2015-02-05 24

Dar ir šiandien kai kur Lietuvoje iš ruginės duonos tešlos kepamos antropomorfinės figūrėlės – matyt, tai išlikusi pagoniška tradicija tokią figūrėlę kaip auką skirti dievams.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Emilė KAMINSKĖ
Kada žmonės pradėjo kepti duoną, galima tik spėlioti. Archeologų teigimu, tai galėjo būti prieš 15 –20 tūkstančių metų. Bent taip datuojamas seniausias archeologinis radinys – lauže iškepta rūpiai maltų ar pasmulkintų grūdų masė.

Paminklai duonkepiams
O štai jau prieš 5 tūkstantmečius senovės Egipte duonos kepimas jau buvo ištobulintas. Juk ne veltui ant vieno vieno faraono kapo sienos buvo iškaltas visas duonos kepimo procesas – nuo grūdų malimo, tešlos minkymo, rauginimo iki garuojančios pateikimo valgytojams.
Panašu, kad tada duona daugiausia gardžiuodavosi tik aukščiausią padėtį visuomenėje užimantys egiptiečiai, nes kuo labiau privilegijuoti buvo, tuo jų dantys buvo labiau nudilę. Tai aiškina archeologai, yra susiję su tai, kad piestoms ir girnoms gaminti buvo naudojami minkšti akmenys, kurių smulkių dalelyčių buvo daug iškeptoje duonoje.
Tad nenuostabu, kad duona buvo labai vertinama ar net sudievinama.
Beje, senovės graikai, perėmę duonos gamybos technologijas iš egiptiečių, balta puria duona apdovanodavo pirmųjų olimpinių žaidynių nugalėtojus.
O Senovės Romoje duonkepiai buvo ypač vertinami – vienam iš jų Markui Vergilijui Eurisakui net pastatė 13 metrų aukščio monumentą.
Tuo metu, kai senosios civilizacijos mėgavosi rauginta balta kvietine duona, Europos, o ir Azijos klajoklės gentys dažniausiai kepė neraugintą – įvairius paplotėlius. Ir tai suprantama: klajokliai per trumpai užsibūdavo vienoje vietoje, kad galėtų rauginti, o klajonių metu sausas paplotėlis, žinoma, buvo patogesnis gabenti ar net išsikepti.

Gabijos ir šv. Agotos globojama
Lietuvoje dar neolito laikais mūsų protėviai pradėjo kepti ruginę duoną. O viduramžiais kryžiuočių metraštininkai rašė, kad prūsai kepė skanią duoną ir fermentuotus kvietinius raguolius. Panašu, kad kaip ir prūsai Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys taip pat kepė tokią duoną, tiesa, nepriteklių laikais ją kepdavo ir iš nevėtytų rugių, ir iš pelų, įvairių žolių, jų sėklų ir šaknų.
Duona Lietuvoje buvo labai vertinama – ji net turėjo savo globėją deivę Gabiją, kurią vėliau pakeitė krikščioniškoji šventoji Agota. Duona su alumi pagonybės laikais, o archeologų teigimu, ir iki IXI amžiaus buvo sakralinė auka visoms lietuvių dievybėms ir dievams, vėlėms.
Iš pradžių duona buvo kepama ugniakuro pelenuose, ant plokščių akmenų, duobėse, o paskui ir duonkepėse krosnyse.
XIX amžiuje beveik visuose miestuose pradėjo jau buvo duonos kepyklėlių, o XX amžiuje atsirado ir didžiulių kepyklų, nes reikėjo duona aprūpinti praktiškai visus miestiečius – tradicija kepti duoną tik sau liko tik kaimuose.

Populiariausios duonos rūšys
Dažniausiai duona kepama iš kvietinių miltų ir raugo arba mielių – kiekvienoje šalyje ji vis kitokia.
Štai Prancūzijoje mėgstamiausias yra ilgas plonas batonas, kuris kitose šalyse vadinamas prancūzišku. Jam iškepti reikia miltų, mielių, druskos ir vandens.
Italai mėgsta čiabatą su puriu minkštimu, vokiečiai – „Dunkelbrot“, meksikiečiai – kukurūzines ar kvietines tortilijas be raugo.
Šiaurės Kinijos regionuose, kur neauga ryžiai, garuose verdama kvietinė bandelė „mantou“. Tai mėgstamas kinų valgis, kuris kartais būna ir pagrindinis patiekalas.

 

Į viršų