(Tęsinys)                                                                                                            
Dvarininkai Janavičiai ir Aleksandrijos dvaras
Aleksandrijos dvaras glaudžiai susietas su trijų kartų atstovų – ekonomisto Vinco Janavičiaus („visą gyvenimą siekusio įsigyti nuosavybę“), jo sūnaus inžinieriaus Vytauto Janavičiaus ir anūkų Vytauto Stepono Janavičiaus, Jurgio Janavičiaus ir Algirdo Janavičiaus – vardais.

Vincas Janavičius (1858–1921) buvo Vladimiro Zubovo ūkio administratorius, nuo 1911 m. – Aleksandrijos dvaro savininkas. Jo sūnus Vytautas Janavičius studijavo inžineriją Petrograde. Baigęs studijas dirbo inžinieriumi Ukrainoje, Maskvoje, 1918 m. sugrįžo į Lietuvą, dirbo Vilniuje, vėliau Kaune. Sukūręs šeimą su garsaus miškininko Povilo Matulionio dukra Marija, susilaukė trijų sūnų: Vytauto (g. 1924-01-19)), Jurgio (g. 1926-06-27) ir Algirdo (g. 1930-03-09). Janavičiai dar augino dukterėčią Sofiją – Zinę (g. 1923 m.), kurią visi vaikai laikė ir vadino sesute (Šiukščius V. Aleksandrijos dvaras ir Janavičiai. In.: Janavičius V. Raštai, Vilnius: 2004, p. 15).

Po tėvo Vinco Janavičiaus mirties Vytautas Janavičius atsisakė valstybinio darbo ir persikėlė į Aleksandriją tvarkyti dvaro ūkio.

Pasak jo sūnaus Vytauto Stepono Janavičiaus, tėvas „buvo aukšto ūgio ir gana stambaus sudėjimo vyras. Veidas buvo pailgas, ryškių bruožų ir jaunatviškai intensyvaus raudonumo. Visuomet jis nešiojo kepurę su blizgančiu odiniu kazirku, metančią ant jo akių ir kaktos šešėlį. Ir kai kartais kepurę nusiimdavo, kad trumpais, kietais rankos judesiais perbrauktų per plaukus ir nusišluostytų nuo veido prakaitą arba lietaus lašus, jo veidas staiga pasikeisdavo. Pasirodydavo balta giliais smilkiniais susiaurinta kakta ir veidas likdavo švelnus, dar daug jaunatviškesnis, beveik vaikiškas ir stebinančiai silpnas“ (Janavičius V. „Vaikystė“, Raštai“. Vilnius: 2004, p. 30).

Inžinierius Vytautas Janavičius, be ūkinės veiklos, aktyviai dalyvavo kraštotyrinėje veikloje, 1932 m. tapo „Aušros“ muziejui priklausiusios Šiaulių kraštotyros draugijos nariu, dėstė muziejaus organizuotuose fotografijos kursuose, dalyvavo ekspedicijose su savo automobiliu ir fotoaparatu. Jis kartu su Šiaulių „Aušros“ muziejaus bendradarbiais vykdavo į kraštotyrines ekspedicijas, vadovavo Oro muziejaus sekcijai, jo paruošiamiesiems darbams.

P. Bugailiškis apie šį Šiaulių „Aušros“ muziejaus bendradarbį rašė: „Vytautas Janavičius – Aleksandrijos plytinės ir ūkio savininkas, inžinierius. Oro muziejaus sekcijos vedėjas, muziejaus darbo entuziastas, išvykų dalyvis savo mašina ir su savo fotoaparatu“ (Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1994, p. 437).

Aleksandrijos dvaras buvo pažangus ūkis. Plytinės ir koklių fabriko darbininkai turėjo savo mūrinius namukus, jiems buvo mokamas geras atlyginimas. Dvarininkas Vytautas Janavičius – pagal rašytinę sutartį buvo išdavęs kiekvienam darbininkui darbo knygutę, kurioje buvo parašyta, kokiomis sąlygomis jis dirba: kiek valandų turi dirbti, kiek uždirba ir pan. (Vygandas Šiukščius,, Aleksandrijos dvaras ir Janavičiai. In.: Vytautas Janavičius. Raštai, Vilnius, 2004, p. 15).

Aleksandrijos dvaras buvo kultūros židinys. Vincas Janavičius dar XX amžiaus pradžioje bendravo su rašytoju Jonu Biliūnu, istoriku ir teisininku Augustinu Janulaičiu, visuomenės veikėju ir rašytoju Povilu Višinskiu ir kt. Pastarasis buvo ir jo vaikų mokytoju. Aleksandrijos dvaro turtingoje bibliotekoje buvo daug knygų. Buvo prenumeruojami lietuviški laikraščiai ir žurnalai, įvairi užsienio spauda, kurią mėgo skaityti Vytautas Janavičius ir jo šeimos nariai.

Aleksandrijos dvare buvo rengiamos pirmosios lietuvių gegužinės, vykdavo įvairių visuomeninių ir politinių organizacijų susibūrimai ir susitikimai. Marija Janavičienė, būdama meniškos prigimties, dvare rengdavo vaidinimus, pastatė spektaklį  „Aušros sūnus“, kurį rodė Aleksandrijoje ir Kairiuose.

Tarpukariu pas dvarininkus Janavičius lankydavosi tarpukario Šiaulių krašto inteligentija: Gasiūnai, Prialgauskai, Jasaičiai, Fledžinskai ir kt. Dažnai Aleksandrijos dvare viešėdavo Lietuvos universiteto profesorius Vincas Čepinskis (1871–1940) su žmona ir broliu Jonu (agronomu).  Iš Panevėžio atvažiuodavo artilerijos pulkininkas ir dailininkas Alfonsas Sklėrius  (1890–1943) ir kt. (Šiukščius V. Aleksandrijos dvaras ir Janavičiai. In.; Janavičius V. Raštai, p. 15-16).

1927 m. liepos 31 d. Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona kartu su jį lydinčiais asmenimis lankėsi Šiauliuose ir nakvynei apsistojo pas Janavičius Aleksandrijos dvare (Pasirašo T. S. J. E. Valstyb. Prezidentas Šiauliuose. „Šiaulietis“, 1927 rugpjūčio 14, p. 1).

Vyriausiasis  Janavičių sūnus Vytautas Steponas gimė 1924 m. sausio 19 d. Jo vaikystė prabėgo Aleksandrijos dvare. Mokėsi ir 1940 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1941–1943 m. Vilniaus universitete studijavo mediciną. 1943–1945 m. tarnavo vokiečių karinėse oro pajėgose. 1946–1949 m. Freiburgo universitete studijavo ekonomiką. 1959 m. išvyko į Australiją. Dirbo dažytoju. Lietuvos rašytojas, parašė iš išleido romaną „Pakeliui į Atėnus“ (1962 m.), romaną anglų kalba „Kelionė į Mėnulį“ (1971 m.), „Nevykėlio užrašai“ (1975 m.), autobiografinį romaną „Vaikystė“.

Anuomet. Aleksandrijos dvaro atmosferą geriausiai atskleidžia Vytauto Stepono Janavičiaus prisiminimai, kurie perteikti autobiografiniame romano „Vaikystė“. Jis pasakoja apie savo senelį Vincą Janavičių ir jo įsigytą dvarą Aleksandrijoje ir kuris davė pradžią  Janavičių kelių kartų gyvenimui šiuose namuose.

Vincas Janavičius iš Zubovo įsigijo mažus ir jaukius vieno aukšto namelius su gonkeliais pačiame viduryje. Tačiau nepasitenkino jais tokiais, kokius buvo radęs.

„Visą savo likusį gyvenimą jis planavo, dirbo ir pristatė dvare daug pastatų. Taip pat praplėtė ir padidino savo gyvenamuosius namus. Dar jo laikais iš tų kuklių namelių pasidarė keistas, didelis, iš kiekvienos pusės kitaip atrodantis pastatas. Vakarinėje namų pusėje senelis pastatė didelį, mūrinį dviejų aukštų priestatą, beveik didesnį, negu anksčiau buvo visas namas, pastogėse gi įrengė daug šiltų mansardų, nors tada ir nebuvo kas jose gyvena. Tačiau statydamas jis visai nesirūpino namų išvaizda. Vietoje stilingų nedidelių namelių tenai stovėjo keistas pastatas, sunku buvo suvokti, kas, būtent, buvo norėta pastatyti <...>

Tėvas tęsė toliau senelio darbą, sudėdamas į jį tikriausiai ne mažiau energijos ir pastangų, tačiau jo darbe lyg jautėsi, jog nebereikia mirties, kad tie namai liktų nebaigti. Išoriniai namai suseno ir apsitrynė į praslenkančius pilnus darbo ir rūpesčių metus. Tėvas vis griovė namuose sienas, iš dviejų kambarių padarydavo tris ir iš trijų du, užmūrydavo vienas duris ir jų vietoje iškirsdavo naujas, lyg ieškodamas su seneliu į kapus nuneštos idėjos, vis nebegalėdamas jos surasti <...>“ (Janavičius V. „Vaikystė“. Raštai, p. 27-28).      
 
Iš Vytauto Stepono Janavičiaus asmeniniais prisiminimais perpinto autobiografinio literatūrinio kūrinio „Vaikystė“ apie Aleksandrijos dvarą dar sužinome, kad „tiktai įėjus pro didžiuosius vartus ir paėjėjus truputį lengvai pasisukančiu privažiuojamuoju keliu, vedančiu po vešliais kaštonų medžiais, staiga atsiverdavo mūsų namai visu savo paprastumu ir pilkumu“. Aplink namus buvo pastatyta aukšta ir stipri spygliuota vielos tvora. Kiaurai per krūmus ir tą tvorą matėsi Janavičių namai, sodas ir artimesnieji dvarų pastatai, senoji šieno daržinė, pintomis sienomis, iš lentų sukalta malkinė.

Į rytus nuo šių namų, priešais gonkelius, tuojau už privažiuojamojo kelio, augo didelis platus klevas. Truputį toliau į pietus augo dvigubu ratu apie apvalią aikštę susodinti kaštonai. Pietuose, tarp dvaro pastatų ir namų, augo vienišas topolis. Jo viršūnėje buvo įkeltas senas vežimo ratas, kuriame gandrai susisukdavo lizdą.

Šiaurėje, išilgai prabėgančio vieškelio, augo topoliai, kurie saugojo dvarą nuo šaltų šiaurės vėjų. Siauras takelis per parką, perkirsdavo siaurą eglynėlį, išaugusį į tankų miškelį dar Vinco Janavičiaus sodintą ir atskirdavo parką ir sodą.

Atokiau augo klevai ir už šitų medžių baigėsi parkas, nes vieškelis, pasiekęs kalvos viršūnę, užkirsdavo jam kelią. Toje vietoje baigdavosi ir tvora. Toje vietoje buvo siauri rakinami varteliai, kurie dažniausiai būdavo uždaryti ir ant jų kabojo juoda spyna. Tiktai kartą per metus – per Vėlines – tie varteliai būdavo atidaromi. Šiais varteliais naudojosi tik dvaro gyventojai, o visi svečiai, kaimynai, pirkliai ir draugai, pėsti ir važiuoti naudojosi dideliais dvaro vartais. Jie būdavo neuždaryti. Įeinant matėsi du iš plytų išmūryti stulpai, kuriuose juodavo kalvio nukalti geležys ir vartai“ (Janavičius V.  „Vaikystė“, Raštai, p. 55-56).

Anuomet. Vėlinių vakarą iš Aleksandrijos dvaro Janavičiai eidavo uždegti žvakučių nedidelėse jų šeimos kapinaitėse. Jos buvo kitoje vieškelio pusėje. Įdomu tai, kad tos kapinaitės Aleksandrijoje atsirado dėl to, kad Janavičių šeima nebuvo katalikai, turėjo nuotykių su bažnyčia.

Jurgis Janavičius prisiminimuose pasakojo: „Mano tėvo ir motinos tėvus bažnyčia buvo atsisakiusi laidoti vien dėl to, esą „jūs nebuvote geri katalikai“? Ką turi galvoti, kai atsisako laidoti vien dėl to, esą „Jūs nebuvote geri katalikai“?

Bet kadangi tasai senelis (Vincas Janavičius – J. N.) buvo nusipirkęs dvarą, turėjo užtektinai žemės, tai kai atsisakė mano senelį kapinėse laidoti, tai tėvas sako, kad ir nereikia, mes įsteigsim savo privačias kapines.

Man dar prisiminė, kad jos tėvas jaunystėje buvo J. Tumo-Vaižganto labai geras draugas, kartu mokėsi. Kai tik kunigas atsisakė laidoti, tai motina tučtuojau paskambino Tumui į Kauną, kaip čia dabar yra, o Tumas ir sako: „Ko tu jaudiniesi, Maryte, aš atvažiuosiu ir palaidosiu.“ Tumas atvažiavo, ir bemat pasklido gandas, kad atvažiavo prelatas laidoti Janavičių. Tai tuoj ir klebonas prisistatė“ (Keli vakarai su dviem perkeltaisiais asmenimis. „Šiaurės Atėnai“, 1998 spalio 24, p. 3).

Po sovietinės okupacijos nacionalizavus Aleksandrijos dvarą, Janavičiai buvo priversti iš jo išsikelti į Šiaulius.

Vytautas Steponas Janavičius rašė: „Buvau jau šešiolikos metų amžiaus, kai mes turėjome apleisti tuos senuosius namus. Galbūt ir daug galėčiau kalbėti apie priežastis, prie to privedusias, bet argi jos turėjo kokios nors reikšmės mano gyvenimui? Atsimenu, jog tiek tėvas, tiek motina ne kartą buvo pasakę, kad jie neteisėtai esą verčiami atsisakyti savo namų, atsimenu, kad buvo žmonių, pareiškusių mums užuojautos, ir taip pat tokių, kurie tuo džiaugėsi, tačiau ar galime dėl kitų mums padarytų skriaudų tapti geresniais ar blogesniais, ir argi mūsų gyvenime galioja priežastys, negimusios kartu su mumis?“  (Janavičius V. „Raštai“, p. 58).

Išvaryti iš namų Janavičiai Šiauliuose išsinuomojo butą. Marija Janavičienė dirbo bibliotekoje, Vytautas Janavičius (tėvas) – statybos treste Kaune, į Šiaulius atvažiuodavo savaitgaliais.

Prasidėjus karui, 1941 m. birželio mėn. prasidėjo trėmimai ir suėmimai. Norėta išvežti ir Janavičius, bet sužinoję apie būsimus vežimus jie išsislapstė kas kur.

1941 m. birželio 20 d. Kaune buvo suimtas Vytautas Steponas Janavičius. Bevežant traukiniu, buvo subombarduotas geležinkelis prie Borisovo ir traukiniui negalint pajudėti, sulaikytieji buvo paleisti (Šiukščius V. Aleksandrijos dvaras ir Janavičiai, „Raštai“, p. 18).

Vytautas Steponas Janavičius kartu su kitais sulaikytais lietuviais pėsčiomis grįžo į Lietuvą, vėliau pasitraukė į Vokietiją Nuo 1950 m. iki mirties gyveno Australijoje. Dirbo dažytoju. V. S. Janavičius atsiėmė Aleksandrijos dvarą ir kelis hektarus žemės. Planavo atstatyti dvarą, sugriautus pastatus, tačiau nespėjo, 1995 m. liepos 27 d. mirė Sidnėjuje, palaidotas šeimos kapinaitėse Aleksandrijoje prie Šiaulių.

Jurgis Janavičius gimė 1926 m birželio 28 d. Aleksandrijoje. Užaugo Aleksandrijos dvare. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1940 m. persikėlė su tėvai į Šiaulius ir ten gyveno iki 1944 m. vasaros. Prie Šiaulių artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Freiburge studijavo ekonomiką, 1948 m.  persikėlė į Australiją. Kartu su kitais dviem broliais dirbo upės Varagambos užtvankos statyboje. 1951–1952 m. studijavo istoriją Sidnėjaus universitete. 1953 m. vedė dailininkę keramikę Jolantą Garolytę, su kuria susilaukė trijų vaikų.

Dėl brolio rašytojo Vytauto Stepono Janavičiaus įtakos susidomėjo literatūra. Savo kūrybą publikavo australų ir lietuvių spaudoje, rašė poeziją. Daug keliavo, užsiiminėjo daile, surengė dailės ir fotografijos parodas Australijoje ir Lietuvoje.

Su Jurgiu Janavičiumi 2001 ir 2003 metais teko susirašinėti, rašant knygą apie keliautoją ir fotografą Olegą Truchaną (1923–1972), kilusį iš Šiaulių.

1972 metais gegužės mėn. Jurgis Janavičius rašė laiške Olego Truchano seseriai Ninai  Truchanaitei-Kantvilas rašė: „Į Aleksandriją Olegas (Truchanas – J. N.) atvažiuodavo, kai man buvo 6-8 metai. Mano brolis Vytautas ir jis buvo mokslo draugai. Nežinau, ar jie ėjo tos pačion klasėn. <...> Girdėdavau apie Olego [Truchano] buriavimą ir iškylas į gamtą, bet gimnazija, buvo išdalinta po miestą, jis ėjo vienon, aš kiton, ir, pagaliau, jis buvo trim metais už mane vyresnis, lankė aukštesnes klases, turėjo kitų draugų ir pažįstamų ratelį (Jurgio Janavičiaus laiškas rašytas 1972 m. gegužės 12 d. iš Wentworthvilio, Australija, Ninai Truchanaitei-Kantvilas į Hobartą, Tasmanijoje. Laiško originalas saugomas rašinio autoriaus archyve).

2003 m. liepos 28 d. Jurgis Janavičius iš Australijos atsiuntė šių eilučių autoriui laiškelį, kuriame dėkojo už Šiauliuose išleistą knygą „Fluxus. Šiuo atveju“ ir rašė: „ačiū labai už „Fluxus. Šiuo atveju“. Sveikinu jus visus, t. y. leidėją ir sudarytojus – leidinys svarbus, J. Mačiūno supažindinimui su šio meto Lietuva reikalingas. Kad tokių leidinių daugiau būtų!“ (Jurgio Janavičiaus 2003 m.  liepos 28 d. laiškas. Laiško originalas saugomas rašinio autoriaus archyve).  Taip pat jis atsiuntė kvietimą į jo knygos „Tada ir mes“ pristatymą Vilniuje, Aktorių namuose.

Jurgis Janavičius kartu su žmona dailininke Jolanta Janavičiene 1995 m. savo kūrybą eksponavo Vilniaus „Vartų“ ir „Lietuvos aido“ bei Kauno M. K. Čiurlionio galerijose. 1998 m. rugsėjo mėn. Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“, surengta kūrybos paroda, kurioje buvo eksponuojama per dešimt J. Janavičiaus tapybos darbų bei Jolantos Janavičius grafika, akvarelė ir piešiniai (L. Peleckienė. Šiauliuose – menininkai iš Australijos. „Lietuvos rytas“, 1998 rugsėjo 4 d.). Jurgis ir Jolanta Janavičiai 2003 m. ir 2008 m. liepos mėn. Vilniuje, „Lietuvos aido“ galerijoje surengė bendrą parodą. Vilniuje Jolanta eksponavo piešinius, keramiką, tapybą, Jurgis – fotografiją ir tapybą.

Šiemet spalio 17 d. vaikščiodamas po Aleksandriją, aplankiau buvusią dvarininkų Janavičių dvarvietę. Po Antrojo pasaulinio karo Janavičiai atsidūrė Vakaruose, o jų dvaras liko kolūkio žinioje. 1950 m. čia įsikūrė karinio dalinio štabas ir dvaro likimo buvo nulemtas. Laikui bėgant, išsikrausčius sovietų armijos kariškiams, paliktuose dvaro pastatuose apsigyveno kelios šeimos, vėliau jie išsikėlė.

Neprižiūrimi pastatai sunyko, išgriuvo sienos ir įlūžo stogas. Dabar dvaro pastatai apgriuvę, visur prišnerkšta. Viskas sunykę, apsamanoję. Vaikštant po buvusią dvaro teritoriją vaizdas slogus, apokaliptinis. Visur tik griuvėsiai, šabakštynai ir užleisti krūmai užgožia kažkada čia buvusį istorinį dvarą.

Tiesa, pastebėjau prie įvažiavimo į teritoriją, naujai sumūrytus vartų stulpus, kurie žymi Aleksandrijos dvaro ribas. Kažin ar beprisikels kažkada klestėjęs Aleksandrijos dvaras?

(bus tęsinys)

2021 12 10 11

Aleksandrijos dvaro savininkai Marija ir Vytautas Janavičiai. XX a. trečiasis dešimtmetis. Fotografjos originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

2021 12 10 13

Griuvėsiai Aleksandrijoje. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 12 10 5

Aleksandrijos dvaras. 2016 m. P. Kaminsko nuotr.

2021 12 10 9

Aleksandrijos dvaras. XX a. trečiasis dešimtmetis. Nuotr. originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

2021 12 10 16

Janavičių šeimos kapinaitės Aleksandrijoje. Jono Nekrašiaus nuotr.

Į viršų