Jau šešių mozaikų Šiaulių ligoninės chirurgijos korpuso fojė autorius profesorius Vitolis Trušys; „Apskritai išgauti mozaikoje tikrą panašumą gana sunku - vis tiek apibendrintas vaizdas išeina. Mozaika yra mozaika“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Profesorius Vitolis Trušys per beveik tris dešimtmečius sukūrė penkias mozaikas, puošiančias Šiaulių ligoninės chirurginio korpuso fojė: simbolinę žmogaus figūrą vienoje fojė dalyje ir keturių Šiauliams nusipelniusių gydytojų Viktoro Grinkevičiaus, Jurgio Vasaičio, Zigmo Vaišvilos ir Povilo Vanago - kitoje.
Prieš savaitę vyko jau šeštosios mozaikos - gydytojo Kazio Knizikevičiaus portreto - pristatymas. Ir jos autorių apipuolė žurnalistai: profesoriau, pasakykite ką dabar kuriate...
 
- Dirbu: ir tapau, ir pasteles piešiu, bet daugiausia darau  mozaikas, kurios apskritai reikalauja labai daug laiko - jų greit nepadarysi. Sakysim, mozaiką Kaziui Knizikevičiui dariau ilgiau kaip pusę metų: akmenukas prie akmenuko, akmenukas prie akmenuko... Ir sudėjau.
 
- Tikriausiai gerai Kazį Knizikevičių pažįstate, nes portretas stulbinantis.  
 
- Deja, pažinau labai trumpai. Pirmą kartą su juo bendravau, kai aš buvau ligonis - gydė jis mane. Po to šiek tiek susitikdavome kaip Šiaulių miesto garbės piliečiai. 
 
O paskutinįjį kartą su juo trumpai kalbėjau, kai čia  atidengėme Povilo Vanago portretą. Kazys Knizikevičius kaip tik prie manęs priėjo ir mudu pasišnekėjome.
 
Todėl man jo vaizdas, sakyčiau, ypač neįstrigo - neįsidėmėjau aš jo, nes susitikdavome labai epizodiškai. Todėl teko orientuotis ir daryti mozaiką pagal nuotrauką, kurią vienintelę man davė ligoninės generalinis direktorius.
 
O nuotrauka pasirodė esanti nekokybiška, tad daryti mozaiką labai sunku buvo - teko fantazuoti šiek tiek. 
 
Apskritai išgauti mozaikoje tikrą panašumą gana sunku - vis tiek apibendrintas vaizdas išeina. Mozaika yra mozaika.
 
- Tačiau kuriama mozaika jums nesutrukdė ir knygą parašyti, ir ją išleisti... 
 
- Knygą „Laikas virto akmeniu“ beveik visą gyvenimą rašiau - juk seniai rašinėjau. 
 
Dabar, prie saulėlydžio kada einu, pasakai sau reikia parašyti, apibendrinti visa, ką esu patyręs per gyvenimą.
 
Tai ir sudėjau į knygą viską: ir tapybą ir eilėraščius, ir vaikystės metus, ir studijų metus, ir anekdotines istorijas iš gyvenimo Šiauliuose, ir taip toliau.
 
- Dabar gyvendamas Vilniuje į Šiaulius dažnai atvažiuojate?
 
- Atvažiuoju, atvažiuoju... Kai dabar tą portretą dariau ir mes čia jį montavome - kelis kartus buvau atvažiavęs. 
 
O šiaip tai labai važinėti nemėgstu - esu namusėda.
 
Ir šiandien po atidarymo važiuoju namo, kur laukia darbai... 
 
Kur čia aš dabar apsistosiu? Viešbutyje žmona nenori, draugų varginti aš pats nenoriu...
 
- Gal skubate kurti kito gydytojo portretą mozaiką?
 
- O ne, nebedarysiu, per senas esu, - numojo ranka profesorius Vitolis Trušys ir nuskubėjo į mozaikos atidengimo ceremoniją. 
 
Profesoriaus sprendimas daugiau mozaikų nebekurti, nuliūdino, nes mozaikos kūrėjų Lietuvoje tik keletas, o gerų - tik jis vienas. Tačiau po kelių minučių pristatydamas savo naująjį kūrinį Vitolis Trušys prasitarė negalintis atsidžiaugti, kad ligoninės chirurgijos korpuse taip stropiai saugomos jo mozaikos - nė vienas akmenukas per tiek metų neiškrapštytas... 
 
„Dabar tai taip reta Lietuvoje, kad meno kūriniai būtų saugojami, - pasakė dailininkas monumentalistas. - Tiesiog maloni išimtis...“
Ir tie žodžiai „maloni išimtis“ suteikė vilties, kad šeštoji mozaika - ne paskutinioji.   

Iš profesoriaus Vitolio Trušio interviu 2007 metų rudenį, kai buvo atidengta mozaika Povilui Vanagui  
 
Pagrindiniai mano darbai, aišku, yra mozaikos. Maždaug prieš 25 metus Šiaulių ligoninės vyriausiasis gydytojas Zigmas Vaišvila statė Chirurginį korpusą ir man užsakė padaryti mozaikinius gydytojų portretus - Viktoro Grinkevičiaus ir Jurgio Vasaičio. 
 
Vos tik gydytojo V. Grinkevičiaus mozaiką įtvirtinome į sieną, atsitiktinis praeivis, pamatė ir nuėjo į atitinkamą įstaigą apskųsti, kad Grinkevičius karo metu dirbo vokiečių ligoninėje. Ta įstaiga pareikalavo mozaiką iš sienos išlupti, bet Zigmas Vaišvila buvo labai įtakingas ir įrodė, kad Viktoras Grinkevičius gydė vadovaudamasis Hipokrato priesaika. Taigi mozaika išliko, bet netikėtai mirė pats Zigmas Vaišvila - teko padaryti ir jo mozaikinį portretą. O paskutinė mozaika - gydytojo Povilo Vanago. Ją atidengėme šią vasarą. 
 
Po nepriklausomybės atkūrimo padariau nemažai mozaikų: Motiejaus Valančiaus - katedroje, bibliotekoje - Povilo Višinskio, J. Janonio gimnazijoje - Mykolo Biržiškos, universitete - Mariaus Katiliškio ir buvusio rektoriaus  Juozo Vaitkevičiaus. O mozaikinis Vincento van Gogo portretas yra įmontuotas Eten Leuro miesto municipaliteto salėje.
 
O vieną mano mozaiką pavogė - "Ąžuolą", kuris buvo ant Žarėnų-Latvelių kultūros namų fasado. Kažkas tą pastatą nupirko ir mozaika dingo - ją paprasčiausiai nulupo, nes mozaikos daromos iš nedidelių blokelių, kuriuos galima išmontuoti ir kitur primontuoti. Įvairias paieškas dėl to darėme, aš ėjau net į Kultūros ministeriją: gal ministerija padės surasti ir šiek tiek sustabdys meno kūrinių naikinimą ne tik Šiauliuose, bet ir visur. 
 
Taigi šiuolaikinio meno kūrinių likimas daug kur panašus, o tai atsitinka dėl to, kad ateina nauji žmonės, kuriems nepatinka ta siena, ir jie nutaria ją uždažyti arba išdaužyti. Kūriniai žūva, o menininkai, įdėję tiek daug darbo, kūrybos ir širdies, bando teistis, bet nelaimi, nes kūrinys nupirktas ir autorius nebeturi į jį teisių. Nors teisės į kūrinį visiškai nepraranda: jei kūrinį kas nors reprodukuotų, autorius turėtų gauti honorarą...
 
Ant mozaikų autoriai nepasirašinėja - nėra galimybių: ant akmens juk nepasirašysi su kitu akmeniu. Ir dažniausiai šie kūriniai po kurio laiko tampa anonimiški, nebent buvo kur nors publikuoti, kažkur apie juos buvo rašyta. Bet negi eilinis žiūrovas ieškos, kur kas buvo, todėl Šiauliuose esančios mozaikos pasidarė beveik anoniminės, kaip ir Vilniaus universitete - didžiulė mozaika, tiek metų darbo įdėta, o ant jos mano parašo nėra. 
 
Kita vertus, autoriui gal ir geriau būtų, kad apie jo kūrinius, kol jis dar gyvas, žmonės žinotų, bet kadangi mozaika yra labai ilgaamžis menas, tai jau nebetenka reikšmės. Po šimto, po tūkstančio metų (o mozaika tiek išsilaiko) visiškai nebesvarbu, kas tas kūrėjas. Man taip atrodo.
 
Mozaika - tai kūrinys, kuris liudija savo laikmetį. Duok Dieve, kad mano kūriniai išsilaikytų ilgesnį laiką, tada ateinančios kartos sakys, kad šie kūriniai sukurti dar XX amžiuje. Tačiau tai tik svajonė.



Į viršų