(Tęsinys)                                                                                                           
Kairių kronika (nuo 1904 iki 1918 m.)
Manoma, kad Šiaulių parapija XVII a., be kitų vietovių, galėjo apimti Meškuičių, Kužių ir Kairių apylinkes (Giedrimas L. Šiaulių parapija XVII a. viduryje: teritorija, gyvenvietės ir gyventojų krikštijimai. „Žiemgala“, 2021/2, p. 23-28).

1904 m. Povilas Višinskis laikraštyje „Ūkininkas“ aprašė Kairių dvare vykusią gegužinę (kalba netaisyta): „(14) 27 birželio Kairių dvare, panelei Zubovaitei prigulinčiam buvo paprasta lietuvių „gegužinė“. Apie Šiaulius prieš tai buvo jau 5 gegužinės kasmet maždaug tame pačiame laike, tik nebuvo 1902 m., todėl kad nesmagu buvo linksminties tuokart, kada mūsų tautiečiai buvo tremiami į svetimą kraštą. Iki šiol tos gegužinės buvo ne taip jau didelės – pirmoji apie 30 žmonių, paskui svečių skaičius augo; pernai jau susirinko iš visokių Lietuvos kraštų apie 80 žmonių. Visos gegužinės buvo rengiamos be jokio policijos leidimo; nieks nė prašyte neprašydavo, nes pas mus tankiai pavasarį visokių žmonių yra daromos gegužinės ir nieks niekados neprašo policijos leidimo. Apie mūsų gegužines policija žinodavo iš kalno; ant pirmosios net buvo atvykęs „okolotočnas“ lygiai kaip ir kiti atstovai – gimnazijos klasių stebėtojas pagalbininkas ir kunigų tarnas. Nieko niekad policija nesutrukdė tų susirinkimų ir jokių tyrinėjimų nedarė, kaip sako, būk tai dėl to, kad tame nematė nieko blogo – susieina, pašoka, padainuoja, pasilinksmina ir išsiskirsto. Bet šįmet gegužinė padarė didelį triukšmą ir vos tik neseniai policija nurimo. Suvažiavo mat netikėtai daug žmonių apie 175-200, daugiausiai jaunuomenės abiejų lyčių. Buvo gyvi paveikslai: 1) „Konradas Valenrodas“ ir „Alfas“, 2) „Lizdeika ir Pajauta prie Perkūno griuvėsių“, 3) „Pjovėjai“. Paveikslai buvo gražūs ir po kelis syk rodomi. „Pjovėjams“ pasirodžius improvizuotas choras kainavo, kalbėjosi apie tai, kas kam labiausiai rūpi ir dienai išaušus išsiskirstė. Žandarai įsiūto, ėmė slapta tyrinėt ir visokias paskalas leist, būk tai lietuviai savo karalių karūnavoję, su dalgiais ėję rusų pjaut, kumščiais caro paveikslui grąsinę ir t. p., o žmonių buvę tai net iki 1000.

Policija pasijutusi kalta, kad leido be prašymo tokiam žmonių būriui susirinkti, ėmė irgi tyrinėt. Pašaukė muzikantus, kurie per gegužinę griežė, jų teiravosi, kas ten buvo, ką darė, paskui taip pat kvotė miesto vežikus, kurie ten svečius vežė. Be to sprauninkas reikalavo pas save p. Jablonskį, p. Janavičių Vincą, – ant šio užsipuolė, būk tai jis tą visą sutaisęs. Galu gale per pristavą sprauninkas siuntė ant rašto užklausimus V. Janavičiui, Janušauskiui ir grafui Dimitrijui Zubovui, kurs turi arendoj Kairių dvarą“ (Pasirašo: Šiaulietis. Šiauliai. „Ūkininkas“, 1904 Nr. 11, p. 316–317).

1904 m. gruodžio 15 d. Kairiuose vyko teisėjų (teistojų) rinkimai. Kairių starostystė rinko teisėjus žemiečių teismui. Buvo išrinkti dori išmintingi vyrai Antanas Remeika iš Žvigų ir Jurgaitis iš Bertožių. Raštininkui paaiškinus, jog negali būti teisėju tas, kieno dar tebėra gyvas tėvas, buvo išrinkti plikagalviai žili seneliai (Pasirašo: Sv. „Ūkininkas“, 1904 Nr. 1, p. 25).

1907 m. birželio mėn. laikraštyje „Šaltinis“ rašo apie gegužinę Kairiuose (kalba netaisyta): „Šiaulių šv. Juozapo katalikų darbininkų draugija 11/24 birželio š. m. t. y. antrą Sekminių dieną sutaisė savo nariams gegužinę. Draugininkai ir draugininkės su šeimynomis, skaičiuje apie 800 žmonių, su savo orkestru, iškeliavo iš Šiaulių į Kairius. Kairiuose yra koplyčia, 8 varstai nuo Šiaulių, prie puikaus ežero, apaugusio pušynu. Draugijos pirmininkas kun. J. Maciejauskis drauge su dviem vietiniais kunigais nukeliavęs ten anksčiau sutiko darbininkus prie koplyčios, o paskui atlaikė jiems Mišias; kun. J. Jasienskis, gimnazijos prefektas, pasakė gražų pamokslą, jog laimę žmogus šiame pasaulyje ir ateinančiame gyvenime tik tada gali turėti, kada tikėjimas bus visų jo darbų pamatas.

Po pamaldų draugininkai prie pušyno ant pievos sutaisė žaislus, šokius, dainavo tautiškas dainas ir važinėjo laivu po ežerą. Ligi 7 valandos vakaro pasilinksminę papuošti iš žolynų vainikais, su orkestru iškeliavo atgal į Šiaulius, kur jau rytoj laukė jų  kasdieninis sunkus darbas fabrikuose ir dirbtuvėse“ (Pasirašo: Artimas. Šiauliai (Kauno gub.). „Šaltinis“, 1907 liepos 9, Nr. 28, p. 442).

1908 m. Kairių apylinkės žmonių prašymu vyskupas į bažnyčią atkėlė kunigą Ignacą Stanionį (Pasirašo: Silpnutis. Kairiai (Šiaulių ap.). „Lietuvos ūkininkas, 1908, Nr. 34, p. 373).

1909 m. lapkričio mėn. laikraštis „Viltis“ išspausdino žinutę apie Kairiuose įsteigtą pradinę mokyklą (kalba netaisyta): „Šiemet Kairiuose tapo įsteigta pradinė mokykla ir nutarta iš filijos (Kairiai – Šiaulių filija) padaryti parapiją. Žemę bažnyčiai ir mokyklai žmonės nupirko iš grafo Zubovo. Daug visame tame pasidarbavo vietinis kun. Stanionis, Sutkūnų valsč. viršaitis Milius ir ūkininkai – Mamaičių Kaupas, Bacionių Andrišiūnas ir Vėgėlių T. Škikūnas.

<...> Prie mokyklos įsteigimo daug prisidėjo ir grafai Zubovai, ir jei ne jie, tikrai kad mūsų darbščiųjų ūkininkų triūsas būtų niekais nuėjęs. Mat, grafienė Zubovienė griežtai pasakė: „jei mokyklos Kairiuose nebus, tai žemės bažnyčiai neparduodame“. Taigi nieko čia nepadarysi – kad ir nenoromis, reikėjo prisiimti ir mokyklą. Ir tokiu būdu valdžia įsteigė Kairiuose mokyklą <...>

Jau priimta į mokyklą 57 vaikai – 38 vaikinai ir 19 mergaičių. Daugiau nebėra vietos. Kad būtų vietos, vaikų atsirastų lig viso šimto“ (Pasirašo: M. Ž. Kairiai, Šiaulių apskr. Sutkūnų val. „Viltis“, 1909 lapkričio 29, p. 3).

1910 m. gegužės mėn. laikraštis „Šaltinis“ skyrelyje iš „Katalikų gyvenimo“ išspausdino štai tokią žinutę iš Kairių (kalba netaisyta): „Sulaukę šv. Jurgio, kairiškiai traukte-traukė į savo mylimąją bažnytėlę, kad ten pasimeldus ir padėkavojus Dievui už taip puikų ankstyvą pavasarį, kad patenkinus savo sielos troškimus, bet skaudžiai nusivylė: visuomet buvusi ta šventė, šiemet jau panaikinta. Nusiminę žmonės vieni traukė namo, kiti gi į Šiaulius.

Dievas mūsų kampelį gausiai apdovanojo gamtos grožybėmis – čia kalnelis, ten ežerėlis, o dar ten – puikus pušynėlis. Tik tie mūsų žmonės skaudžiai vargsta. – Mat, per daug kai kurie atsidavę degtinei ir alui. Ir nelaimingų atsitikimų nestoka. – Tai girtas koją nusilaužęs, tai pirštus nušalęs. Yra mokytojas, yra klebonas, o blaivybės kaip nėra, taip nėra. Broliai lietuviai, mokslo reikia ir blaivybės! Nes tuomet tik galėsime svajoti apie laimingesnę ateitį“ (Pasirašo: K-s. Kairiai (Šiaulių apskričio). „Šaltinis“, 1910 gegužės 17, p. 299).

1910 m. po Kairių parapiją kelis kartus per metus kalėdojo Kairių klebonas I. Stanionis (Pasirašo: Kairiškis. Kairiai (Šiaulių pav.). „Lietuvos ūkininkas“, 1910 Nr. 40, p. 372).

1910 m. pavasarį Kairių mokyklos mokytojui A. Žaliui buvo pranešta, kad statomai mokyklai atmatuota 1 dešimtinė dirbamos žemės, antra gi balos. Be to, žemės plotas būsiąs 12½ sieksnio platumo ir apie 400 sieksnių ilgumo. Mokytojas tokios žemės atsisakė priimti (statant namus ant tos žemės skersai, jie nebūtų išsitekę) ir pranešė inspektoriui. Apie tai sužinojęs grafas Zubovas perleido mokyklai dvi dešimtis geros žemės.

Dar beveik pačioje mokykloje (už plonų lentų sienos) kunigas buvo sumanęs įsteigti sankrovą (krautuvę – J. N.). Tik vargais negalais per sueigą mokytojui išaiškinus žmonėms, kad taip būti negali, tas sumanymas neįvyko (Pasirašo: G-lo. Kairiai, Šiaulių ap. „Viltis“, 1910 balandžio 7, p. 2).

1910 m. vargonininkas Sabaliauskas miestelyje suorganizavo chorą, kuris per šventadienius Kairių bažnyčioje giedojo giesmes (Pasirašo: K-S. Kairiai, Šiaulių ap. „Viltis“, 1910 birželio 4, p. 3).

1910 m. spalio 1 d. prasidėjus mokslo metams į Kairių mokyklą buvo priimtas mokytis 61 vaikas. Dėl vietos stokos nebuvo priimta 40 vaikų (Pasirašo: A. Z. Kairiai. „Viltis“, 1910 lapkričio 7, p. 1).

1911 m. sausio mėn. laikraštis „Balsas“ apie statomą Kairiuose mokyklą rašė: „Palei vieškelį į Šiaulius važiuojant stovi kokia tai užkaltais langais, iš laibučių viršūnių sukrauta grytelė. Kas čia? – paklausiau vietinio žmogaus. – Ogi nauja mokykla bus, – atsakyta man. Vyriausybė medžiagą davusi, o Kairių vyrija išlaidas pastatymui.

– Tai kiek gi jon gali sutilpti, jei tik kokie septyni žingsniai pločio, ne daugiau ir ilgio, ir langai kokie, – nagrinėjau toliau.

– Užteks mums, – skambėjo atsakymas. Tai šviesos židinys! (Pasirašo: Keleivis. Kairiai, Šiaulių aps. „Balsas“, 1911 sausio 11, p. 6).
1911 m. sausio mėn. laikraštis „Lietuvos žinios“ apie Kairiuose veikiančią mokyklą rašė: „Jau antri metai, kaip čia gyvuoja ministerinė mokykla; mokytojas lietuvis – Žalys visų vaikų sutalpinti negali, kitiems net atsakyti prisieina.

Mokytojui paskelbus vaikams, kad sausio 18 d. bus visų Rusijos pradinių mokyklų moksleivių sąrašas, žmonės apie tai išgirdę, baisiai sujudo ir paleido paskalas, kad surašytuosius vaikus ims į kariuomenę. Todėl kai-kurie tėvai net metė leidę vaikus mokytis. Mokytojas net kreipėsi prie klebono, kad per pamokslą išaiškintų žmonėms kame dalykas <...>“ (Pasirašo: Spindulys. Kairiai (Šiaulių pav.). „Lietuvos žinios“, 1911 sausio 18, p. 3).

1913 m. Vidurinių reikalų ministerija leido Kairių parapijoje rinkti aukas iki 1000 rb. parapijos bažnyčiai taisyti (Įvairios žinios. „Lietuvos žinios“, 1913 gruodžio 10 (23), p. 3).

1914 m. į Kairius per Šiaulių paštą buvo gaunami šie laikraščiai: „Lietuvos žinių“ 2 egz., „Lietuvos ūkininko“ 13, „Šaltinio“ 1, „Vilties“ 3, „Vienybė“ 4, „Rygos naujienų“ 1, „Pavasario“ 3, „Garnio“ 1, „Draugijos“ 1, „Bažnytinės apžvalgos“ 1, „Vilnies“ 1. Be to, dar ne vieną laikraštį Kairių parapijos gyventojai gaudavo iš Radviliškio pašto. 1913 m. per Šiaulius pareidavo 24 egz. laikraščio „Lietuvos ūkininkas“  (Pasirašo: Vištvanagis. Kairiai. „Lietuvos žinios“, 1914 gegužės 14, p. 3).

1914 m. gruodžio mėn. laikraštis „Lietuvos žinios“ skyrelyje „Kairiai, Šiaulių apskr.“ išspausdino žinutę „Miestelis. Laikraščiai. Mokykla“. Joje rašoma: „Miestelis mažas. Tik 7 varstai nuo Šiaulių miesto. Čia yra bažnyčia, pirmiau Šiaulių parapijai priklausiusi, dabar to paties vardo  parapijos. Yra keli namai, kuriuose net 4 krautuvėlės, lietuvių rankose esančios. Čia nuo kurio laiko, ir visokių laikraščių lietuvių kalba galima gauti atskirais Nr. Nr. nusipirkti. Kairių parapijoj ne tik šiaip, bet ir nuolatinių lietuvių laikraščių skaitytojų nemažas skaičius <...> Šioje parapijoje be laikraščio daugelyje namų rasi ir šiaip naudingų knygelių skaitytojų.

Yra čia liaudies mokykla, kurioje per kelis metus mokytojavo baigęs Panevėžio mokytojų seminariją lietuvis Žalys. Mokinių buvo nemaža, bet šį rudenį mokytoją pašaukus karan, nebėra kam mokyti. Mokyklos butas naujas, buvusiojo mokytojo rūpesčiu pastatytas“ (Pasirašo: Ženklas. Miestelis. Laikraščiai. Mokykla. „Lietuvos žinios“, 1914 gruodžio 14, p. 3).

1915 m. balandžio mėn. laikraštyje „Lietuvos žinios“ apie Kairių mokyklą rašoma: „Čia yra nesenai pastatyta graži mokykla ir žmonės gerai supranta jos reikalingumą. Praėjusį mokymo metą vaikų joje buvo apie 90, nors mokytojas buvo ir vienas (mat, kito dar nėra). Tėvai džiaugėsi, gyrė mokytoją nes kaip-gi negirs, kad vaikeliai pramoko lietuviškai skaityti rašyti, dainuoti, žaisti, vėl rusiškai ir t. t. Dėl to kuomet pašaukė mokytoją karan visi pajuto jo nesant ir laukia grįžtant. Juk, dar daug yra vaikelių, kurie nieko nemoka ir jie nori mokslo šviesos. Šiais metais mokytojo nebuvo“ (Alksnyno Šilas. Kairiai, Šiaulių apskr. „Lietuvos žinios“, 1915 balandžio 1, p. 2).

1918 m. rugsėjo mėn. laikraštis „Darbo balsas“ išspausdino A. Šilalio žinutę apie Kairius. Joje rašoma (kalba netaisyta): „Tai mažas bažnytkaimis, kur yra vos keletas gyventojų. Keletas krautuvėlių, mokykla, viena kita davatka, bažnyčios tarnai, – tai ir visas miestelis su jo turtais. Netoli bažnytkaimio matyti didesnių ir mažesnių kaimų. Pats miestelis stovi gražioje vietoje: vienoje pusėje liūliuoja ežeras, prie kurio auga parapijos pušynėlis; iš ežero bėga upelis Šilalis, kurio krantai klojasi gražioje lankoje. Visoms Kairių pusėmis atsidengia platūs laukai. Pro Kairius eina geležinkelis. Pats miestelis paprastomis dienomis atrodė visai apmiręs. Kur gi nebus apmiręs, kad nėra kas gyvenimą sukuria. Bet šventadieniais, tai net malonu pažiūrėti; žmonės iš visų pusių plūste plūsta į bažnyčią pasimelsti ir pasiklausyti naujienų. Na, ir politikuoja žmoneliai apsėdę tvorą pagal taką į bažnyčią, šalia Š. krautuvės ir špitolės. Ten išgirsi apie įvairius suvažiavimus, apie karalių rinkimus, nusiskundimus apie tabako trūkumą, degtinės pabrangimą ir pralošusius kortomis paskutinį skatiką.

Turim mes mokyklą, buvusio mokytojo A. Žalio rūpesčiu pastatytą. Mokykloje karo metu mokytojavo mokytojas Poškus. Žiemą prieš Užgavėnes įsteigti buvo suaugusiems kursai, kur buvo daug pažadėta, bet daug mažiau ištesėta. Pagaliau Poškus nuo kursų kaip ir atsisakė, o mokė vien antrasis mokytojas M. Ir taip, iš didelio debesio lietaus iškrito vos keli lašai. Pagaliau susidarė artistų kuopelė ir antrąją Velykų dieną suvaidino „Nepadėjus nėr ko kasti“. Choras, vargonininko vedamas, padainavo keletą dainelių <...>

Kairiuose sykiu (viso buvo keturi žmonės), susirinkę mokykloje, nutarė steigti jaunimo draugiją, kurioje galėtų dalyvauti visos Kairių parapijos katalikiškoji jaunuomenė nuo 15 ligi 30 metų. Nevedę skaitysis tikri nariai, o vedusieji turės tiktai patariamąjį balsą, bet dvasininkų amžiaus nežiūrima <...>“  (A. Šilalis. Kairiai, Šiaulių apskr. „Darbo balsas“, 1918 rugsėjo 12, p. 12).   

1918 m. gruodžio mėn. laikraštis „Darbo balsas“ išspausdino žinutę apie Kairiuose surengtus parapinio komiteto rinkimus. Joje rašoma: „Lapkričio 25 d. Kairiuose buvo parapijinio Komiteto rinkimai <...> Susirinko įgaliotinių 46 žmonės iš kaimų ir dvarų, nuo mažažemių, bežemių ir vidutiniųjų. Į komitetą visų laimingųjų tarpan pateko Švambaris; o visas Komitetas susideda iš 2 bežemių, 3 mažažemių ir 2 pažangių vidutinių ūkininkų“ (Šilalis A. Kairiai. Šiaulių apskr. „Darbo balsas“, 1918 gruodžio 24, p. 5).

Anuomet. Kraštotyrininkas ir fotografas Balys Buračas apie Kairių apylinkes rašė: „Už ketverto kilometrų nuo Šiaulių miesto į rytus yra nedidelis Kairių miestelis ir ežeras, o šalia jo – Gudelių ežeras. Kairiai, kaip graži ir patogi vietelė, labai mėgstami lankyti Šiaulių miesto gyventojų. Čia tikrai gražu ir malonu atsikvėpti. Kairių bažnytkaimis nedidelis. Prie miestelio tvykso Ragelio ežerėlis, kurio krante auga kvapnus pušynas. Vasarą jame skamba linksma gegužinių muzika ir dainos. Šalia ežero kiūto medžiais apaugusi nedidelė kairių bažnytėlė, bene 1792 m. statyta“ (Buračas B. Pasakojimai ir padavimai. Vilnius“ „Mintis“, 1996, p. 190).

Keliaujant į Kairius, kairėje kelio pusėje, akys užkliūva už nemažos pailgos kalvos. Tai buvęs Kairių savartynas, naudotas 1965–2007 m. Jame kauptos Šiaulių miesto ir dalies Šiaulių rajono atliekos. Iki sąvartyno uždarymo jame apytikriai buvo sukaupta apie 1,3–1,6 mln. tonų atliekų.

Kairių sąvartyno uždarymas pradėtas 2006 m. pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamą projektą „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“, kurio metu turėjo būti uždaryti visi senieji komunalinių atliekų sąvartynai Šiaulių apskrityje. Uždarius Kairių sąvartyną jo kaupas buvo uždengtas gruntu, užsėtas žole. Dabar iš toli ši vieta primena nemažą kalvą, kuri savotiškai papuošia vietovės lygumų papuošia kraštovaizdį. Buvusio sąvartyno vietoje įrengta filtrato surinkimo sistema su siurblinėmis. Sąvartynas pritaikytas biodujų išgavimui. Investavus 9 mln. litų buvo pradėta biodujų gamyba, patenkinant 70 proc. Kairių gyventojų poreikių.

2009 m. kovo mėn. Kairių bendruomenė surengė Lietuvos tūkstantmečio minėjimą ir 19-ąsias Lietuvos atkūrimo metines žengdami tūkstantį žingsnių ir atidengdami paminklinį akmenį, skirtą Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Jame iškaltas užrašas: „Lietuvos vardui / 1000 metų“.

Dabar. Šiemet, lapkričio 13 d. apsilankiau Kairiuose. Viešnagės metu Kairiuose buvo apniukęs oras, tačiau tenykštė gamta, parkas, ežeras, pakrantėje ir iš valčių žvejojantys žvejai įnešė geros nuotaikos. Miestelyje akį labiausiai patraukė netoli ežero stovinti Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčia. Ji po remonto atnaujinta, prie bažnyčios sutvarkyti takai, tiltelis per upelį. Maloni ir tvarkinga aplinka nuteikia geriems apmąstymams ir susikaupimui.      

Kairiuose verta aplankyti miestelio gyventojos Nijolios Kasparavičienės įkurtą „Ramunių muziejų“, dar vadinamą „Ramunynu“. Ši kraštotyrininkė jau daugiau kaip 40 metų renka kolekciją: nuo pirmųjų atvirukų su ramunėmis iki šiuolaikinių meno kūrinių. Šios kolekcijos savininkei Nijoliai Kasparavičienei agentūra „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo 2019 m. rugpjūčio 25 d. įteikė Lietuvos rekordo diplomą už gausiausią ramunių tema rinkinį – 4 100 daiktų. Juos kolekcininkė sukaupė 1972–2018 metais. 2017 m. už kraštotyrinę veiklą ir geros nuotaikos muziejaus – „Ramunyno“ – įsteigimą N. Kasparavičienė apdovanota Mikelio prizu.

Kairiuose kuriamos naujos tradicijos. 2021 m. rugpjūčio 13 d. Kairiuose, pušyne prie ežero, pirmąkart surengta „Kairuolių“ šventė. Jos metu buvo dalijamas „kairuolio pasas“, kuriame yra atspausdintas šmaikštus tekstas (kalba netaisyta): „Kadangi KAIRIAI yra jaukūs kaip kailiniai, / nes visi KAIRIŲ  piliečiai yra kairiečiai / ir baisūs geriečiai, todėl garsinti / KAIRIŲ  ateities strategijas / bei iliuzijas, padeda / šis dokumentas / KAIRUOLIO PASAS“.

Šį pasą šventės metu gauti galėjo nebūtinai kairiarankis ir nebūtinai Kairių gyventojas. Renginyje pirmąkart nuskambėjo „Kairių himnas“ (muzikos autorius Juozas Lygutas, žodžiai Viliaus Purono). Šventėje pasiektas didžiausios keptuvės rekordas. Šiaulių  akcinėje bendrovėje „Elga“ pagamintos keptuvės, kurios kūrėjas Vilius Puronas, skersmuo – 2,32 m, gylis – 18,5 cm. Planuojama, kad Kairių šventė taps tradicinė ir bus švenčiama rugpjūčio 13-ąją – Tarptautinę kairiarankių dieną.

2021 12 29 10

Kairių pušynas. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 12 29 5

Stogastulpis 1970 m. Kairių žvejų mėgėjų būreliui. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 12 29 6

Senasis dvaro pastatas Kairiuose. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 12 29 4

Kairių ežeras. Jono Nekrašiaus nuotr.

Į viršų