(Tęsinys)                                                                                                           
Jono Biliūno ir Julijos Janulaitytės jungtuvės Kairiuose
Anuomet. 1904 m. liepos pabaigoje J. Biliūnas sugrįžęs iš Leipcigo į Lietuvą tų pačių metų rugpjūčio 4-ąją susituokė su Julija Janulaityte Kairių bažnytkaimio koplytėlėje, apsuptoje baltakamienių beržų, stovinčioje pro medžius mėlynuojančio ežero pakrantėje.

Julija Janulaitytė atsiminimuose apie vestuves su Jonu Biliūnu pasakojo: „Šiaulių klebonas buvo labai formalus. Kadangi nutarėm daryti [vestuves] pas mamytę, reikėjo apsišarvuoti viskuo. <...> Ketvirtą dieną (rugpjūčio mėn. – J. N.) 10 valandai visi veselninkai susėdome į šienvežimį su trimis sėdynėmis. Jaunieji gale, dvi pamergės (Verutė ir mano draugė Emilė Brazdytė), du pabroliai. Jurgelis papuošė arklius gėlėm, jurginais apkaišė. Širmiui skambalą pririšo. Kaip tikri veselninkai! Mamytė palaimino, ašarėlėm aplaistydama mudviejų galvas. Susėdę išdūmėme į Kairius <...>

Kairių bažnytėlė stovėjo ant kalnelio, prie ežero, gražiame beržynėlyje. Sutiko mus vargonų muzika. Vargonininkas buvo tikras muzikas profesionalas. Kol atlikom apeigas, skambėjo rimta muzika, bet užtai po [jų] paleido vargonus, maršą, rodos, visą bažnytėlė šoko. Iš bažnyčios į vežimą. Nudardėjome namo. Mamytė sutiko su duona ir druska, ir broliukas Gustelis (Augustinas Janulaitis – J. N.) laukė, net iš Tilžės slaptai atsirado <...>

Papietavę pavakariais išvažiavome mudu su Jonu į Panevėžį. Taip pasibaigė vestuvės. Jurgelis brolelis išvežė į stotį, į Šiaulius“ (Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės atsiminimai. Iš kn.: Biliūnienė-Matjošaitienė J., Lukšienė M. Laiko prasmės. Vilnius, 2004, p. 81–82).

Kituose atsiminimuose Julija Janulaitytė apie jungtuves Kairių bažnyčioje dar papildė šiais įspūdžiais: „Užkinkę porą arklių į šienvežimį, Jurgis, Petras ir dvi pamergės per visus laukus nudūmėm į Kairius, už keturių kilometrų nuo Degimų. Kelionė buvo ypatingai graži. Koplytėlė buvo ant ežero kranto, miške su daugybe paukščių. Žavinga vieta. Pas kleboną užėję pasirašėm, paskui koplytėlėje prie muzikos išgverusių vargonų atlikome ceremoniją.

Pasigėrėję gražiu poetingu vaizdu, grįžome linksmi namo. Mūsų geriausioji mamytė linksmai sutiko su duona ir druska, laimindama naują mudviejų gyvenimą“ (Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės atsiminimai. Iš kn. Biliūnienė-Mattjošaitienė J., Lukšienė M. Laiko prasmės, p. 81)

Jaunavedžiai apsiėjo be triukšmingo vestuvininkų būrio, be piršlio ir svočios, be iškilmių. Pasėdėjo prie kuklių vaišių stalo Julijos tėviškėje.

1904 m. rugpjūčio 4 d. Kairių bažnyčioje susituokė rašytojas Jonas Biliūnas (1879–1907) ir iš netolimo Malavėnų kaimo kilusi Julija Janulaitytė (1880–1978). Yra išlikusi jų 1904 m. vestuvių nuotrauka po jungtuvių Kairiuose. Buvo fotografuota Panevėžyje, Leibos Slonimskio fotoateljė.

1904 m. rugsėjo 22 d. J. Biliūnas laiške Jurgiui Šauliui rašė: „Teisybė, jau apsivedžiau... 4. VIII s[enuoju] st[ilium], bet jau antra savaitė, kaip su savo pačia persiskyriau, nes ji turėjo išvažiuoti į Charkovą egzaminų dantų gydytojos laikytų. <...> Dabar esu savo uošvijoj Šiauliuose, bet rytoj važiuoju pro Panevėžį į Anykščius, – tenai žadu savaitę ar dvi pabūti; paskui jau keliausiu į užsienį, pakelėje sustodamas Šiauliuose ir Kaune“ (Jurgiui Šauliui, Šiauliai, 1904, rugsėjo 22 d., p. 286-287).

Zubovo dvaras Kairiuose
Anuomet. 1850 m. Mauricijaus Griškevičiaus (Hriškevičiaus) „Šiaulių ekonomijos aprašyme...“ Kairių rakto inventoriuje nurodomi šie pastatai (kalba netaisyta): „Tvartas, špikleris, lazaunė, gyvenami namai po vienu stogu keturkampį mūro – 1806 m. Gyvenami namai perdirbti ant valsčiaus magazino 1838 m. 1808 m. statyti pastatai atnaujinti 1845 m. Prievaizdo (ekonomo) namai statyti 1838 m.“ (Griškevičius M. Šiaulių ekonomijos kada tai karališkų stalavų (dvarų) istoriškas aprašymas, 1850. M. Davainio-Silvestravičio 1905 m. vertimas iš lenkų k. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 267, b. 3709).

Kairių dvaras, priklausęs kunigaikščiui Platonui Zubovui, pradėtas statyti 1806 metais. Kairių dvare jo buvo suprojektuoti ir pastatyti akmens mūro pastatus. 1813 m. P. Zubovo paskirti administratoriai pertvarkius Šiaulių ekonomijos raktus. Šiaulių raktui buvo priskirti dvarai ir palivarkai: Šiaulių, Zoknių, Ginkūnų, Kairių, Paežerių, Radviliškio, Gytarių ir Jonelaičių. Po Platono Zubovo mirties jo turtą paveldėjo Dimitrijus Zubovas. Jis plėsdamas savo valdas 1820 m. baigė statyti dvarą Kairiuose, kuris 1820–1917 m. priklausė Zubovams, vėliau – A. Štrauchmanui. 1831 m. dvarą buvo užėmę sukilėliai. 1820 m. Kairių dvare buvo 4 šeimos, 1923 m. – 46 šeimos.

Kairių dvaro apylinkėse 1826 metais pradėta kasti durpes, 1838 metais į dvarą atgabentos pirmosios kuliamosios. Jau 1839 metais čia auginti cukriniai runkeliai.  1934 m. buvusiame dvaro lauke rasti sunykę griaučiai ir III–IV a. antkaklė. Spėjama, jog tai suardyto pilkapio liekana.

1907 m. Kairiuose pradėta statyti karčema, kuri turėjo iškabą, klebonas pasikvietė lietuvį karčemininką. Greta karčemos buvo pastatyta klebono krautuvėlė (Šiauliai. „Žarija“, 1908 sausio 4, Nr. 1, p. 11). Šalia senųjų ežero kapinių, prie Kairių ežero, dar tebestovi senasis karčemos pastatas (vėliau tapęs malūnu, pienine).  Mažai kas belikę iš senojo Zubovų dvaro Kairiuose. Iš buvusios dvaro sodybos iki šių dienų  išliko dvaro pirtis, restauruota ir pritaikyta kultūros reikmėms.  

Kairių miestelio istorijos puslapiai
Anuomet. XIX a. pabaigoje Kairiai tapo vienu iš Šiaulių apskrities draudžiamosios lietuvių spaudos platinimo centrų, įėjo į tautinio judėjimo istoriją. XX a. pradžioje Kairiuose veikė „Mužikėlio“, „Vienybės valstiečių“ spaudos rėmėjų draugijos.

Čia tik atgavus lietuvišką spaudą, 1904 m. birželio 12 dieną, Kairių dvare, prisidengus gegužine, įvyko slaptas Lietuvos šviesuomenės susirinkimas, lietuvių spaudos draudimo panaikinimui paminėti. Jame dalyvavo apie 200 dalyvių, tarp kurių buvo Jonas Jablonskis, Jonas Ambrazaitis, Vladas Putvinskis-Pūtvis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Povilas Višinskis ir kt. Kairių dvare skambėjo dainos, klojime buvo vaidinamas lietuviškas spektaklis ir sukosi šokėjai, dvaro rūmuose vyko politinio pobūdžio posėdis, kuriame buvo tariamasi, kaip kovoti su Rusijos caro priespauda. Gegužinės „karaliais“ buvo paskelbti rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ir kalbininkas Jonas Jablonskis.

1907 m. Kairiuose įsteigta grafų Zubovų pradinė mokykla. Ji buvo įkurta senos karčemos mūro pastate. Prie mokyklos buvo numatyta 3 dešimtinės žemės. Buvo nupirkta iš vietinio dvarininko 28 dešimtinės žemės, iš jų 2 dešimtinės atiteko mokyklai, o 25 dešimtinės – bažnyčiai (Šiauliai. „Žarija“, 1908 sausio 4, Nr. 1, p. 11).  

1909 m. lapkričio mėnesį laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“ rašoma: „Kairių apylinkės valstiečiai išsirūpino sau mokyklą, kurią užlaikys valdžia. Mokytojas jau paskirtas lietuvis, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją. Kol nepastatys mokyklai trobos, valstiečiai paskyrė mokyklai vietą netoli koplyčios, buvusios karčemos mūrus“ <...> (Pasirašo: J-as. Kairiai (Šiaulių pav.). „Lietuvos ūkininkas“, 1909 lapkričio 11 (24), Nr. 45, p. 415).

1914 m. kairiuose įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1921 m. mokyklą Kairiuose lankė 130 vaikų ir apie 60 kursininkų, dirbo du mokytojai (Pasirašo: Šventosios Pužas. Pradžios mokyklos ir savivaldybės. „Sietynas“, 1922 Nr. 1 sausis-kovas, p. 8). Nuo 1952 m. Kairių mokyklą buvo septynmetė, vėliau devynmetė, nuo 1993 m. – pagrindinė mokykla.
Tarpukariu Kairiuose iškilmingai buvo minima Lietuvos nepriklausomybės diena – Vasario 16-oji. 1933 m. vasario 26 d. apie tokios šventės minėjimą rašoma: „Iki šių metų Kairiuose jokia valstybinė šventė platesniu mastu nebuvo švenčiama. Šįmet vietos šaulių būrio pirmininko mokytojo V. Baltrušaičio iniciatyva buvo nustatyta minėjimo tvarka, kurią kairiečiams puikiai pasisekė įvykdyti. Rytą 9 val. šauliai ir kitos organizacijos, vietos dūdų orkestro vedami, žygiavo pakelti vėliavos. 11 val. pamaldos. Vietos klebonas kunigas P. Bružas, sakydamas šventei pritaikytą pamokslą, paminėjo, jog malonu esą matyti, kai kairiečiai rimtai vertina tokias šventes <...>

Tuoj po pamaldų įvyko parapijos salėje iškilmingas posėdis. Prisirinko pilna salė žmonių. Posėdį atidarydamas mokytojas V. Baltrušaitis nušvietė šventės reikšmę. Į prezidiumą pakvietė savanorius: J. Dumšę ir Sakevičių, ūkininką Jarą, seną darbuotoją Joną Krikščiūną-Jovarą. Sekretoriumi „Jaunosios Lietuvos“ Kairių skyriaus pirmininką Joną Kairį ir pavasarininkę Poškūnaitę.

Po to kalbėjo mokytojas Osipauskis. Poetas Jovaras, papasakojo savo nuotykius iš knygnešystės laikų ir kaip išmokęs iš Povilo Višinskio rašyti eiles ir t. t.

Vakare įvyko šaulių būrio vakaras. Vaidinta „Rytojaus diena“ (Pasirašo: Dalyvis. „Šiaurės Lietuva“, 1933 vasario 26, p. 4).

Tarpukaryje pro Kairius ėjo siaurojo geležinkelio linija Šiauliai–Biržai. Po Antrojo pasaulinio karo Kairių apylinkėse veikė Prisikėlimo apygardos Žaliosios rinktinės partizanų būrys, vadovaujamas iš Bertužių kaimo kilusio Stasio Raziulio. Jis pasižymėjo kovoje su okupantais, buvo paskirtas „Atžalyno“ rinktinės vadu.

Vykdant priverstinę kolektyvizaciją, Kairiuose pradėtas statyti pirmasis Lietuvoje agrokaimelis. Jo sodybos išlikusios paplentėje, ties Kairių pagrindine mokykla (Šiaulių rajonas Sud. A. Puodžiūnas). Šiauliai: „Titnagas“, 2005, p. 75-76). Sovietų okupacijos metais Kairiai buvo apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė.  

Kairių ežeras ir gamta
Vakariniame pakraštyje telkšo Kairių ežeras, iš jo išteka Šiladis. 1971 m. užtvenkus Kairių ežerą, vietos bendruomenės iniciatyva ežero sala buvo apsodinta medžiais. Įrengus Šiaulių aplinkkelį, Kairiai tapo ramia ir patrauklia gyvenviete prie ežero.

Anuomet. Apie Kairių ežero atsiradimą pasakojama gražių padavimų. Kraštotyrininkas B. Buračas rašo: „Anot vieno iš jų, kai senovėje, milžinų laikais, ežerai keliavę iš vienos vietos kiton, atėjęs ir Kairių ežerą. Sako, dar nebuvo čia nei Kairių bažnyčios, nei Ragelio ežero. Ežero vietoje anuomet augęs didelis pušynas, o šalia jo stovėjęs kaimas. Netoli to kaimo pušyne ganydavęs kerdžius kaimo bandą ir dūduodavęs skardžiu rageliu. Vieną dieną netikėtai staiga aptemęs visas dangus. Paskui pasigirdęs ir didelis dundėjimas, lyg kokiam audros debesiui artinantis. Ūžesiui vis garsėjant, kerdžius nusigandęs ir paraginęs piemenis ginti bandą namo. Beskubėdamas ėmęs kerdžius ir pamiršęs pušyne ant kelmo savo ragelį. Kai parginęs namo susiprato miške palikęs ragelį, nutarė eiti jo ieškoti. Išėjus ėmę ir pradėję lyti. Supykęs kerdžius tarė:

– Matai, dėl to kiauro ragelio dabar turėsiu gerokai sušlapti! Tegul balon prasmenga tas ragelis, kad aš vakare ten ieškočiau, geriau einu daržinėn miegoti!

Kai tik jis keiksnodamas kartą kitą paminėjo ragelį, bemat ore kabojęs debesis šliūkšt ir nukrito tiesiai ant to pušyno, kur buvęs paliktas mieliausias kerdžiaus ožragis. Persigandęs kerdžius vėjais pardūmė namo rudinės skvernus pasikaišęs, nė savo ragelio nespėjęs paimti.

Rytmečiui prašvitus, žmonės žiūri, veizi, dairosi į pušyną, ogi pušyno vietoje tvykso, tyvuliuoja ežeras. Kerdžius dar ilgai vaikščiodavo aplink tą ežerėlį ir vis žvelgdavo gelmėn, bene išplauks jo mylimasai ragelis. Taigi nuo to laiko šis ežeras Rageliu ir vadinasi, o kas to nežino, Kairių ežeru vadina“ (Buračas B. Pasakojimai ir padavimai. – V. 1996, p. 190–191).

Apie nuo senų laikų Kairiuose tyvuliuojantį ežerą tarpukario spaudoje rašoma: „Keli kilometrai nuo Šiaulių, prie Kairių dvaro yra nedidelis ežerėlis vadinamas „Ragelių“ (Kairių). Jo ilgumas bus kokie 300 sieksnių, platumo apie 150. Vienas krantas aukštas, apaugęs žaliu pušynu. Toliau tarp kaštonų paskendusi nedidelė bažnytėlė (Seniau ji buvo Šiaulių filija, o nuo 1910 metų lig parapija. Šiais metais galutinai tapo atskira parapija). Pušyne matosi kryžius – tai naujosios kapinės. Puikus reginys vasarą, kuomet nuo vėjo  ošia pušynas ir ežeras ima banguot. Tarp siūbuojančių medžių ir viršum plaukiančiųjų pilkųjų debesų tvirtai stovi koplytėlės  kryžius.

Žvejai dažnai lanko ežerėlį, nes daugelis žuvų, esančių jame, geras užmokestis už triūsą. Dabar žuvų truputį sumažėjo ir kliudo gaudymą kelmai esantieji ežero dugne. Įdomus ir puikus ežerėlis, bet dar įdomiau pasakoja apie jį mūsų senoliai. Sako kadaise ežero nebuvus. Jo vietoj augęs pušynas, kuriame netolimo kaimo skerdžius ganydavęs bandą. Vieną dieną staiga dangus aptemęs ir buvo girdimas lyg didžiulio debesio ūžimas, kurs vis kaskart artinęsis. Skerdžius tada sakąs piemenims: „Ginkim, vaikeliai, bandą namo!“ Ir taip padarė. Parginus atsiminęs skerdžius, palikęs pušyne ragelį ir ėjęs parsinešti. Beeinant pradėję lynoti. Skerdžius eidamas taręs: „Mat, dėl ragelio turėsiu sušlapti.“ Tad ištarus debesėlis su didžiu trenksmu nukritęs ant pušyno.

Rytą atsikėlę žmonės žiūri pušyno vietoj tviskuliuoja ežerėlis. Skerdžius papasakojo savo atsitikimą žmonėms ir nuo to laiko ežerėlį tebevadina „Rageliu“ (P. Petrauskas. Ragelis (Kairių ežeras). „Šiaulių naujienos“, 1924 balandžio 4, p. 1).

Kairiuose, ties Salduvės g. 18, apie 1,8 km į šiaurės rytus nuo kelio Panevėžys-Šiauliai, yra botaninis gamtos paveldo objektas – paprastasis uosis. Šis Kairių uosis paskelbtas saugomu Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. Pagal amžių (jam daugiau kaip 130 metų) ir dydį šis uosis retas Šiaulių rajone, seniausias medis Kairių miestelyje.  

1965 m. Kairius savo kūryboje pavaizdavo dailininkas G. Bagdonavičius. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomi šio dailininko sukurti keturi piešiniai, kuriuose pavaizduoti Kairiai: „Kairiai“ (popierius, pieštukas, matmenys 29,5 x 39 cm. 1965 m.) Užrašas viršuje dešinėje pusėje: „Kairiai 1965/VII“; „Kairiai“ (popierius, anglis, matmenys 29,5 x 41,8 cm. 1965 m.). Užrašas viršuje dešinėje: „Kairiai 1965.VIII“. „Kairiai“ (popierius, anglis, matmenys 29,3 x 42 cm. 1965 m.). Užrašas viršuje kairėje pusėje: „Kolūkis. Kairiai. 65.VIII“; „Kairiai“ (popierius, pieštukas, matmenys 25 x 39,7 cm. 1965 m.). Užrašas viršuje kairėje pusėje: „Kairiai. 1965.VIII.21.“

Iš Kairių yra kilusi dailininkė, dailės pedagogė ir poetė  Vita Žabarauskaitė (1962–2021). Ji gimė 1962 m. sausio 3 d. Kairiuose (Šiaulių r.). 1980 m. baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, 1988 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1991 m. iki mirties dirbo Šiaulių Gegužių progimnazijoje dailės mokytoja metodininke ir technologijų vyresniąja mokytoja. Nuo 1995 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė, surengė apie 150 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Danijoje, Latvijoje, Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje).  V. Žabarauskaitės kūrinių yra įsigiję Lietuvos, JAV, Izraelio, Lenkijos, Austrijos, Danijos ir kitų šalių kolekcininkai, dailės galerijos. Mirė 2021 m. liepos 6 d., palaidota Šiauliuose, K. Donelaičio g. kapinėse.

Keliaujant į Kairius, kairėje kelio pusėje akys užkliūva už pailgos didelės dirbtinės kalvos. Tai buvęs Kairių sąvartynas, naudotas 1965–2007 m. Jame kauptos Šiaulių miesto ir dalies Šiaulių rajono atliekos. Iki sąvartyno uždarymo jame apytikriai buvo sukaupta apie 1,3-1,6 mln. tonų atliekų.

Kairių sąvartyno uždarymas pradėtas 2006 m. pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamą projektą  „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“, kurio metu turėjo būti uždaryti visi senieji komunalinių atliekų sąvartynai Šiaulių apskrityje. Uždarius  Kairių sąvartyną jo kaupas buvo uždengtas gruntu, užsėtas žole. Dabar iš toli ši vieta primena nemažą kalvą, kuri savotiškai papuošia vietovės lygumų kraštovaizdį.  Buvusio sąvartyno vietoje įrengta filtrato surinkimo sistema su siurblinėmis. Sąvartynas pritaikytas biodujų išgavimui. Investavus 9 mln. litų buvo pradėta biodujų gamyba, patenkinant 70 proc. Kairių gyventojų poreikių.

Dabar. Šiemet, lapkričio 13 d., apsilankiau Kairiuose. Viešnagės metu Kairiuose buvo apniukęs oras, tačiau tenykštė gamta, parkas, ežeras, pakrantėje ir iš valčių žvejojantys žvejai įnešė geros nuotaikos. Miestelyje akį labiausiai patraukė netoli ežero stovinti Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčia. Ji po remonto atnaujinta, sutvarkyti takai, tiltelis per upelį. Pasivaikščiojau po bažnyčios šventorių, maloni ir tvarkinga aplinka nuteikia geriems apmąstymams ir susikaupimui. Bažnyčia svarbi miesteliui, čia vyksta pamaldos, šv. Mišios.      

Palei  Kairių ežero pakrantę išgrįsti takai, sutvarkyta aplinka. Ežere yra sala, kurią bendruomenės nariai apsodino medžiais. Ežeras labai mėgstamas žvejų, kurie čia turi įsirengę krantinę, nedidelį tiltelį.

Kairiuose yra įdomus kolekcininkės, Kairių seniūnijos seniūnaitės, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkės Nijolios Kasparavičienės įkurtas „Ramunių muziejus“. Ši bibliotekininkė jau daugiau kaip 40 metų renka kolekciją: nuo pirmųjų atvirukų su ramunėmis iki šiuolaikinių meno kūrinių. Čia atvykusius šeimininkė pavaišina ir ramunėlių arbata.

Kairiuose kuriamos naujos tradicijos. 2021 m. rugpjūčio 13 d. Kairiuose, pušyne prie ežero, pirmąkart surengta „kairuolių“ šventė. Jos metu buvo dalijamas „kairuolio pasas“: jį gauti galėjo nebūtinai kairiarankis ir nebūtinai Kairių gyventojas. Renginio metu pirmąkart nuskambėjo „Kairių himnas“ (muzikos autorius Juozas Lygutas, žodžiai Viliaus Purono). Šventėje pasiektas didžiausios keptuvės rekordas. Šiaulių  akcinėje bendrovėje „Elga“ pagamintos keptuvės, kurios kūrėjas Vilius Puronas, skersmuo – 2,32 m, gylis – 18,5 cm. Planuojama, kad Kairių šventė taps tradicinė ir bus švenčiama rugpjūčio 13-ąją – Tarptautinę kairiarankių dieną.

(Bus tęsinys)

2021 12 22 5

Kairiai. Grafo Zubovo dvaro ūkinis pastatas. 1915 m. Iš P. Kaminsko rinkinio. Nuotrauka skelbiama pirmą kartą.

2021 12 22 10

Kairiai. Grafo Zubovo dvaro rūmai. 1915 m. Iš P. Kaminsko rinkinio. Nuotrauka skelbiama pirmą kartą.

2021 12 22 13

Kairių Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčia ir paminklinė lenta kunigui Vytautui Vincui Radzevičiui. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 12 22 11

Kairių ežeras. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 12 22 12

Šiladžio upelis Kairiuose. Jono Nekrašiaus nuotr.

Į viršų