(Tęsinys)                                                                                                          
Aleksandrijos dvaras
Prie Šiaulių-Radviliškio plento įsikūrusi Aleksandrijos gyvenvietė ir dvaras turi seną istoriją. Kadaise čia būta Lepšių kaimo, kurio teritorijoje archeologai aptiko radinių iš VIII-X amžių po Kristaus. Aleksandrijoje, iš kaimo priklausiusio dvarui, laukuose ardomo senkapio iki 1938 m. į Šiaulių „Aušros“ muziejų pateko keliasdešimt dirbinių, o kiti – iš Lepšių. 1937–1938 m. žiemą, lyginant žemės paviršių būsimoms kapinėms, sunaikinta nemažai kapų, kurių dauguma XV-XVII a. Tarp jų buvę ir 6 sudegintų mirusiųjų kapai.

Aleksandrijos kaime, buvusiame senkapyje, surasta pasaginių sagių, kurių galuose vaizduojama žalčio galva, žalvarinių žiedų praplatintu viduriu, sidabrinis žiedas, keletas pakabučių, geležinis kalavijas. Šiaulių „Aušros“ muziejuje esantys akmeniniai skiltuvai, sidabrinės ir varinės monetos leidžia spręsti, kad žmonės čia gyveno nuo VIII-X amžių, o XIV-XV amžiuje jie jau turėjo prekybinių ryšių su užsieniu (Kantauskienė A. Aleksandrijos dvaras. „Šiaulių kraštas“, 1992  gegužės, p. 4).

Aleksandrijos kalvų miškeliai mena Lietuvos tautinio atgimimo laikus – tai garsiųjų Šiaulių gegužinių vieta. Joms atminti Aleksandrijos miškelyje 1934 m. buvo pastatytas paminklinis akmuo su užrašu „1894 Labora 1934“, kuris išlikęs iki šiol.

Praėjus motokroso lenktynių trasomis išraižytą ir sudarkytą Aleksandrijos kalvotą teritoriją, netoli kelio Šiauliai-Radviliškis, miškelio pradžioje, stovi stogastulpis (autorius – tautodailininkas A. Česnulevičius), kuriame išskobta senolio, viena ranka laikančio ąžuoliuko medelį, kita ranka atsirėmusio į kastuvą, figūra. Šios medžio skulptūros, kuri pastatyta profesoriaus P. Matulionio mirties 50-mečio proga, apačioje iškalti poeto A. Matučio žodžiai: „IR NIEKUR TIEK DŽIAUGSMO / TIEK LAIMĖS NĖRA / KIEK GIRIOJ, ŠILUOS LIETUVOS“.

Toliau nuo šio stogastulpio, Aleksandrijoje, medžiais apaugusiosiose kapinaitėse, palaidotas Lietuvos miškininkystės pradininkas, pirmasis Žemės ūkio akademijos rektorius, vadovėlių autorius prof. Povilas Matulionis (1860–1932). Paminkliniame akmenyje yra prof. P. Matulionio bareljefas ir ant tamsios plokštės iškalti žodžiai: „POVILAS MATULIONIS / 1860–1932“ .  Prof. P. Matulionis mirė 1932 m. Aleksandrijos dvare, globojamas savo dukters M. Janavičienės. Jis buvo palaidotas Janavičių šeimos kapinaitėse. Lietuvos miškininkų sąjunga jo kapą pažymėjo granitine epitafija.  

Aleksandrijos kalnelyje miškininkai ir girininkai netoli prof. P. Matulionio kapo 1982 metais pasodino 72 ąžuolų giraitę (tiek metų gyveno profesorius). Apie tai byloja kitame stogastulpyje iškalti žodžiai: „ČIA PASODINTA / 72 ĄŽUOLAI – / TIEK METŲ / IŠGYVENO PROF. / POVILAS / MATULIONIS / 1860–1932“.

Aleksandrijos pušyno kapinaitėse palaidotas agronomas Vincas Janavičius (1858–1922), Marija Arcisz-Janavičienė ir jų dukra Zofija Janavičiūtė-Kripienė.

Perėjęs į priešingą kelio Šiauliai-Radviliškis pusę, ant kalnelio užtikau Aleksandrijos dvaro griuvėsius, apleistus pastatus, kurie nuo laiko ir žmonių veiksmų baigia sunykti. Mažai kas liko iš to garsaus Aleksandrijos dvaro, kurį primena tarpukario fotografijos ir amžininkų prisiminimai.         

Aleksandrijoje 1832 m. Dmitrijaus sūnus grafas Nikolajus Zubovas (1801–1871) pradėjo statyti dvarą. Jis valstiečiams liepė išsikraustyti į dvaro žemių pakraštį ir pastatė naujus dvaro rūmus ir kitus trobesius. Dvaras N. Zubovo žmonos Aleksandros garbei buvo pavadintas Aleksandrija.

1886 m. grafo Nikolajaus Zubovo sūnus bendravardis Nikolajus (1832–1898) Aleksandrijoje pastatė administratoriaus pastatą, plytinę ir koklių fabriką, kuriame dirbo 50 darbininkų. Metinė plytų fabriko produkcija buvo 1,5-2 milijonai plytų per metus. Plytos ir kokliai buvo geros kokybės, turėjo didžiulę paklausą tiek vietos rinkoje, tiek užsienyje. Aleksandrijos koklių fabriko gaminiai buvo apdovanoti aukso medaliais Vilniaus ūkio parodoje. Iš šioje plytinėje pagamintų plytų pastatyta Šiaulių Didždvario gimnazija, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, bankas, paštas ir daugelis kitų miesto pastatų 1902 m. plytinę iš Vladimiro Zubovo nupirko Miša Lensonas ir Icikas Frankas. Po Antrojo pasaulinio karo plytinės pastatuose veikė raštinės reikmenų fabrikas „Beržas“.      

2020 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus įsigijo 1888 m. Aleksandrijos koklių fabriko produkcijos kainyną, kuriame užfiksuoti įmantrių krosnių pavyzdžiai.  Iki tol Aleksandrijos koklių fabriko istoriją liudijantys artefaktai buvo tik Aleksandrijos plytinėje pagaminti kokliai, o šis 1888 m. Sankt Peterburge išleistas leidinys atskleidžia daug pilnesnį ir išsamesnį Aleksandrijoje veikusių pramonės įmonių vaizdą, parodo jų svarbą ir  reikšmę krašto ekonomikai ir pramonei.

1899 m. Aleksandrijos dvare buvo įkurtos nemažos mechaninės dirbtuvės, liejykla, lentpjūvė. Iki Pirmojo pasaulinio karo mediniame pastate buvo kalvė. Karo metu ji sudegė. Vėliau šalia jos buvo pastatyta nauja mūrinė kalvė.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Janavičių dvaro kalvėje du kalviai atlikdavo visą pagrindinį žemės ūkio technikos remontą, kaustydavo arklius (Kantauskienė A. Aleksandrijos dvaras. „Šiaulių kraštas“, 1992 gegužės 2, p. 4).

1911 m.  Aleksandrijos dvaro ir plytinės savininku tapo ekonomistas Vincas Janavičius (1858–1921), Vladimiro Zubovo ūkio administratorius. Vygantas Šiukščius nurodo, kad „Lietuvio ūkininko vaikas (Vincas Janavičius – J. N.), aukštuosius mokslus ėjęs Dublianuose, Lenkijoje,  buvo labai gabus ūkvedys. Gubernijos garo malūnas ir mechaninės dirbtuvės, Aleksandrijos plytinė, durpynas – jo kūdikiai. Grafas nemokėjo Janavičiui pilnos algos – dalį užrašydavo kreditan. Žmona (Marija Arcisz; jos šeima iš Daugpilio – iš kolonistų; turėjo knygyną) kartą pasakė: „Žiūrėk, kad nepradingtų tavo pinigai.“ 1910 ar 1911 metais Janavičius paprašė grafo Zubovo jam priklausančių pinigų, grafas, jų neturėdamas, perleido Janavičiui Aleksandrijos dvarą. XX a. pirmojoje pusėje dvaras buvo rekonstruotas, pastatyti priestatai (Šiukščius V. Vincas Janavičius – minties poetas.  In.: Vytautas Janavičius. Raštai,  Vilnius:  2004, p. 13).

P. Bugailiškis apie Vincą Janavičių rašė: „Agronomas Vincas Janavičius – kumečių kilmės, stambus, stočiokiškai tiesus, nepalaužiamo būdo žmogus, įsigijęs Aleksandrijos (Lepšių) dvarą, kur įsteigė plytinę. Jis buvo karo nuostolių Šiaulių komisijos pirmininkas, rašinėjo ekonominiais klausimais į „Sietyną“, prieš karą buvo naujoviško žemės ūkio buhalterijos ir ūkvedybos instruktorius Lietuvos ir Baltarusijos stambiuose ūkiuose. Jis buvo didelių organizacinių gabumų žmogus – Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo Putilovo fabrike miško tiekimo vedėju ir važinėjo į Suomiją tirti gyvulių veislių, norėdamas jas išbandyti Lietuvoje. Jo pranešimai ta tema prilygo moksliniams traktatams. Caro laikais jo dvare vykdavo istorinės Šiaulių gegužinės, jis ne vieną beturtį moksleivį „buvo pastatęs ant kojų“. Jo sūnus Vytautas – inžinierius, vedęs prof. P. Matulionio dukterį, tęsė savo tėvo ūkinę veiklą Aleksandrijoje“ (Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1994, p. 186).      

XX a. pradžioje Aleksandrijos dvare buvo nemaža koklių gamybos įmonė. Ir po Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario pradžioje Aleksandrijoje iš dalies čia veikė plytų fabrikas (Pramonė. „Sietynas“, 1921 birželio 1, p. 15). Tarpukariu Aleksandrijos plytinė prasidėjusioms statyboms plytas  pardavinėjo lengvatinėmis sąlygoms.

Vincas Janavičius mirė 1921 m. gruodžio 31 d. ir buvo palaidotas laisvamanių kapinėse Aleksandrijoje. Prof. V. Čepinskis užsiminė apie Vinco Janavičiaus laidotuves Aleksandrijos dvaro kalnelyje. Pastarojo, kaip eretiko, Šiaulių kunigai į katalikų kapines nepriėmė. V. Čepinskis pareiškė: „Tokių paprastų ir taip krikščioniškų / nuoširdžių / laidotuvių aš nebuvau dar matęs. Susirinko dvarų darbininkai, apylinkės valstiečiai ir, nors dvasininkai nevadovavo, su visų dalyvavusių iš širdies plaukiančia gilia pagarba, švelniu jausmu, karstą nuleido į duobę. Daug kas net ir giedojo, atsirado ir kas net šlakstė vandeniu, bet tai vis paprasti vietos žmoneliai ir visa tai atliko su šventu jausmu“ (Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos, Šiauliai, 1997, p. 92).

Aleksandrijos kapinaitėse buvo palaidota ir  1942 m. nuo plaučių uždegimo mirusi V. Janavičiaus žmona Marija Arcisz. Janavičių ir vėliau palaidotų kitų jų šeimos narių atmintį liudija Aleksandrijos kapinaitėse išlikę antkapiai. Su Marija Arcisz, Vincas Janavičius susilaukė keturių vaikų: dukterų  Reginos Janavičiūtės, Marijos Gadomskienės, Zofijos Kripienės ir sūnaus Vytauto.

Po tėvo Vinco Janavičiaus mirties Aleksandrijos dvarą ir plytinės reikalus perėmė sūnus inžinierius Vytautas Janavičius (1890–1977). Jis nupirko iš Vokietijos modernius įrengimus – durpių kasimo mašinas, geležinkelio sistemą durpynui, plytinei ir dviem siaurukams nuo Aleksandrijos plytinės ir durpyno iki Zoknių geležinkelio stoties. Taip modernizuotas Aleksandrijos dvaras pradėjo kilti, klestėjo gamyba ir žemės ūkis.   

Nuo 1934 m. Aleksandrijos plytinėje buvo tiekiama elektra. Dvaro savininkas inžinierius Vytautas Janavičius savo įmonėje įrengė naujus variklius, varomus elektra. Be to, Aleksandrijos dvare Šiaulių elektra buvo naudojama ir apšvietimui (Ir Aleksandrijos plytinė vartos Šiaulių elektrą. „Mūsų kraštas“, 1934 balandžio 15, p. 12).

Anuomet. Pasak amžininkų, Aleksandrijos dvaras turėjo apie 500 ha žemės. Ją dirbdavo 8-9 kumečių šeimos. Žemę dirbo su gera technika. Buvo samdomi sezoniniai darbininkai. Dvare buvo 60 karvių. Gyvulių fermos reikalus tvarkė V. Janavičiaus sesuo Regina Janavičiūtė, kuri gyveno naujajame dvaro pastate. Pamelžtą karvės pieną pildavo į butelius ir parduodavo miesto gyventojams. Aleksandrijos dvare kiekviena  kumečio šeima už darbą gaudavo vasarą 4 litrus pieno, o žiemą – po 3 litrus. Kumečiai per metus gaudavo 17 centnerių rugių, 14 centnerių miežių, 4 centnerius avižų, 2 centnerius kviečių. Atlyginimas buvo mokamas kas mėnesį.  

Aleksandrijoje įvairios šventės buvo švenčiamos dvaro sode. Ypač smagios buvo derliaus pabaigtuvės. Dvaro savininkui buvo dovanojamas pabaigtuvių vainikas. V. Janavičius vaišindavo dvaro darbininkus alumi, iškepdavo didelį pyragą, kurį riekėmis dalydavosi susirinkusieji. Visus linksmindavo dūdų orkestras iš Šiaulių (Kantauskienė A. Aleksandrijos dvaras. „Šiaulių kraštas“ 1992 gegužės 2, p. 4).     

(Bus tęsinys)

2021 12 03 1

Aleksandrijos dvaras žiema. XX a. II p. Iš P. Kaminsko rinkinio.

2021 12 03 18

Prof. Povilo Matulionio kapas Akeksandrijoje. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 12 03 15

Stogastulpis Aleksandrijoje. Jono Nekrašiaus nuotr.

 

 

Į viršų