Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Visus metus teko ruoštis interviu su šiauliečiu menininku Viliumi Šliuželiu, nes reikėjo nuspręsti, apie kurią jo kūrybos sritį kalbėti. Juk visus praėjusius metus Dailės mokykloje, kurioje jis dirba mokytoju, buvo eksponuojamos jo skulptūros, parodose - grafikos darbai, kartais - akvarelės, kartais - aliejinė tapyba.
 
Kalbėtis su Irena Šliuželiene buvo paprasčiau - ji keramikė, kartais užsiimanti ir kita menine veikla, o Vilius Šliuželis...
Tad galop teko pasiūlyti pačiam menininkui save įvardyti:
 
- Aš pats save sunkiai įvardiju, įtalpinu. Šiaip aš visada turėjau labai didelių norų grafikoje. Kol buvau studentas, dėstytojai turbūt iš mūsų reikalaudami kažkokios saviraiškos dažnai mus palikdavo vienus su savo kūryba. Tai buvo gerai, nors, kita vertus, man, nelankiusiam jokių dailės mokyklų, trūko žinių apie technologijas, apie technikas, apie įvairesnius išraiškos būdus. Todėl save laikau dar nespėjusiu viską ištirti.
 
Be to, mūsų mokykloje prireikė skulptūros mokytojo ir, kadangi žmonai padedu su keramika ir apie molį kažkiek žinau, tai man ir pasiūlė padirbėti šioje srityje - davė pamokų. O kadangi ir šioje srityje dirbu, tai ir pats vieną kitą darbelį padarau - ir ne tik keramikos, nes yra įdomu.
 
Juk ką gali vaikui paaiškinti ar kaip jį gali tobulinti, jei pats neišmanai. Todėl ir marmuro truputėlį pagraužiu, ir akmens, ir keramikos. Bet jei Irenos darbai būna labai keramiški, labai ploni, tai mano pirštai ne tiek jautrūs - tokių subtilybių kaip ji negaliu padaryti: mano keramikos darbai būna ir storesni, ir grubesni. Na, čia vis dar ieškau savo išraiškos.
 
O savo mokiniams noriu įrodyti, kad yra labai svarbus tarpdisciplinis ryšys ir reikia turėti žinių ne vien iš siauros srities, o svarbu su viskuo susipažinti ir visko mokytis. Tai laisvu laiku ir akvareles palaistau, ir šiek tiek aliejumi patapau. Žodžiu, kišuosi visur ir įvardyti, kas aš toks, negalėčiau.
 
- Tai gal įvardykite pagal parodas. Kokių daugiausia esate surengęs?
 
- Personalinių ar su nedidele grupe menininkų - kokias keturias-penkias. Pati pirmoji buvo akvarelės, kitos - dažniausiai grafikos.
 
Ir bendrose parodose dažniausiai būdavo mano plokšti darbai, nes tūriniai yra gana sudėtingi ir apvaldyti, ir pateikti. Be to, savo bandymus tūriuose ne taip seniai esu pradėjęs krapštyti ir man dar truputėlį nedrąsu juos rodyti, nes atrodo, kad dar to nežinau ir ano dar nežinau. Reikia visur įgyti žinių - semtis iš savęs, iš kolegų, iš šalies. 
 
Žinote, žinios ne viską lemia - gali žinoti labai daug, bet jei nėra giliai išjausta, tai ir darbas bus nepavykęs. Todėl tūrinėje srityje aš dar labai atsargus.
- Kalbate kaip menotyrininkas.
 
- Kalbu, nes tenka mokykloje dėstyti ir menotyros pagrindus, mokyti, kaip reikia  analizuoti, kaip prieiti prie kūrinio, spręsti - kas ir kodėl. 
Dėstydamas menotyrą turi viskuo, įvairiomis meno sritimis domėtis, bent šiek tiek visose srityse pabandyti bent matyti, bent žinoti, kas šiuo metu kur vyksta. Tarp įvairių meno sričių yra beveik išsitrynęs - kuriami tokie dalykai, iš kurių beveik nieko konkretaus neišlieka, pavyzdžiui, performansai ir kita.
Todėl į tai reikia įsijausti, tai pažinti ir tai mokėti kitiems paaiškinti, nes  būna labai kategoriškų nuomonių. Juk net grafikas grafikui ar tapytojas tapytojui pasako: tu nemoki, net jei abudu yra labai geri savo srities specialistai, tik kuria skirtingai. Tolerancijos kartais visiems, net kūrėjams, trūksta.
Kadangi su menotyros pagrindais mudu su Irena supažindino profesorius Vytenis Rimkus, tai iš jo ir sėmiausi plataus požiūrio, visaapimančio nagrinėjimo, todėl dabar su mokiniais ką nors nagrinėdamas ir bandau aiškintis istorines, kultūrines sąlygas, pokyčius technikoje, medžiagose, priežastis, kodėl atsiranda nauji dalykai.
 
- Tačiau pasirinkote iš daugybės sričių vis dėlto grafiką. Kada ir kodėl?
 
- Pirmuosius grafikos darbus, ko gero, padariau darželyje: prisimenu delnų atspaudus, drožinėtas bulves... Tuo metu man nesisekdavo, nes buvau toks, kaip ir visi - vienodi terliai. Bet kai man būnant spaliuku, į mūsų klasę atėję pionieriai rinko patį gražiausią darbą kažkokia proga ir mano darbas prie gražiausių nepateko, tada aš ir pradėjau labai stengtis gražiai piešti. Tada ir prasidėjo mano kryptingas ėjimas į dailę.
 
Dailės mokyklos tiesiog nebuvo - miestelis mažas, bet buvo muzikos mokykla ir joje aš trejus metus mokiausi groti pianinu, tačiau lankiau visus būrelius, visus užsiėmimus, kurie buvo su daile susiję - iš visur stengiausi pasisemti. Bet kai vaikams tapdavo nebeįdomu, būrelio po metų, dvejų tiesiog nelikdavo. Taip buvo, kol mokykloje nepradėjo dirbti dailės mokytojas, baigęs Šiaulių pedagoginį institutą. Jis, pamatęs mano darbus, ir pasakė, kad galėčiau Šiauliuose mokytis. Tai pas tą mokytoją ir eidavau į namus konsultuotis, o jis man leisdavo stovėti prie molberto, piešti sustatytus natiurmortus, patardavo, konsultuodavo. Dabar juokinga: tada modelių nebuvo, tai piešimui teko iš mokyklos imti neandertaliečių galvas, leninų biustus... Tokios mano pačios pirmosios buvo studijos.
 
O kai įstojau Šiauliuose į Dailės fakultetą, tai man čia buvo taip gera, kad pagaliau radau tai, ko visą laiką ieškojau, jog gal tik pirmąjį pusmetį, kol susipratau kas ir kaip, kiek sunkiau. O vėliau aš neturėjau problemų - man viskas buvo įdomu ir viskas ganėtinai lengva, tik visada norėjosi daugiau. Nors, pavyzdžiui, skulptūros niekad nebuvau bandęs daryti. 
 
Tai, kad dailės mokyklos nebuvau baigęs, manau, man netrukdė. Juk ir dailės mokykloje mokytojas gali tik pradaryti duris ir pastūmėti vaiką, o jis jau pats  turi įeiti ir viską daryti. Mokytojas tegali iš šalies stebėti vaiko pasirinktąjį kelią, net jei ir iš pat pradžių būna aiškus rezultatas.
 
Yra labai įdomių vaikų, kurie ir nebaigę dailės mokyklų turi savyje tą pradą ir daug gali pasiekti.
 
- Kokie jūsų grafikos laikotarpiai? Dabar - lyg ir realistinis...
 
- Tų ieškojimų laikotarpių buvo visokių ir visada bus. Bent jau man. Paskutiniu metu yra grįžimas į vaikystės namus, į savo pradžią - darosi labai įdomu sužinoti kuo daugiau apie savo senelius, prosenelius, apylinkių istorijas. Todėl ir norisi žmones parodyti ne abstrakčius, todėl ir mano išraiška tokia - einu vis arčiau realistiškesnio pateikimo, bet ne kaip nuotraukose, nes visada nevalingai įsiveržia nuotaikų srovės, kompozicijos ir viskas gan laisvai transformuojasi.
 
Štai mokykloje vyko teminė paroda „Kolega“, kurios tikslas - mokytojams pristatyti savo kūrybą. O kadangi kolegą turiu namuose, tai ir pabandžiau sukurti žmonos portretą - nupiešiau ant gan grubaus popieriaus su labai minkštu pieštuku ir portretas gavosi toks virpantis, nes norėjosi parodyti šio žmogaus subtilumą, virpulį. Tik kai kuriems mokiniams pasirodė, kad portretas raukšlėtas, pasenęs... Labai įdomu, kaip, ką ir kas mato: vieni mato tiesmukai, kiti - daugiau, giliau. 
 
Tik profesionalai mato visumą. O dailėje ir svarbiausia, kad visuma veiktų - arba teigiamai, arba neigiamai, nes blogiausia, kas gali būti, kad darbas neiššaukia nei teigiamos, nei neigiamos reakcijos - juk būna, kad išėjęs iš parodos atsimeni vieną-du paveikslus, o kitų kaip ir nebuvę. 
 
- O kokie grafikai jums padarė didžiausią įtaką, įspūdį?
 
- Vos ne visi daro man didelį įspūdį - nuo Stasio Krasausko subtilių linijų, nuo Rimtauto Gibavičiaus, nuo Petro Repšio, nuo Antano Kmieliausko, kuris yra skulptorius, bet irgi daro grafikos atspaudus, tarp kitko, labai įdomia technika, iki jaunųjų. Labiausiai imponuoja jų sprendimai, išraiškos būdai. Ir čia jau galima minėti ne tik Lietuvos menininkus. Pradžioje užgniaužia kvapą nuo pirmo įspūdžio, o kai  išsinagrinėji, išsilukšteni, perpranti, tada jau gniaužia kvapą nuo naujo atradimo.
 
Įdomu, kad mano paskutinis atradimas - lietuvių liaudies grafika, nes ji skiriasi nuo Vakarų Europos grafikos tarsi ir grubumu: čia nėra elegantiškos linijos, o tik dėmės. Tačiau būtent tų dėmių įvaldymas, labai subtilus pilkų ir juodų spalvų labai gražus pateikimas ir domina mane - nors atrodo grubu, bet viskas taip šilta...
 
- Lietuvių liaudies grafika? Kas tai?
 
- Kai daugiau su menotyra reikalų turi, tai ir atrandi, kad kažkada žmonės darė nuo lentos atspaudus „abrozdėlius“ - religinio turinio paveikslėlius. Nors juose ne turinys svarbiausia, bet komponavimas, visa lapo išraiška. Tiesiog žavi tai, kaip žmonės taip puikiai sugebėjo sukomponuoti, pateikti.
Tie seni „abrozdėliai“ dažnai nespalvoti, bet lakštas vis tiek atrodo spalvotas, nes toks subtilus jame juodos spalvos išdalijimas, kad lakštas pasidaro ir pilkas, ir juodas, ir baltas, ir koks tik nori. Žinoma, tie liaudies menininkai siužetus nusižiūrėdavo bažnyčiose iš meistrų tapytų darbų, bet viską transformuodavo per save ir padarydavo savaip. 
 
Tarp kitko, dabartiniai grafikai labai grubiomis priemonėmis apdirbinėja faneros lapą, kitas medžiagas - tiesiog jas drasko ir tik tada atspaudžia. Tai tarsi sugrįžimas prie ištakų, prie tradicijos...
 
- Kuriate ne tik sau, ne tik parodoms, bet ir žmonėms. Ar grafika paklausi?
 
- Grafika, sakyčiau, nėra paklausi. Ji paklausi tik tarp ją darančiųjų. Tai tarsi menas menui. Paklausi tapyba, turinti daugiau spalvų, o juk grafikoje viskas tarsi viskas yra juoda-balta (bent taip iš šalies sprendžiama). 
 
Be to, tapybos darbai - vienetiniai, o grafikos - tiražuojami: neaišku, kiek yra originalų - penki ar dešimt pirmųjų atspaudų. Tačiau kadangi jų galima padaryti ir šimtą, todėl tas darbas yra tarsi lengvesnis, tarsi pigesnis. 
 
Grafika nėra labai populiari - ant sienų namuose kabo labai retai ir tai tik grafikos gerbėjų namuose. Šiaip žmonės nori spalvos, o grafika skirta tik išrinktiesiems, tiems, kurie ją supranta, ją suvokia.
 
Akmuo ir medis yra labiau vertinami, nes darbas su jais - gan ilgas, bet labai subtilus, jautrus: įrankiai labai aštrūs, rankos pūslėtos, o vis tiek reikia dirbti labai atsargiai. Paimi gabaliuką medžio ar akmens ir jis pats pasako, kas  jame slepiasi - kokia skulptūrėlė...
 
Savo medžio ir akmens dirbinius dovanoju arba kaupiu, nes darau viską savo malonumui - man tiesiog įdomus pats procesas - galynėtis su akmeniu ar medžiu ir džiaugtis rezultatu. Parodos nerengiu, nes maniau, kad šioje srityje man dar trūksta žinių, dar nesu toks drąsus, kad visiems galėčiau parodyti savo pabandymus, pamąstymus ir įrodinėti, kad tai yra pavykę. Kol kas įrodinėju tai pats sau.  

Į viršų