Ne vienas Šventojo Rašto skaitinys ir ne viena Viešpaties evangelijos eilutė kviečia mus pasiteirauti savęs: „Kas aš esu?“ Tik atsakę į jį, turėsime atsakymą ir į kitus rūpimus klausimus: kaip gyventi kartu su žmonėmis, kaip ir kokių bendravimo taisyklių laikytis, kaip tvarkyti savo buitį, visuomeninį gyvenimą ir pan. O tada jau bus įmanoma atsakyti ir į patį didžiausią klausimą – kokia mano buvimo žmogumi prasmė?

Klausimas „Kas aš esu?“ gana sudėtingas, nes atsakymas tik po gana ilgų apmąstymų randamas. Ir dar: įsivertinant save, nelabai patartina aklai, strimgalviais, neapsvarsčius, kas išgirsta / sužinota, remtis kito nuomone ar mokslinėje bei grožinėje literatūroje aptiktu analogu. Štai vienas toks pavyzdys. Daugiau kaip prieš 2300 metų gyvenęs Vakarų filosofijos istorijoje įtakingiausias senovės graikų filosofas, samprotavęs etikos, metafizikos, politikos, ekonomikos, psichologijos, teologijos bei retorikos temomis, ir gamtos mokslų (botanikos, zoologijos, fizikos, astronomijos chemijos, meteorologijos) žinovas Aristotelis traktate „Politika“ užrašė, kad „žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas“.

Nežinia, ką Aristotelis mąstė rašydamas apie „politinį gyvūną“. Gal  norėjo tik akcentuoti, kad žmogus yra gyva būtybė, ne koks nors daiktas? Gal taip siekė apibūdinti žmogų kaip mąstančią (kalbančią), socialią (politinę) būtybę?

Bet artimi Aristotelio, buvusio trylikamečio berniuko Aleksandro mokytojo, ryšiai jau su Aleksandru Makedoniečiu – vienu žymiausių visų laikų karvedžių (25-erių metų Aleksandro vedama armija, nepatirdama nė vieno pralaimėjimo, sugebėjo užimti Persijai priklausiusias žemes Mažojoje Azijoje, Sirijoje ir Egipte), galingiausios senovės imperijos įkūrėju – buvo savotiškai pavojingi. Aristotelis iš principo nepritarė diktatoriškam buvusio savo mokinio Aleksandro valdymo būdui, tačiau buvo perdėtai demokratiškas valdovo įnoriams.

Galbūt Aristotelis, mintydamas apie valdančiuosius, politikus ir šiaip įtakingų galių turinčias personas, tiesiai šviesiai ir parašė: „žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas“?  Mums ši Aristotelio frazė pasąmonėje bemat asocijuojasi su keiksmažodį primenančiu pasakymu „Tu – gyvulys!“, vadinasi, nevertas esi vadintis žmogumi. Pasakyti „Tu – gyvulys“ yra tas pats, kaip pasakyti: „Tu – skurdžios dvasios, bjauraus būdo, sąžinės neturintis žmogus!“.

Šio ilgoko pasakojimo išvada – būtinai girdėkime, ką kiti kalba / rašo apie mane, kaimyną, politiką ar net prezidentą, bet nepulkime lyg akis išdegę viskam pritarti. Ir savo galvą reikia turėti!..  

Grįžkime prie problemos – „Kas aš esu?“ Poetas Horacijus, vienas žymiausių romėnų poetų lyrikų, gyvenęs I amž. prieš Kr., sakė: „Žmogus – tik dulkė ir šešėlis“. Šv. Augustinas prisipažino negalįs išspręsti  klausimo, kas yra žmogus, bet džiaugėsi radęs atsakymą Šv. Rašte – „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą“.

Advento metu ramiai pamąstykime, kad esame sukurti amžinajam gyvenimui, tad neplanuokime statyti sau žemėje niekada nesugriūsiančių namų. Nelaimingi, kurie gyvena tik dėl pinigų ir turtų. Nelaimingi tie, kurie gyvena vien kūno malonumais. XIX a. vokiečių filosofas Šopenhaueris yra sakęs: „Nėra kito tokio klaidingo kelio į laimę, kaip gyvenimas pinigams ir malonumams“. Pasaulis per mažas, kad galėtų patenkinti žmogų! Juk žmogus sukurtas amžinybei!

Amžiams keičiant vienas kitą, žmogus ne tik  turėjo garbės būti panašus į serafiną, t. y. šešiasparnę dangiškąją būtybę, šlovinančią Dievą, bet ir nesigėdijo patapti tamsiu demonu (demonai – prieš Dievo valią sukilę angelai ir virtę velniais, piktosiomis dvasiomis) ir antžmogiu (tironiškas, individualus, bejausmis, be moralės, ne-abejojantis savo teisumu). Pasak vokiečių filosofo, pagarsėjusio savo „antžmogio“ teorija ir religijos kritika, Frydricho Nyčės (1844–1900), save mėgusio vadinti antikristu, dabartinis žmogus – dar vienas laiptelis kelyje į antžmogį. Pasak jo, antžmogis – tai idealus ateities individas, į kurį, remiantis darvinizmo teorija, turi evoliucionuoti dabartiniai žmonės. F. Nyčė griežtai atmeta mintį, kad antžmogis turėtų būti  humaniškas kitų atžvilgiu... Antžmogis, jo tvirtinimu, privalo būti tironiškas, bejausmis, nepaisantis dorovės normų, pripažįstantis tik savo nuomonę ir norus. Kas gali paneigti teiginį, kad dviem didžiausiems Europos ir pasaulio galvažudžiams – Stalinui ir Hitleriui,  pražudžiusiems milijonus nekaltų žmonių Gulago kančiomis, krematoriumais, – įtakos neturėjo filosofinė antžmogio teorija?

Pasak F. Nyčės, svarbiausias šių dienų žmogaus  tikslas – tapti būsimo antžmogio seneliu ar bent protėviu. Antžmogio teorijos propaguotojas demonstratyviai skanduoja: „Religija reikalinga tik silpniems žmonėms! Antžmogis pats taps dievu! Krikščioniškoji moralė – niekam tikusi!“

Antžmogis – visų esamų dorinių ir tautinių vertybių bei tradicijų pervertintojas ir naujų kūrėjas. F. Nyčė ir jo sekėjai skandavo ir ragino, kuo skubiau atsisakyti nusistovėjusių gyvenimo normų, tradicijų ir vardan žmonijos ateities kurti viską iš naujo, į pirmą vietą iškeliant „valią valdyti“. Ir suko žmonėms protus tokiomis išvadomis: „Tada nebebūsi silpnas! Tada tapsi galingu žmogumi – kūrėju, nepaklūstančiu nusistovėjusioms gyvenimo taisyklėms!“ Pasak F. Nyčės, gyvenimo raida reikalauja – kiekvienas individas turi susikurti SAVO „dorybę ir savo kategorinį imperatyvą!“.

Dera pastebėti, kad būsimasis „antžmogio protėvis“ , t. y. ne vienas šių laikų žmogus, gyvena retsykiais siekdamas pažinti Dievą, kartais trumpam ar ilgam, ar net „ant visajaus“ atsukdamas Dievui nugarą, kartais ieškodamas duonos ir kruvinų žaidimų, kartais stodamas į kovą prieš Dievą, kaip ne vienoje pasaulio vietoje šitai daroma...

Žinia, žmogus yra vienintelis Dievo kūrinys, kuris nesitenkina vien žemiškais dalykais. Dievas žmogui įdiegė ir tokių troškimų, kurių žemė negali patenkinti. Šv. Paulius savo laiškuose prašo mus elgtis garbingai, neprisirišti prie žemiškųjų dalykų, kad neužmirštume dangiškojo pašaukimo. Visi esame silpni. Tad žodžiai – „Jei neatsiversite, visi pražūsite!“ – teprimena, kad turime stabtelėti skubos pasaulyje ir susimąstyti apie to įspėjimo esmę, jo svarbą. Deja, žmogus, blaškydamasis savo planuose, dažnokai praleidžia pro ausis tuos Viešpaties žodžius.

Šiandien kiekvieno mūsų gyvenimas lekia galvotrūkčiais, nebeturime laiko pa-galvoti, kad esame mirtingi, nors per akis to laiko  turime puoselėti savimonei, kad AŠ – VISATOS CENTRAS. Tokiu nusiteikimu vejame Dievą ne tik iš savęs, bet ir iš šeimos.

Senosios Kinijos filosofas Hing yra sakęs: „Išminčius nemano, kad klaidų išvengimas jau yra pasisekimas. Ne, jis tiki, kad tikroji dorybė yra žmogaus sumanumas atitaisyti padarytas klaidas ir nuolat atsinaujinti savyje. Reikia atsiversti“. Atsivertimas – tai mąstymo, elgsenos, gyvenimo pakeitimas. Toks pokytis įmanomas tik pripažįstant Dievą ir Jo tvarką. Be abejo, Dievui padedant suprasti, kad bet kokia nuo-dėmė, nesąžiningumas, neteisybės pirmiausia kenkia man pačiam – nuodėmė subjauroja sielą. Išvada – kas negali atsiklaupti prieš Dievą, lengvai suklumpa prieš nuodėmę.
Kiekvieno mūsų uždavinys – per adventą atsinaujinti ir savo gyvenimą sujungti su Kristumi. Atgaila, išpažintis grąžins mums regėjimą, gydys mūsų sielą. Turėkime drąsos ir ryžto išsilaisvinti iš mus pančiojančių silpnybių. Kelkime širdis į Viešpatį!

Šv. Pauliaus žodžiais tariant, ramybės Dievas pats jus tepašventina, tesaugo tobulą, nepriekaištingą jūsų sielą ir kūną Viešpaties Jėzaus atėjimui.