Jei paskaičiuočiau, kokį klausimą jaunimas dažniausiai užduoda susitikimuose, TOP-1 vienareikšmiškai būtų šis: „Kaip pasirinkote savąjį pašaukimą?“ Pradžioje atsakinėti patiko. Vėliau, istorijai kartojantis (nekenčiu šio proceso!), ėmiau filosofiškai svarstyti savyje to klausimo esmę. Galop – tapo (nebe)aišku, ar aš rinkausi kunigystę, ar mane ji sugundė.... Ne, ne ji – o Dievas!

Įsigilinęs suprantu, kad Dievo veikimas ganėtinai plačiasluoksnis, toks visatiškas (nuo žodžio visata, begalybė). Dievas veikia visomis (ne)informacijos priemonėmis, kurių svarbiausia ir esminė – KITAS žmogus. Taigi (ne)laiku sutiktas asmuo gali nutiesti trajektoriją vizijos link arba taip pasukti tavo apsisprendimą, kad nė šipulių nesurinksi. Pagaliau kiekvienas esame sukurtas pagal Dievo paveikslą, vadinasi, daug Dievo yra kiekviename asmenyje. Tad suvokiame, kiek jėgų pareikalauja teisingas savęs ir kito atpažinimas, traktavimas, proceso visuma. Pažinti galime tiek, kiek leidžia sąmonės struktūros – pažinimas begalinis.

Kunigystės pašaukime svarbiausia pastebėti, padrąsinti, paskatinti, stumtelėti. Niekada neverta nurodinėti. Geriausias sprendimas gimsta pokalbio metu. O tai yra Dievo panašumas. Visas Šventasis Raštas – nuolatinis Dievo ir asmens pokalbis: tikėjimu žmogus vis labiau ir labiau pažįsta savąjį Kūrėją: atpažįsta savyje misiją ir viziją – kad ir kaip nuvalkioti šie terminai nūdienoje.

Su(si)tikti Žmogų, galintį patarti, padėti, – didelė laimė. Pati didžiausia! Eidamas gyvenimo keliu, skirtingais momentais patiri (ne)žmogiško jautrumo, nuolatinio balbatavimo, keistų įnorių ir galop – perdėm netoleruotino įvaizdžio momentų. Šiandien suprantu, kad, neatsisakęs visų šių pagundų, egzistuočiau paribyje arba tapčiau mulkinančiu kitų asmenų nuomonės formuotoju. (Leiskime pažinti universalius principus.)

Visa laimė – man taip nenutiko! Kelyje sutikau JĮ – KUNIGĄ KOSTĄ BALSĮ! Kurį? Atsakyti į klausimą labai svarbu, nes savu laiku Panevėžio vyskupijoje darbavosi du kunigai – Kostai Balsiai. Vienas jų kun. Kostas Balsys – buvęs Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčios administratorius, sudegusios Pakalnių bažnyčios atstatytojas, nuo 2005 m. – Pandėlio Švč. Mergelės Marijos vardo parapijos klebonas. Kitas kun. Kostas Balsys daugiau nei 40 metų atidavęs Miežiškių Švč. Mergelės Marijos parapijai (1927-08-03–1954-09-12–2005-07-24).

Nors užaugau Panevėžyje ir esu tikras asfalto vaikas, bet turėjau kaimą – Miežiškius. Miežiškiai – Panevėžio rajono bažnytkaimis, 13 km į pietryčius nuo Panevėžio, šalia plento Anykščiai–Troškūnai–Panevėžys. Ten gyveno mano seneliai – tėčio tėvai. Abu bendravo su parapijos klebonu Kostu Balsiu. Taigi, kun. Kostą sutikau dar vaikas be jokio išankstinio pasvarstymo / nuomonės / įžvalgų, nes mano kaime, Miežiškiuose, pasikviesti kunigą į namus pokalbiui ar pietums (ne)buvo anokia retenybė. Kun. Kostas visuomet kalbėdavo ramiu tonu, juokaudavo, džiaugdavosi bendryste, mėgavosi maistu. Nuolat akcentuodavo: pagrindiniai žmonės vaikams visapusiškai augti yra tėvai ir mokytojai – jie ir palydėtojai, ir guodėjai, ir teisingo kelio švyturiai. Klebono Kosto Balsio buvau pakviestas patarnauti bažnyčioje.

Pamažu galvelėje ėmė mataškuoti mintis apie Viešpaties kvietimą darbuotis Jo vynuogyne. Labai įdomiai čia, Miežiškių kaime, išdygusį ateities klausimą vėliau (2011-06-08) suformulavo „Gimtojo Rokiškio“ žurnalistas Norbertas Byčkovskis straipsnio antrašte – „Kunigas: Dievo Žodis, viduramžių muzika ir… žaidimas su Jėzumi“.
***

Šiandien ne tik kunigą Kostą Balsį tarsi gyvą matau akyse. Jose sukasi du skaičiai – 75 ir 25. Ką jie žymi?
***

Šiemet sukanka 75-eri nuo to laiko, kai K. Balsys, nusprendęs būti kunigas, pravėrė tuometinės Telšių seminarijos duris. Nei materialiai, nei dvasiškai nelengva buvo jas atverti. Prisiminkime netolimą istoriją ir įsivaizduokime patys atsidūrę košmariško gyvenimo verpetuose.

1946-ieji Lietuvoje! Pats Stalino teroro ir laisvės kovų įkarštis. Pirmieji pokario trėmimai. Tiesa, mažesni nei 1941 m. Obelių šilo mūšiu baigėsi didžiųjų kovų laikotarpis. Lietuvos miškuose neliko šimtais vyrų skaičiuojamų stovyklų. Partizaninis judėjimas didžiausius nuostolius patyrė dar 1945-aisiais: jei tikėti istorija, žuvo beveik 10 tūkst. laisvės kovotojų. Tiesa, tais metais kovose su partizanais žuvo ir didžiausias skaičius sovietų: beveik 3 500 (santykis – 3:1 partizanų nenaudai). 1946 m. pagrindiniu kovų junginiu tampa maždaug iki 15 partizanų grupelės. Žuvo 2 143 laisvės kovotojai ir kiek daugiau nei 2 700 sovietų. Kaip matyti, ši taktika efektyvesnė, nedidelės grupės praranda mažiau žmonių, tačiau sovietams daro ne ką menkesnius nuostolius už buvusiuosius. Tokia situacija laikėsi beveik dar dvejus metus; vėliau dėl praradimų, tremčių ir kolektyvizacijos laisvės kovos ėmė slopti.

Iki 1946 m visi nerimastingai laukė Taikos konferencijos. Viltys neišsipildė. 1946-ųjų kovą Didžiosios Britanijos premjeras Antrojo pasaulinio karo metais, žymus britų politikas Vinstonas Čerčilis pasakė savo garsiąją kalbą, kad ant Europos „nusileidusi geležinė uždanga uždengė visą žemyną, o sostinės, kaip antai, Varšuva, Berlynas, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas, Sofija ir kiti miestai bei jų žmonės yra atsidūrę Sovietų Sąjungos įtakoje“. Daugelis politikų tą įvykį laiko Šaltojo karo pradžia.

Už geležinės uždangos, Lietuvoje, kol kas dar ne kolektyvizacija. Dar tik pyliavos, kurių nepajėgia atiduoti dauguma ūkininkų. Sąmoningas ir kryptingas valstiečių, kaip socialinės klasės, naikinimas, jų ekonominio gyvenimo pagrindo, kaip laisvės kovų ekonominės bazės, naikinimas. Virš galvų tvyro skurdo ir bado, smurto ir persekiojimų grėsmė. Ruošiamasi kolektyvizacijai. Prasidės kitąmet. Kol kas – „nei duonytės, nei mėsytės, tik raudonos vėliavytės!“

Katalikų Bažnyčios situacija – sudėtinga. Vokiečių okupacijos metais ne vienas dvasininkas ragino tikinčiuosius daryti viską, kad sovietų santvarka negrįžtų. Popiežius komunizmą vadino grėsme civilizacijai. Tokios nuotaikos vyravo visoje Rytų Europoje.

Keršydami sovietai persekioja dvasininkus, draudžia jiems atlikti religines apeigas, kišasi į Bažnyčios veiklą. Per pirmąją represijų prieš dvasininkus bangą 1944-1946 m. nuteista jų daugiau nei 100. Pradėta kryptingai naikinti vienuolynus (kaip istorija parodė, tai buvo viena didžiausių ir grubiausių sovietų klaidų, lėmusi neginkluoto pasipriešinimo ir „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ sėkmę). Puoselėjama nuo Vatikano atskirtos „liaudies“ bažnyčios idėja. Visgi didesniam kišimuisi ir kryptingam Katalikų Bažnyčios naikinimui trukdė labai nepalanki tarptautinė situacija.

Tokioje politinėje ir ekonominėje suirutėje 19-metis Spurganų kaimo (Tirkšlių parapija, Mažeikių dekanatas) jaunuolis Kostas Balsys nusprendžia pradėti kelionę Dievo link, kad visa siela ir protu galėtų tarnauti žmonėms ir Katalikų Bažnyčiai. Ne veltui žemaitis, užsispyręs: jei nepavyktų pasiekti šio tikslo, paralelinis pasirinkimas  – būti gydytoju. Vienaip ar kitaip abu pašaukimai veda kito žmogaus link – padėti jam egzistenciniais klausimais.

1941-ais baigęs Tirkšlių pradinę, o 1946-aisiais – Mažeikių gimnaziją (9 km atstumą nuo namų iki mokyklos įveikdavo dviračiu ar pėsčiomis), įstoja į Telšių seminariją, kuri okupantų greitai... uždaroma. Kostas studijuoja mediciną, baigė tris kursus, truputį mokytojavo. Tik po ketverių metų atsirado galimybė įstoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir ją baigti!

1954 m. rugsėjo 12-oji – kulminacinė: tądien Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventina septyniolika naujų kunigų – vieną didžiausių kursų sovietmetyje. Būtina akcentuoti, kad tai paskutinysis toks gausus kursas, kuriame net du kunigai tapo vyskupais – Romualdas Krikščiūnas ir Juozas Tunaitis (iš Salų!).
***

Aptaręs skaičiaus 75 svarbą kun. K. Balsio biografijoje, leidžiuosi skaičių laipteliais žemyn.

Dar vienas malonus (ne)sutapimas: kun. K. Balsiui švenčiant 50-metį nuo įstojimo 1946 m į kunigų seminariją, aš padedu tašką savo biografijos apraše. 1996 m. pasuku kunigystės keliu. Štai iš kur skaičius 25! Kunigo tarnystės specifika skiriasi. Mano nelyginamai geresnė negu kun. Kosto.

Tačiau... Nors laikai kiti, bet politinio virsmo sukeltų neramumų būta.

Prisiminkime, kad iki 1996-ųjų praūžė esminės ekonominės reformos po Nepriklausomybės paskelbimo. Tačiau jų pasekmės dar skaudžiai juntamos: įmonių ir žemės ūkio bendrovių griūtys, didelis nedarbas. 1995-ųjų pabaiga paženklinta dviejų bankų – Lietuvos akcinio inovacinio ir „Litimpex“ griūtimis. Šie bankai sudarė trečdalį tuometinės bankų sistemos. Tai žymiai pakirto pasitikėjimą jauna bankų sistema, nes gyventojų indėlių kiekis bankuose per 1996-ųjų pirmuosius tris mėnesius sumažėjo net 17 proc. Už tai, kad atsiėmė indėlį iš bankrutavusiu paskelbto banko, 1996 m. pradžioje posto neteko premjeras Adolfas Šleževičius. 1996 m. pabaigoje bankrutuoja koncernas EBSW, valdęs daug stambių šalies įmonių...

Naujai atgimusi Lietuva gyvena pirmuosius Nepriklausomybės metus, tačiau šalyje suirutė. Sovietinis tvaikas gajus. Auga nusikalstamumas, ypač organizuotas. 1996 m. Kūčių vakarą Lietuvą sukrečia „Svainijos“ įvykiai: verslininkas Rimantas Okuličius nušauna 4 reketininkus, dar 4 sužeidžia. Tai vyksta mano gimtajame Panevėžio mieste.

1996-ųjų – rinkimai. Suveikia politinė švytuoklė ir valdžioje LDDP pakeičia konservatoriai. Prie Vyriausybės vairo Gediminas Vagnorius (II). Kol kas dar vienybė. Partijos viršūnėse skilimas įvyks 1998 m. ir tai – viena esminių prielaidų į valdžią ateiti R. Paksui. Tai reikia įsisąmoninti, kalbant apie svetimų valstybių įtaką: R. Paksas atėjo kaip konservatorių, absoliučiai meinstryminės (pagrindiniai požymiai: savarankiško mąstymo atsisakymas, kalbama primestais šūkiais, isterija, nėra poreikio domėtis, abejoti, lyginti, kritiškai vertinti ir kelti sudėtingesnius klausimus) partijos politikas ir joje iškilo į viršūnę. 1996 m. Lietuva pasirenka prioritetu integraciją į NATO ir ES.

Taigi gal net nepadoru gretinti savo kunigystės pradžios atmosferą su kun. Kosto aplinka ir ją lydėjusiomis nuotaikomis. Juk kun. Kostas dirbo itin sudėtingomis sovietinės okupacijos sąlygomis: nuolat buvo sekamas, kontroliuojami pamokslai ir susitikimai, neleidžiama sąžiningai vykdyti kunigiškojo pašaukimo. Apie tai kun. Kostas kalbėjo ir paskutinėmis gyvenimo dienomis, kai komentavo prisiminimus, užfiksuotus niekur nerodytame mėgėjiškame, ne itin profesionaliai sumeistrautame filme. Apie praeitį kalbėjo be smerkimo, be užgauliojimo, viską amnestavęs skriaudėjams ir persekiotojams... Meldė Dievą jiems atleidimo.

Sunkios sveikatos būsenos akistatoje kalbėjo: „Artimai bendravome su kitais patikimais kunigais. Turėjome sandėlių, kuriuose laikėme knygas. Popierių saugojome išskirtinėmis sąlygomis – kad nebūtų apšvitintas. Tai viename, tai kitame kieme spausdinome leidinėlius. Stengėmės neįsipainioti, tačiau buvome kaltinami visokiais nebūtais dalykais. Pradėjęs savarankiškai kunigauti Suvainiškyje (miestelis Rokiškio r.; 1954–1958 m. – A. Š.), siekiau užmegzti kuo artimesnius ryšius su parapijos ir kitų vietovių jaunimu. Rinkdavomės pačių įsirengtoje sporto aikštelėje. Žaisdavome – buvo proga bendrauti(!). Tačiau netrukus raudonoji akis pastebėjo mūsų susitikimus. Prasidėjo kratos. Konfiskavo visas neseniai paveldėtas knygas, rašymo mašinėlę ir kt. Vyko nuolatiniai verbavimai: be „lazdos“, naudota ir „medaus“ politika. Kad žinotumėte, kokius aukso kalnus žadėjo!..“

Baigęs tarnystę Suvainiškyje, kun. Kostas buvo paskirtas į Pasvalio rajono Kyburių kaimo Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčią (pastatyta 1927 m.; projektavo V. Landsbergis-Žemkalnis), kur kunigavo iki 1964 m. Ir čia raudonoji akis nepaliko ramybėje – visaip stengėsi jaunąjį kunigą palaužti, sukompromituoti. 1964-ųjų vasarą paskirtas į Miežiškius (Panevėžio r.), juose kunigavo visus likusius gyvenimo metus. Čia sulaukė kunigiškos brandos ir gyvenimo pabaigos. Minėtos trys pagrindinės parapijos ir tapo viso kunigiško gyvenimo procesu.

Daug gyvenimo valandų atėmė remontai: reikia dokumentų, vyksta niekaip nesibaigiančios patikros, kratos, persekiojimai. Skiriamos baudos už neva (ne)atliktus darbus. Baudos siekdavo net kelis šimtus rublių. Tokia suma anais laikais buvo „baisioniški“ pinigai! Raudonoji akis, kun. Kosto žodžiais, kabinėjosi prie visko. „Gyvenimas ant kovos ašmenų vyko nuo pat vaikystės“, – šitaip nesyk atsidusdavo dvasininkas.

Sekdamas minėto filmo turinį, išgirsti ne vieną kun. Kosto patirtą apgailėtinai (ne)komišką nuotykį: „Prisimenu – advento metu Pasvalyje kalbėjau apie pasaulio pabaigą, apie Šventajame Rašte vardijamus būsimus sukrėtimus... Dalijausi mintimis iš sakyklos. Laikraštyje netrukus pasirodė mano pamokslo citatos, pristatytos kaip neva menkinančios tarybinę galią. Straipsnyje akcentuota visuomenė – galinga mokslo pasiekimais, o štai kunigas skelbia pasaulio pabaigą...“

Analogiškos situacijos kartodavosi nuolat. Kartą po šv. Velykų laiko pamokslų kunigas Kostas buvo kaltinamas, kad velniais išvadinęs tuometinę partiją – komunistus. Aiškinasi kunigas: „Sakau, kad ne, broli, velnias minimas Šventajame Rašte, yra tokie tekstai, kuriuos pamokslų metu turime paaiškinti tikintiesiems“. „Ne! – atkerta persekiotojas. – Minėdami velnią, turite minty bolševiką!“ Dialogą kun. Kostas užbaigęs žodžiais: „Na, broli, jei šitą kabutėse personą savinatės, aš nieko negaliu daugiau pasakyti – tai Jūsų nuosavybė.“

Kun. Kosto atkaklumas vedė jį tautos švietimo keliais: dvasininkas visad lieka tvirtas savo moralinėms nuostatoms. Klebonas buvo aktyvus Žemaičių draugijos narys, priklausė esperantininkų draugijai, buvo Lietuvos Sąjūdžio dalyvis. Gerai mokėjo lotynų, vokiečių, esperanto ir latvių kalbas. Rūpinosi katalikiškos spaudos platinimu. Dirbdamas Miežiškiuose, įsitraukė į pogrindžio spaudos veiklą, talkino kun. Jonui Buliauskui, platino maldaknyges ir katekizmus, spausdintus rašomosiomis mašinėlėmis, rotoprintu, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Rūpintojėlį“, „Tiesos kelią“. Siekė, kad žmogus būtų šviesus: kad kuo dažniau pakeltų akis Dievop.

Ne kartą kunigas Kostas pasinaudoja ir įgytomis gydytojo žiniomis: jei skauda kūną – sielai ne tas pat! Ir kunigas, ir daktaras gydo visą žmogų.

Paskutinį gyvenimo laikotarpį praleidęs slaugos apsuptyje, išgyveno Dievo malonių apstumą. Ligoniu labai rūpinosi jo paties 1979 m. atkurtos (tarpukario Lietuvoje aktyviai veikusios) „Gyvojo Rožinio“ draugijos narės, vadovaujamos Nijolės Gylienės. Ir nuoširdžiu patarnavimu, ir malda ir švelniausiu paguodos žodžiu stengėsi nors trumpam suteikti džiaugsmo savo mielajam Ganytojui. Ir vėl Dievo veikimas per žmonių rankas ir širdis!

Akistatos su liga metu kun. Kostas atlieka tikrąsias rekolekcijas, nusigręždamas nuo minčių apie kasdienybę ir susitelkdamas tik į save, į savo santykį su Dievu – ligą priima kaip Dievo dovaną, leidžia be kasdienių apsikrovimų atsiverti amžiniems dalykams – procesams – vilčiai... „Norėčiau, kad visi tokias valandas panaudotų savo vidiniam brendimui: į ligą žvelgiu protingai, suvokiu, kad ne amžiams atėjau į žemę, ne amžinai čia pasiliksiu. Net ir skausmas yra Dievo apkabinimas!“
***

Kodėl pirmieji mano pasakojimo apie kun. Kostą Balsį pavadinimo žodžiai tokie gana keisti, būtent „Klebonas valtyje“? Ne, čia nėra potekstinių sąsajų su Šventuoju Raštu. Šiandien šį tekstą rašau po 25-erių metų nuo savo nuotykio pradžios – Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos durų. Nuotykyje būta visko. Ir yra!

Paskutiniuosius dvejus metus iki stojimo į seminariją intensyviai bendravau su kun. Kostu. Jo dėka pamatyta ir aplankyta daugybė koplyčių ir parapijų bažnyčių. Stebėtas parapijos gyvenimas iš vidaus: šventovėse tradiciškai žiemą šalta, vasarą – daugiau žmonių, atlaidai, procesijos, kiti tuo metu mano dar nesuvokti ritualai...

Ir pirmąsias šv. Mišias aukojau Marijonavos kapinių, esančių Kabelių kaime (Velžio seniūnija, Panevėžio r.) Marijos Guodėjos koplyčioje. Kun. Kostas meldžiasi atsisėdęs klauptuose tarp žmonių. Jaudinanti akimirka ir atsakingas įvykis man! Ugdytojas pasitiki jaunu žmogumi-kunigu, užleidžia vietą, įgalina veikti, būti, pildyti Dievo valią. Ir dabar, kai važiuoju pro tą kadaise buvusią Marijonavos koplyčią, visad prisimenu kun. Kosto gebėjimą puoselėti pirmuosius žingsnius žengiančio klieriko pasitikėjimą savimi. Pokalbiuose kun. Kostas – toks tėviškas, įžvalgus, teisingai humaniškas, veriantis ateities perspektyvas, priimantis naujoves... Toks – tarsi bendraamžis!.. Gal todėl ir ketinau šio straipsnio pavadinimą komponuoti iš žodžių – šiuolaikiškumo bei laiko ženklų atpažinėjas kitame asmenyje, tylos ugdytojas...

Be abejo, negaliu neprisiminti ir daugybės smagių studentiškų / klierikiškų vasarų: rašomąja mašinėle (kun. Kostui diktuojant) „pasirašytų“ rekomendacijų po vasaros praktikų, knygų kvapo jo namuose, didžiojo muzikinio centro ir galybės audiokasečių, plokštelių. Ir dėžutės, sklidinos įvairiausių saldainių!

Turiu prisipažinti – neišmokau kun. Kosto puoselėtos esperanto kalbos, vis dar neperskaičiau plačiųjų teologinių traktatų... Svarbu ir tai, kad niekada daugiau nesiirsčiau valtimi po paskutinės kelionės su savo Ugdytoju... Žvejyba, plaukiojant mūsų ežerų vandenimis, kun. Kostui buvo tarsi rojaus prieangis. Žuvį pagavęs tuoj ją paleisdavo atgal vandenin (valgymui pirkdavo prekybcentryje). Žvejyba kun. Kostui – savotiška meditacija, kaip tokia, atpirko ir buitį, ir būtį. Sėdėdamas valties gale jis tarsi skendėdavo Visatoje.

Visiškai netyčia, aptikau kuklų Ugdytojui atminti skirtą nekrologą (2005-ųjų liepa). Pagalvojau – didžių Žmonių, įskaitant ir neeilinių kunigų, nekrologai trumpiausi. Pagaliau jų ir nereikia... Kaip ir bergždžių kalbų kapinėse! Didis (ne)išbaigtas asmens gyvenimas lieka kitų prote ir širdyje. Ir tada...

Ir tada – ne taip jau toks ir baisus tas klausimas: „Tu ar tave pasirinko kunigystė?“

*** P. S. Už istorijos pažinimo ir kalbos sklaidos niuansus dėkingas bendrakeleivėms – Aldonai Vasiliauskienei, Irenai Ramaneckienei, Linai Dūdaitei-Kralikienei.

Į viršų