Fotomenininkas Rimantas Dichavičius apie savo žmonos kūrybą: „Aš savo archyve tiek piešinių neturiu, kiek turi ji, todėl tiesiog džiaugiuosi ir didžiuojuosi Valerijos kūrybingumu, išradingumu, paprastumu ir drąsa“.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Prieš metus Valerija Dichavičienė šiauliečiams Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos galerijoje padovanojo savo fotografijų parodą „Lietuvos šviesuoliai... vakar buvę greta mūsų“, o šiemet jau ir antrąją - ne tik fotografijų, bet ir piešinių. Pastaroji buvo atidaryta tą dieną, kai Šiaulių apskrities P. Višinskio viešoji biblioteka šventė savo įkūrimo šešiasdešimtmetį, nes Valerija Dichavičienė, pagal profesiją, bibliotekininkė, 1954-1962 metais čia dirbo ir bibliotekininke ir bibliotekos direktore.

Ir kaskart į savo parodos atidarymą Valerija Dichavičienė, jau keli dešimtmečiai žinoma Lietuvos fotomenininkė, negalėjo atvykti. Dėl sveikatos. Tad naujausiąją šiauliečiams dovanotą parodą pristatė jos vyras žymusis Lietuvos fotomenininkas Rimantas Dichavičius, šiaulietis menotyrininkas Vytenis Rimkus ir kolega fotomenininkas Ričardas Dailidė.

Rimantas Dichavičius, fotomenininkas, Valerijos Dichavičienės vyras:

- Kol Valerija mokėsi mokykloje, matematikos mokytojai jai siūlė rinktis matematiko profesiją, kiti mokytojai - dailę, treti – konservatoriją, o išėjo taip, kad ji penketais išlaikė egzaminus į mediciną... Tačiau tik pradėjusi medicinos mokytis suprato negalėsianti būti daktare - kraujo vaizdas jai nepakenčiamas. Tada Valerija nunešė savo dokumentus į kitą fakultetą ir ėmė studijuoti bibliotekininkystę ir lietuvių kalbą.

Taip, Valerija apdovanota įvairiais talentais: dar būdama paauglė buvo išsipaišiusi ant popieriaus lapo pianino klaviatūrą, kad niūnuodama sugrotų sudėtingus kūrinius. Tai tiesiog neįsivaizduojamas dalykas. O kai vėliau ji atliko stažuotę Maskvoje, Kultūros instituto aspirantūroje, tai lankė visus koncertus, nes pasirodė, kad turėjo tokį balsą, tokią klausą, jog grįžusi iš operos galėjo pakartoti visas arijas.

Valerija gabi kalboms – puikiai moka vokiečių, anglų kalbas. O rusų kalbą labai originaliai išmoko. Dar Valerijai besimokant greta gyvenusi moteris savo namuose slėpė partizaną - šis faktiškai gyveno spintoje: kai tik išgirsta žingsnius, tuoj slepiasi spintoje, o praėjus kiek laiko vėl išlenda. Laiko tas žmogus turėjo užtektinai, tad kai Valerija pareiškė norinti išmokti rusų kalbos, pasiūlė jai nusipirkti rusišką knygą - jis po kiekvienu žodžiu užrašysiąs lietuviškus žodžius. Taip ir padarė: nusipirko Boriso Polevojaus knygą „Apysaka apie tikrąjį žmogų“ (mūsų kartai žinoma knyga), vyriškis surašė žodžius, tada Valerija knygą perskaitė ir kalbą išmoko puikiai - iškart suprato galinti rusiškai susikalbėti.

Taigi tokia Valerija. Kol buvo tik darbas, pareigos, jai nebuvo kada į save įsiklausyti, ir tik kai visi rūpesčiai, visa tai atslūgo, ji tarsi sugrįžo savo vidinę būseną, į savo vidinį lauką, į save, į kūrybą. O tai ir atsispindi šituose parodoje pristatomuose darbuose - piešiniuose ir nuotraukose.

Turėkit omeny, kad Valerija nebaigė dailės mokslų, bet ta kūrybinė spyruoklė joje visada buvo. O kai dar žmogus turi tiek daug talentų, reikia žmogui labai įsijausti, pajausti, patį save pažinti. Valerija yra gyvas pavyzdys, kaip žmogus, blaškomas laiko, įvykių, situacijų, galų gale susikoncentruoja, nurimsta ir pradeda kurti. Štai todėl šiandien mes turime tokią parodą.

Reikia pripažinti, kad Valerija visada viską daro labai kruopščiai, labai preciziškai. Pradžioje ji tarsi man asistavo, paskui pasakė - aš ir pati galiu. Tada jau ji manęs į fotolaboratoriją nebeįleisdavo: pati ir fotografavo, ir spaudindavo, ir ryškindavo, ir retušuodavo. Čia visi jos darbai yra sukurti senuoju klasikiniu metodu.

Be to, Valerija sutvarkė mano ir savo fotoarchyvus - tokia ji atsakinga. Šiam darbui paaukojo daug metų, todėl šiai dienai mes turime apie 300 tūkstančių vienetų negatyvų įvairiomis temomis: vien dailininkų, išėjusiųjų ir gyvųjų, - apie aštuonis šimtus pavardžių. Archyve daugiausia mūsų kultūros darbuotojų - mūsų kultūrinio fondo - atstovų pavardės. Ir tik fotografijos dėka jie išliko - dabar savo atvaizdu, savo vidine šviesa spindi iš čia kabančių portretų.

Dar vieną itin retą talentą turi Valerija - talentą, kurį retas profesionalus dailininkas turi. Štai aš, nors diplomuotas dalininkas, negaliu piešti be paruošiamojo darbo, be eskizų. O čia esantys visi Valerijos piešiniai yra ekspromtai, daryti be jokio eskizo. Ji paima lapą ir iš karto piešia tušu, akvarele, kitais dažais. Ir be jokių pataisymų. Nenaudoja nei pieštuko, nei trintuko.

Retas dailininkas taip gali, nors daugelis profesionalų po daugeliu šių darbų pasirašytų.

Tai tokia vertinga savybė, nes stovint prie švaraus popieriaus lapo brėžti liniją – labai nedrąsu, baugu sugadinti, - o Valerija brėžia iš karto kaip lazeris. Ji turi aiškią mintį, aiškią viziją ir puikiai jaučia kompoziciją, jaučia spalvą. Ir mane yra daug kartų koregavusi: iš virtuvės ateina, pasižiūri ir sako: čia tą pataisyk, čia tą, nes turi stiprią vizualinę nuojautą.

O juk kai kurie Valerijos piešiniai padaryti sergant – jai lūžo koja dviejose vietose, todėl ji pusę metų gulėjo patale, bet net tos dienos nenuėjo veltui. Daug ji piešė pusiau sėdėdama, pusiau gulėdama lovoje, pusiau į lubas žiūrėdama. Štai kaip atsiskleidžia žmogaus valia – kai save mobilizuoji nelaimėje, kai esi kūrybingas ir įdomus, esi ir visiems reikalingas.

Todėl linkiu to paties visiems - įsiklausyti į save, į savo vidinį balsą, į savo vidines stygas ir išgirsti, kada jos suskamba. Manau, kad kiekvienas iš mūsų gali savyje daug ko gražaus surasti, pažadinti ir parodyti kitiems.

Vytenis Rimkus, menotyrininkas:

- Pradėsiu nuo pirmųjų įspūdžių apie Valerijos Dichavičienės parodą. Pagal bibliotekos skaitytojo bilietą, aš dažnai čia užeinu, nors kartais užmirštu ir pasižymėti, o ir mano bilietas, atrodo, jau pasenęs. Taigi eilinį kartą atėjęs į biblioteką matau - kabo piešiniai. Parodos anotacijos dar nebuvo, tai apžiūrinėju eidamas nuo krašto. Labai įdomūs darbai, tik kieno jie? Pradėjau ieškoti parašo ir kol nuėjau iki ekspozicijos galo, nusprendžiau - čia kažkas nauja.

Kaip Rimantas Dichavičius parodą pristatydamas ir sakė, tai ne tik kad linijos giesmė, bet tiesiog linijos deklaracija: brūkšniukas gali pasakyti, ką nori, tarp linijos – tiesės ir vingių – galima išsakyti savo dvasią, nebūtinai siužetą. Toliau pasirodo ir siužetinių darbų – kur jau maždaug aiškus siužetas, ypač tremties tragedijos nuojautos.

Man atrodo, ši paroda iškelia gana daug tokių problemų, kurios yra labai svarbios ir aktualios šiandieniniame meniniame gyvenime. Pavyzdžiui, pats apibrėžimas, kas yra menas. Kas yra yra profesionalus menas, kas - liaudies menas, kas - mėgėjiškas menas? Kur tos ribos? Ir apskritai - ar tos ribos yra? Gal jų ir nėra. Gal pats kūrinys ir nusako, kas tai yra, gal ir klasifikacija praranda savo reikšmę.

Antra – mane labai sudomino piešinių technika. Kai kurie yra piešiniai daugmaž aiškūs, o kai kurie ir ne visai, nes juose ir dar kažkas slypi. Aš nežinau, ant drobės ar ant kažkokios kitokios medžiagos čia piešta tušu ar ne tušu. Ir čia man kyla mintis, kad dailininkė šiek tiek pasinaudojo ir Rimanto grafiniais, technologiniais momentais.

Tai tiek apie pirmąją parodos dalį. Nes toliau atsiveria lyg ir kita paroda, o gal ir tos piešinių parodos organiškas tęsinys – tai nuotraukos, portretų galerija. Ne šiaip portretų, bet moterų, ir ne šiaip moterų, o moterų kūrėjų: menininkių, dailininkių, rašytojų...

Todėl dabar ir svarstau: ar vyras fotografas gali sukurti kažką analogiško? Man atrodo, kad ne – drįstu taip sakyti. Čia yra labai savitas priėjimas. Dabar, kai vėl iškilo feminizmas, lyčių lygybės klausimai, man atrodo, ši paroda dar sykį įrodo: lygybė - tai lygybė, bet esame mes šiek tiek kitokie ir šiek tiek kitokios. Šioje ekspozicijoje ir paaiškėja, kaip moterys pačios save, savo būseną interpretuoja. Manau, kad kiekvienas, šitą galeriją - pažįstamų ir nepažįstamų kūrėjų moterų - atidžiai peržiūrėjęs, tai pajaučia. Toks tai yra organiškas fotografijų tęsinys piešinių parodai.

Manau, kad mes turime didelę dailės šventę šios bibliotekos jubiliejaus proga – paroda į biblioteką, į jos buvimą įsikomponuoja labai organiškai.

Ričardas Dailidė, fotomenininkas:

- Bibliotekos gimimo dienos proga surengti Valerijos Dichavičienės kūrybos parodą - nuostabi mintis. Tokios parodos šioje galerijoje dar nebuvo. Niekada. Nors čia buvo eksponuoti M. K. Čiurlionio, Arvydo Stanislavo Každailio ir visos eilės labai įžymių kūrėjų darbai.

Tikra tiesa, kad bibliotekininkai yra labai išmintingi žmonės – išsilavinę, intelektualūs. Ir štai šitos šeimos narys – Valerija, kuri čia dirbo visą dešimtmetį, turėjo ne tik pašaukimą būti bibliotekininke, bet ir turėjo begalę talentų, kuriuos minėjo Rimantas.

Todėl šioje parodoje matome didžiulę portretų galeriją, kuri įdomi tuo, kad nuotraukose vaizduojami žmonės yra ramybės būsenos. Man ši būsena visada labai imponuoja – atrodo, kad žmonės gyventų XVII ar XVIII amžiuje ir lėtai riedėtų karieta per Europą būdami patys savimi. Dažnai mes matome modernioje šiuolaikinėje fotografijoje labai drastiškus veidus, labai aktyvią šviesotamsą - tiesiog net savotiškai išprievartautus personažus. Valerija Dichavičienė gi priima savo fotografuojamus žmones labai atvirai ir nuoširdžiai. Labai daug ką pasako jos fotografijų fonas: tai aplinka, kurioje šie žmonės gyvena, - daug kur fone yra asmeninės jų bibliotekos. Todėl mes galime iš fotografijų perskaityti, ką tie žmonės skaito, kuo jie domisi. Labai daug fone ir meno kūrinių. Tai tiesiog neįkainojama galerija.

O kai pažvelgėme į Valerijos piešinius, pamatome, sakyčiau, briliantine technika atliktus kūrinius. Mes esame pagonių genties žmonės, žmonės, kurie nepaprastai gerbė, mylėjo, vertino ir susiliejo su aplinka ir gamta. Ir ką mes matome Valerijos piešiniuose? Kaip iš tos pavaizduotos gaivališkos augalijos išnyra žmonių veidai, išskrenda paukščiai, išryškėja kažkokių žvėrių galvos. Vadinasi, Valerijoje, jos piešiniuose vis dar gyva ta istorinė animalistinė atmintis. O tai, sakyčiau, yra unikalus dalykas mūsų dailės istorijoje.

Rimantas Dichavičius sakė, kad Valerija ne tik dirbo visą gyvenimą bibliotekininkės darbą, ne tik kūrė (sukūrė tūkstančius portretų mūsų istorijai, piešė), bet ir sutvarkė visą jo negatyvų archyvą tam paaukojusi per dešimt metų. Dabar jis per 10-15 minučių gali atrasti bet kurį ieškomą darbą, žodžiu, padaryti tai, ko paprastai mes padarome per dvi savaites.

Todėl man kilo tokia idėja, kad už tokį atsidavusį tarnavimą vyro idėjoms mes čia visi kartu privalome įpareigoti jį kaip leidėją, turintį aukščiausią profesinę kvalifikaciją, išleisti Valerijos kūrybos foliantą. Manau, kad prie to galėtų prisidėti ir mūsų miestas, Povilo Višinskio biblioteka, nes iš tikrųjų Valerija yra to verta.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.