Penzeliuko kūrinių vietomis. Anuomet ir dabar VI

(Tęsinys)
Kairėn į Kairius
Kelias iš Šiaulių pro Aleksandriją link Radviliškio veda naujuoju keliu. Kairiai įsikūrę kairėje aplinkkelio Šiauliai–Radviliškis, pusėje.

Sakoma, kad miestelio pavadinimas kilęs iš to, kad važiuojant iš Šiaulių reikia „sustoti po kairei“. Dar aiškinama, kad ta pačia dingstimi buvo pavadintas Kairių kaimas, įkurtas iš Ragelio ežero ištekančio Šiladžio kairėje. Manoma, kad kaimo vietos padėtis Šiladžio upės atžvilgiu ir lėmė vietovardžio atsiradimą.

Pasukus iš dabartinio aplinkkelio į kairę, senasis kelias veda į Kairius. Šis kelias į Kairius buvo nutiestas 1937 m. Tų metų rugsėjo mėn. laikraštis „Mūsų kraštas“ rašė: „Šiomis dienomis galutinai užbaigtas tiesti Šiaulių–Kairių plentas“ (Baigiamas Kairių plentas. „Mūsų kraštas, 1937 rugsėjo 3 d., p. 8).

Iš Šiaulių į Kairius veda ir dviračių takas, besitęsiantis iki Radviliškio.

Kairiai įsikūrę Šiaulių rajono savivaldybėje prie kelio Šiauliai–Radviliškis, į šiaurės vakarus nuo Kairių ežero.

Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose vietovė paminėta 1563 metais. Šiaulių ekonomijai priklausęs Kairių kaimas minimas nuo XVII a. vidurio. 1673 m. kaime buvo 56 šeimos, 1923 m. bažnytkaimyje – 88 šeimos, 1959 m. miestelyje – 518, 1970 – 787, 1977 – 1 144, 1979 – 1 145, 1985 – 1 394,1989 – 1 683, 2001 m. – 1 158, 2011 – 1 822 gyventojai.

1999 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino Kairių herbą, kuris buvo atnaujintas 2019 metais. Svarstant naujo herbo idėjas, Lietuvos heraldikos komisijos nariai pritarė istoriko E. Rimšos pasiūlymui herbe pavaizduoti kairįjį kaspiną, atspindintį miestelio pavadinimą. Seniūnijos gyventojams pageidaujant, herbe yra pavaizduotas šiose apylinkėse augantis retas orchidėjų šeimos augalas – plačialapė klumpaitė. Dailininkė Laima Ramonienė parengė Kairių herbo etaloną. Purpuriniame lauke vaizduojamas kairysis auksinis kaspinas, iš abiejų pusių stilizuoti gėlių žiedai (https://kursenukultura.lt/kairiuose).

Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos bažnyčia
1792 metais Kairių gyventojų lėšomis Ragelio ežero pakrantėje pastatyta akmeninė bažnyčia. Internete apie Kairių bažnyčią rašoma, kad žinių apie bažnyčios pašventinimą nėra. Šių eilučių autoriui pavyko rasti duomenų apie Kairių koplyčios pašventinimą ir akmens bažnyčios pastatymą.

Anuomet. 1850 m. Mauricijus Griškevičius (Hriškevičius) Šiaulių ekonomijos aprašyme apie koplyčios ir vėliau bažnyčios statybą ir jos pašventinimą Kairiuose rašo (kalba netaisyta): „Kairių kaimas, kada tai Šiladžių ir Pašiladžių vaitystėje, Kairių rakte, turėjo koplyčią ant vietinių kapinių pastatytą po maro 1711 metais, to pat kaimo gyventojo Jono Petriškio ir antro Vigelių kaimo gyventojo Tadeušo Čapinskio. Gavo aną bulę nuo popiežiaus Pijaus VI. 1792 m. sausio 3 d. ant vietinių atlaidos Š. Š. Nevalninkų dienoje rugsėjo mėnesį jų ir Dionizas Čapinskis iš Vigelių (pirmojo uždėtojo ainis) grafo Mikalojaus Zubovo paremti besistorodami ir prie pagalbos artimesnių kaimų gyventojų išmūrijo iš akmenų naują koplyčią ant kalvelės truputį toliau nuo kaimo kaip pirmoji.

Tais pat metais toji naujoji koplyčia tapo pašventinta. Sumetę pinigus pirko dėl koplyčios vargonėlius. Padubysyje kunigo Bazilionų bažnyčią pakavojus, apveizėjo iš tenai reikalingais aparatais, priiminėjo savo kaštais kunigus ant atlaidų, atvažiuojančius. Tie žmonės turėdami tiek dėl Dievo garbės ir artimų naudos vargo ten pat palaidoti tapo. Čapinskas tapo palaidotas ant šventoriaus po čiuguniniu (ketaus – J. N.) kryžiumi, o Žygas pačios koplyčios viduryje“ (M. Griškevičius. Šiaulių ekonomijos kada tai karališkų stalavų (dvarų) istoriškas aprašymas, 1850. M. Davainio-Silvestravičio 1905 m. vertimas iš lenkų k. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAB RS), f. 267, b. 3709).

Iš M. Griškevičiaus aprašymo matyti, kad po 1711 m. maro ant vietinių kapinių buvo pastatyta Kairių koplyčia. Popiežius Pijus VI 1792 m. sausio 3 d. bule Kairių koplyčiai paskelbė dvejus metinius atlaidus. 1836 m. kaimo gyventojų lėšomis, remiant grafui M. Zubovui, kitoje vietoje pastatė naują akmens mūro koplyčią. Bažnytiniai reikmenys (vargonėliai) buvo atvežti iš uždaryto Bazilionių vienuolyno. Anot kunigo vikaro Šmigelskio užrašų, bažnyčia pastatyta grafo Zubovo lėšomis. Manoma, kad galėjo grafas Zubovas tiesiogiai prisidėti prie statybos darbų, nes tokiu pat būdu buvo sumūryti iš akmenų jo dvaro pastatai ir Kairių bažnyčia.

1904 m. Kairių bažnyčia buvo išplėsta, pristatyta zakristija ir prieangis. Į Kairius atsikėlus kunigui pradėjo augti miestas. Atsirado klebonija ir bažnytėlė. Iki 1909 m. bažnyčia buvo Joniškio dekanato Šiaulių parapijos Kairių filija. Filija susidėjo iš 18 sodžių, o juose – 1 800 katalikų. 1909 m. lapkričio 4 d. įkurta Kairių parapija. 1909 m. laikraštis „Lietuvos ūkininkas“ rašė: „4 lapkričio Kairių klebonijoj buvo valstiečių susirinkimas. Nutarė Kairius, lig šiol buvusius filija, padaryti Kairių parapija. Susirinkimui vadovavo klebonai – Pašvitinio Živatkauskas ir Radviliškio Sarapas <...>
Kairių kunigo užlaikymui parapija nupirko 28 deš. žemės, klebonijai visas trobas pastatė, bažnyčią padidino ir visus bažnytinius daiktus įtaisė, kalėdą (dešimtinę iš tikro, iš pilno) atiduoda“ (Pasirašo: J-as. Kairiai (Šiaulių valsč.). „Lietuvos ūkininkas, 1909, Nr. 49, p. 449-450). „Taigi Kairiuose iš pradžių atsirado bažnyčia, paskui kunigas, vėliau statoma karčema, pagaliau atsirado ir mokykla“ (Šiauliai. „Žarija“, 1908 sausio 4, Nr. 1, p. 11).

Pirmuoju nuolatiniu Kairių bažnyčios klebonu buvo paskirtas Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vikaras Ignacas Stanionis. Daugiau kaip dešimt metų jis Kairiams atidavė. Jį 1919 metais pakeitęs kunigas Mykolas Augulis, remdamasis tikrąja padėtimi, atliko smulkų bažnyčios, jai priklausiusių pastatų, baldų, inventoriaus aprašymą.

1920 m. rugpjūčio 20 d. inventorizacijos metu įrašyta, kad „bažnyčia akmeninė, pailga, susideda iš presbiterijos, navos, choro, zakristijos ir prieangio. Lubas turi visose dalyse, grindys medinės, langai bažnyčioje šeši...“ Rašoma, kad bažnyčios statybą galėjo finansuoti gyventojai arba grafas M. Zubovas. Bažnyčiai priklausiusios 26-ios dešimtinės žemės ribojosi su Kairių dvaro, Kairių kaimo, mokyklos, vienkiemių žemėmis (https://kairiubaznycia.lt/naujienos/kairiu-baznycios-pazintine-ekskursija-su-klebonu-rimantu-pran/.

Po kunigo M. Augulio 1930–1935 m. Kairiuose kunigavo Petras Bružas, nuo 1935 iki 1941 m. –Julijonas Korsakas. 1941–1943 m. čia kunigavo iš Kairių parapijos kilęs Petras Galkys, 1943–1944 m. – Juozas Mališauskas, Juozas Grybulis (nuo 1944 m.). 1952–1954 m. Kairiuose šv. Mišių laikyti atvažiuodavo iš Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios kunigas Ignas Kliausis. Ilgiausiai Kairių bažnyčios kunigu nuo 1954 iki 2000 metų buvo Vytautas Vincas Radzevičius ir kt.

Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta. Į ją pataikius padegamajai bombai, sudegė visos medinės konstrukcijos. Dešimt metų stirksojo griuvėsiai, kol 1954 m. Kairių bažnyčios altarista buvo paskirtas iš sovietų lagerio grįžęs kunigas Vytautas Vincas Radzevičius (1922–2000), kuris nuo 1964 m. liepos 3 d. buvo Kairių parapijos klebonas. 1959 m. klebono V. V. Radzevičiaus iniciatyva už tikinčiųjų suaukotas lėšas Kairių bažnyčia buvo pradėta atstatyta ir jos galutiniai darbai baigti 1960 m. Inventorius į Kairių bažnyčią buvo atvežtas iš Kelmės rajone uždarytos Palendrių bažnyčios.

Tarpukariu prie Kairių Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčios veikė angelaičių (Angelo Sargo Vaikų Sąjunga) organizacija, tretinininkai, „Pavasario“ sąjungos vyrų ir moterų kuopos. Pastarosios iniciatyva, minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį 1928 m. pastatytas akmeninis kryžius. Juodame granite iškaltas tekstas: „DIEVUI IR TĖVYNEI / L. K. J. PAVASARIO S-GOS KAIRIŲ KUOPOS JUBILIEJUS 1918–1928“.

Virš Kairių Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčios altoriaus yra vitražas, vaizduojantis du belaisvius ir Švč. Mergelę Mariją, nuimančią nuo jų rankų grandines. Vitražas skirtas bažnyčios globėjai Švenčiausiajai Mergelei Marijai, Belaisvių Vaduotojai. Švč. Mergelė Marija su Kristumi ir iš grandinių išsivaduojantis belaisvis iškalti 1992 m. bažnyčios 200 metų jubiliejui skirtame kryžiuje. Švč. Mergelei Marijai, Belaisvių Vaduotojai, skirti ir atlaidai, vykstantys sekmadienį po rugsėjo 24-osios (https://kairiubaznycia.lt/naujienos/kairiu-baznycios-pazintine-ekskursija-su-klebonu-rimantu-pranskaiciu/).

1992 m. birželio 28 d. iškilmingai paminėta Kairių bažnyčios 200 metų sukaktis. Kardinolas Vincentas Sladkevičius sukakties proga pašventino Kairių bažnyčią, 70-mečio proga pasveikintas šios bažnyčios klebonas Vincas Vytautas Radzevičius.

2006 m. buvo atlikta bažnyčios rekonstrukcija. Gavus lėšų iš Europos Sąjungos fondų, o dar 20 procentų lėšų statybai surinkus Kairių parapijos žmonėms, 2011 m. buvo atstatytas bažnyčios bokštas su varpine. Naujasis bažnyčios bokštas tapo 5 metrais aukštesnis už senąjį. Varpinėje įrengta ir apžvalgos aikštelė. Atstatytoje varpinėje gaudžia senasis – dar 1789 m. išlietas – varpas.

2017 m. rugsėjo 24 d. per atlaidus prie Kairių bažnyčios atidengtas atminimo akmuo skirtas 46 metus Kairių parapijai tarnavusiam ir amžinam poilsiui bažnyčios šventoriuje atgulusiam kunigui V. V. Radzevičiui. Paminklinėje lentoje, kuri vaizduoja Lietuvos kontūrus, iškaltas tekstas: „DIEVE, DUOK MAN JĖGŲ / KAIRIAI / ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS SUGRIAUTĄ / KAIRIŲ BAŽNYČIĄ ATSTATĖ KUNIGAS / VYTAUTAS VINCAS RADZEVIČIUS / (1922–1945–2000) / KAIRIŲ PARAPIJAI TARNAVO / 1954–2000“.

2018 m. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio atminimo trinkelė su užrašu:„Atkurtai / Lietuvai / 100 / 1918–2018“ atgulė į grindinį prie atminimo akmens kunigui Vytautui Vincui Radzevičiui.

Šiemet lapkričio 13 d. būdamas Kairiuose aplankiau Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčią. Akmenų tvora ir dveji geležiniai varteliai juosia bažnyčią. Šventoriuje stovi Lietuvos krikšto sukakčiai skirtas medinis koplytstulpis, lauko akmenų paminklas Kairių parapijos ir visos Lietuvos tremtiniams, kryždirbio Povilo Janušausko koplytstulpiai, kiti paminklai. Prie šventoriuje stovinčio nedidelio medinio namelio sienos pritvirtinti seni kryžiai.

Šalia Kairių Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčios šventoriaus auga parkas, kurio sodinimui, remdamas mokyklos mokytojų bei moksleivių iniciatyvą, prieš daugiau kaip 30 metų vadovavo kunigas V. V. Radzevičius. Čia auga ir jo paties sodintas ąžuolas, skirtas jo kunigystės 50-mečiui paminėti. Šiandien parkas, galingai sužaliavęs šalia klebono V. V. Radzevičiaus atstatytos Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčios, pavadintas ilgamečio Kairių klebono vardu.

Sužadėtuvės Šiauliuose, sutuoktuvės Kairiuose
Jonas Biliūnas 1901 m. vasarą atvyko į Šiaulius iš Dorpato (Tartu – J. N.) Estijoje, kur buvo pašalintas iš universiteto už tai, kad prisidėjo prie studentų sukilimo. Šiauliuose kurį laiką glaudėsi viename kambaryje su rašytoju K. Jasiukaičiu Vytauto gatvėje, Jakševičių medinio namo pastogėje (namas stovėjo dabartinių „Aušros“ muziejaus – Venclauskių rūmų – vietoje).

J. Biliūnas Šiauliuose gyveno daugiau kaip metus. Iš čia neretai važinėjo į Tartu, pasiekdavo Peterburgą. Vis rūpinosi sugrįžti į Tartu universitetą tęsti studijų (Prėskienis B. Šiaulių krašto literatūros panorama. Šiauliai; Šiaurės Lietuvso leidykla, 2003, p. 80–81).

J. Biliūnas 1901–1902 metais gyvendamas Šiauliuose vertėsi privačiomis pamokomis, šį tą gaudavo iš laikraščių redakcijų už straipsnius ir kūrinėlius, jį šelpė „Žiburėlio“ draugija. Šiauliuose J. Biliūnas dalyvavo inteligentų veikloje, rūpinosi darbininkų reikalais, pradėjo rašyti eilėraščius ir beletristinius vaizdelius, juos publikavo periodikoje.

Jonas Biliūnas su Julija Janulaitytė susipažino 1901 metais Šiauliuose. J. Biliūnas, apsilankęs Petruševičienės namuose Arklių gatvėje, Šiauliuose, pirmąkart pamatė Juliją Janulaitytę, kilusią iš Malavėnų kaimo. Taip su ja susipažino, pradėjo draugauti, padėjo jai ruoštis egzaminams, kad ji galėtų tapti dantų gydytoja. Netrukus jie susižadėjo, apsilankydavo netoliese už Ginkūnų esančioje J. Janulaitytės tėviškėje Malavėnuose.

1899 m. Julija Janulaitytė įstojo į Šiauliuose veikusius trejų metų dantų gydymo ir technikos kursus. Tuo pačiu metu eksternu baigė keturias klases tik ką įkurtoje Šiaulių mergaičių gimnazijoje. Išlaikiusi prie Kazanės universiteto surengtus egzaminus, gavo dantų technikės diplomą. 1902 m. pavasarį pradėjo dirbti Panevėžyje. 1902 m. Jonas Biliūnas iš Šiaulių persikėlė į Panevėžį, kur tuo metu dantų gydytojos praktika vertėsi jo sužadėtinė Julija Janulaitytė.

Anuomet. 1903 m. spalio 20 d. J. Biliūnas pirmiausia tik atvažiavęs į Leipcigą nusipirko atviruką su merginos atvaizdu ir pasiuntė jį sužadėtinei Julijai Janulaitytei: „Šis paveikslėlis man primena tave, kada tu sykį, skarele apsirišusi, važiavai su manim iš Šiaulių į Malavėnus. Dėl to ir siunčiu jį tau <...>, visai lietuvaitės veidas, ir tave ypač man primen“ <...> ( Biliūnas J. Raštai III. Laiškai, Vilnius: „Vaga“, 1981, p. 113).

Jonas Biliūnas 1904 m. liepos 28 d. laiške Povilui Višinskiui rašė: „Brangus Povilai! Sugrįžęs iš savo tėviškės, radau tavo laiškelį: labai už jį ačiū. Mano jungtuvės bus 4.VIII (t. y. kitoj seredoj) Šiauliuose, tai jeigu galėsi, atvažiuok: jei ne dėl pačių jungtuvių, tai dėl pasimatymo, – nors papasakosi man apie tas naujienas, kurias dabar tiktai mini <…>

Aš Šiauliuose būtinai būsiu nedėlios vakare. Nuo stoties tiesiai keliausiu į mano panelės tėviškę. Jeigu ir tu laiku tuo jau būtum, tai keliautuva kartu tenai į sodžių, nes šliūbą imsiva turbūt Kairiuose. Bet labai galima daiktas, kad jau nedėlioj būsiu Šiauliuose: mat tai prigulės nuo to, ar man Anykščių ir Panevėžio klebonas išsiųs liudijimus tiesiai į Šiaulius, ar man ypatiškai prisireiks laukti kol juos išduos“ (Biliūnas Jonas. Raštai III. Laiškai, p. 283-284).

1904 m. liepos pabaigoje J. Biliūnas sugrįžęs iš Leipcigo į Lietuvą, tų pačių metų rugpjūčio 4-ąją susituokė su Julija Janulaityte Kairių bažnytkaimio koplytėlėje, apsuptoje baltakamienių beržų, stovinčioje pro medžius mėlynuojančio ežero pakrantėje.

Julija Janulaitytė atsiminimuose apie vestuves su Jonu Biliūnu pasakojo: „Šiaulių klebonas buvo labai formalus.

Kadangi nutarėm daryti [vestuves] pas mamytę, reikėjo apsišarvuoti viskuo. <...> Ketvirtą dieną (rugpjūčio mėn. – J. N.) 10 valandai visi veselnininkai susėdome į šienvežimį su trimis sėdynėmis. Jaunieji gale, dvi pamergės (Verutė ir mano draugė Emilė Brazdytė), du pabroliai. Jurgelis papuošė arklius gėlėm, jurginais apkaišė. Širmiui skambalą pririšo. Kaip tikri veselninkai! Mamytė palaimino, ašarėlėm aplaistydama mudviejų galvas. Susėdę išdūmėme į Kairius <...>

Kairių bažnytėlė stovėjo ant kalnelio, prie ežero, gražiame beržynėlyje. Sutiko mus vargonų muzika. Vargonininkas buvo tikras muzikas profesionalas. Kol atlikom apeigas, skambėjo rimta muzika, bet užtai po [jų] paleido vargonus, maršą, rodos, visa bažnytėlė šoko. Iš bažnyčios į vežimą. Nudardėjome namo. Mamytė sutiko su duona ir druska, ir broliukas Gustelis (Augustinas Janulaitis – J. N.) laukė, net iš Tilžės slaptai atsirado <...>

Papietavę pavakariais išvažiavome mudu su Jonu į Panevėžį. Taip pasibaigė vestuvės. Jurgelis brolelis išvežė į stotį, į Šiaulius“ (Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės atsiminimai. Iš kn.: Biliūnienė-Matjošaitienė J., Lukšienė M. Laiko prasmės. Vilnius, 2004, p. 81-82).

Kituose atsiminimuose Julija Janulytė apie savo sutuoktuves Kairių bažnyčioje dar papildė šiais įspūdžiais: „Užkinkę porą arklių į šienvežimį, Jurgis, Petras ir dvi pamergės per visus laukus nudūmėm į Kairius, už keturių kilometrų nuo Degimų. Kelionė buvo ypatingai graži. Koplytėlė buvo ant ežero kranto, miške su daugybę paukščių. Žavinga vieta. Pas kleboną užėję pasirašėm, paskui koplytėlėje prie muzikos išgverusių vargonų atlikome ceremoniją.

Pasigėrėję gražiu poetingu vaizdu, grįžome linksmi namo. Mūsų geriausioji mamytė linksmai sutiko su duona ir druska, laimindama naują mudviejų gyvenimą“ (Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės atsiminimai. Iš kn. Biliūnienė-Matjošaitienė, Lukšienė M. Laiko prasmės, p. 81).

Jaunavedžiai apsėjo be triukšmingo vestuvininkų būrio, be piršlio ir svočios, be iškilmių. Pasėdėjo prie kuklių vaišių stalo Julijos tėviškėje. 1904 m. rugpjūčio 4 d. Kairių bažnyčioje susituokę rašytojas Jonas Biliūnas (1879–1907) ir iš netolimo Malavėnų kaimo kilusi Julija Janulaitytė (1880–1978), po vaišių Malavėnuose, išvyko į Panevėžį. Yra išlikusi jų 1904 m. vestuvių nuotrauka, po sutuoktuvių Kairių bažnyčioje. Buvo fotografuota Panevėžyje, Leibos Slonimskio fotoateljė.

1904 m. rugsėjo 22 d. J. Biliūnas laiške Jurgiui Šauliui rašo: „Teisybė, jau apsivedžiau... 4. VIII s[enuoju] st[ilium], bet jau antra savaitė, kaip su savo pačia persiskyriau, nes ji turėjo išvažiuoti į Charkovą egzaminų dantų gydytojos laikytų. <...> Dabar esu savo uošvijoj Šiauliuose, bet rytoj važiuoju pro Panevėžį į Anykščius, – tenai žadu savaitę ar dvi pabūti; paskui jau keliausiu į užsienį, pakelėje sustodamas Šiauliuose ir Kaune“ (Biliūnas J. Raštai III. Laiškai, p. 286-287).
(Bus tęsinys)

2021 12 17 13