: pusryčius „prasimanyk pats“ (tai yra, tėvo Stanislovo virtuvėlėje išsikepk ką  nori, nes kiaušinių, lašinių ir viso kito apstu), pietūs pas kleboną skanūs ir gausūs.

O kur dar lauknešėliai. Nes kai organizatoriai pastebėjo, kad menininkai, visą dieną  dirbantys gamtoje, apetitu nesiskundžia, klebonas per pamokslą  paprašė parapijiečių pasirūpinti menininkų skrandžiais, tai net buvę gražu matyti, kaip kaimiečiai veža, neša į kleboniją, o kartais ir tiesiai plenero dalyviams bulves, medų, pomidorus, lašinius...

Ir apskritai šiauliečius, o ir kitus sužavėjo gera Paberžės vietovės ir jos gyventojų aura: žmonės čia paprasti, net seniūnas nevaldininkiškas, maloniai bendraujantys su atvykėliais, besidomintys, kas čia veikiama.

Paberžės gyventojai smalsiai apžiūrėjo ir pirmąją prisistatomąją  plenero dalyvių atsivežtų darbų parodą, surengtą  bažnyčioje, ir baigiamąją sekmadienio popietę po šv. Mišių, kai darbai buvo sukabinti ant išorinių medinių klebonijos sienų. Darbų buvo daug ir įvairių, nes orai dirbti buvo palankūs, tad dalį kūrinių menininkai padovanojo ir bažnyčiai, ir 1863-iųjų metų sukilimo muziejui - pagal darbų temas.   

Trečioji -  vabzdžiai neužpjovė   

Grafikas Edmundas Birgėla pripažįsta: „Čia susirinko pakankamai stipri komanda, todėl ir pleneras buvo tokio aukšto lygio. Gal ir vieta įpareigojo, kad visi nuo pat ryto saulei tik prašvitus pradėdavo visuose kampuose dirbti, krutėti, gal ir plenero organizavimas, kad nesijautei preke ant maksimos lentynos. Atmosfera buvo laisva ir kartu įpareigojanti, todėl dirbau ir aš, ir kiti nuo ryto iki vakaro“. Jam antrina ir fotomenininkas Gediminas Beržinis: „Jei rytą prabundi toje lovoje, kurioje miegojo pats tėvas Stanislovas, išeini  basas į kiemą saulytei šviečiant, atsiklaupi, palieti kūnu žemę ir susijungi mintimis su visais ir viskuo, o paskui eini į kambarėlį, kur liktoriai sudėti, kur ištapyta ryškiomis spalvom - raudona, geltona, tai pojūčiai susidaro nerealūs. Susijungimas su Dievu kūryboje apskritai yra labai svarbu“.

Tik tapytojas Dalvytis Udrys kiek juokais paprieštarauja kolegoms: „Orai tai galėjo būti... lietuviškesni, nes arba saulėkaita, arba pavėsyje vabzdžiai užpjauna...“ 

Ketvirtoji - kiti sluoksniai

Kaip ten bebūtų,  šiauliečiai menininkai gerai padirbėjo: Edmundas Birgėla plenere iš natūros sukūrė šešiolika piešinių ant pusės vatmano lapo dydžio popieriaus, ir vieną aliejinės tapybos darbą, Dalvytis Udrys - gana didelius aštuonis tapybos darbus, fotomenininkas Gediminas Beržinis - šimtus nuotraukų ir net (pirmą kartą gyvenime!) pradėjo tapyti du paveikslus...

Kol kas visi trys menininkai atsargiai kalba apie tai, kas sukurta Paberžėje, bet mano, kad tai jau neblogi apmatai ateičiai: darbų ciklams, parodoms.

Beje, apie parodas. Paberžės plenero dalyviai vakarodavo ne šiaip, o rengdavo dviese-trise savo kūrinių, nuotraukų, videomedžiagos pristatymus kolegoms. Gediminas Beržinis prisistatė medijomis, fotografijomis, vienos iš televizijos laidų filmuota medžiaga pristatė kolegą Dalvytį Udrį, kuris sakėsi pirmą kartą dalyvavęs plenere, kur tiek daug būta informacinių technologijų. Edmundas Birgėla džiaugiasi, kad tokiu būdų buvo galima ir geriau susipažinti su tais menininkais, kurių tik pavardes iki tol buvo girdėjęs, o apie kai kuriuos - ir visai nieko nežinojęs, pamatyti jų puikius darbus.

Prisistatymo vakarai visiems plenero dalyviams paliko didelį ir malonų  įspūdį, nes buvo nemažai ir diskutuojama kultūros plėtojimo, meno klausimais. „Šis pleneras išsiskyrė iš kitų, kuriuose esu buvęs, - sako Gediminas Beržinis, - būtent savo gyliu“. O Dalvytis Udrys jam pritaria: „Čia atsiskleidė būtent visai kiti sluoksniai - savęs, kūrybos, bendravimo. Tai kitokia patirtis, kitoks pleneras“.

Penktoji - bet ne paskutinė

Tokią  nuomonę apie Paberžės kūrybinę stovyklą ir plenerą  susidarė ne tik šiauliečių menininkų trijulė, turinti patirties iš dešimčių dalyvautų plenerų, bet ir tie, kurie plenere nedalyvavo, o stengėsi nors savaitgaliui, nors dienai į Paberžę atvažiuoti ir atsidurti toje laisvės atmosferoje.

Edmundas Birgėla prisimena, kaip paskutiniąją plenero dieną atvažiavo tokia paprastutė, paprastutė moteriškaitė iš Panevėžio, apžiūrėjo plenero dalyvių darbus ir... kad garsiai pasakys eilėraštį. 

„Ir ne šiaip kokį primityvų sueiliavimą, o tikrą, gilų ir spontaniškai  sukurtą, - iki šiol apstulbęs grafikas. - Nors viskas, kas geriausia, vyksta spontaniškai, o Paberžė, pati vieta, kūrybą generuoja“.

Todėl nenuostabu, kad visi trys Šiaulių menininkai yra nusprendę, jei tik Paberžėje šis pleneras vyks būtinai dalyvauti ir kitais, ir dar kitais metais.

Nes juk artėja 1863-iųjų sukilimo jubiliejus - reikia juk muziejui ką  nors sukurti. Bet tai tik oficiali versija.  Iš tiesų  Dalvytis Udrys, Edmundas Birgėla ir Gediminas Beržinis gali turėti kitokių tikslų. Matot, paskutiniąją plenero dieną buvo įvardyti trys geriausieji iš geriausiųjų - tai yra, plenero laureatai. Ir žinoma, jais tapo šiauliečiai Edmundas Birgėla ir Dalvytis Udrys, o trečiuosius laurus į Vilnių išsivežė tokia simpatinga dailininkė...    

Tikėtina, kad kitą vasarą šiauliečių trijulė stengsis visus tris Paberžės plenero laurų vainikus parsivežti į  Šiaulius. Bet ir tai dar negalutinė versija. 

Į viršų