Naujas devocinis paveikslėlis Lietuvoje
„Ji keliauja po visą pasaulį, laimindama ir mūsų tėvynę Lietuvą, ir kiekvieną, kas tyra širdimi pažvelgia į šį nuostabaus grožio paveikslėlį, kuriame pavaizduotas suklupęs šv. Jonas Didakas (Chuano Diego), žvelgiantis į nepaprasto grožio Švč. Mergelę Mariją“, – sako Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios kunigas Jordanas Urbonas, rankoje laikydamas nedidelio formato Gvadalupės Motinos atvaizdėlį, XX a. pirmoje pusėje žmonių vadintą „abrozdėliu“ arba šventųjų paveikslėliu, laikomu maldaknygėje.

„Visai įmanoma prielaida, kad šis religinis paveikslėlis, skirtas Gvadalupės Motinai, yra pirmasis ta tema išleistas Lietuvoje. Juk ir leidėjas mons. Juozapas Antanavičius sako nežinąs apie galimą „abrozdėlio“ pirmtaką mūsuose. Jo nuomone nevalia abejoti! Pats buvo surinkęs maždaug 1 000 paveikslėlių kolekciją ir planavęs išleisti albumą, skirtą atminti ir pagerbti visiems, kurie sunkiomis gyvenimo valandomis ar lemtingomis akimirkomis negalėjo savo rankose laikyti švento paveikslėlio. Būtent: sovietų lageriuose kalintiems nepilnamečiams, fronte žuvusiems jaunuoliams, partizanams, ką tik gimusiems ar metukų, kitų nespėjusiems sulaukti „politiniams kaliniams“, mirties dieną išmestiems pro gyvulinio vagono langą pakeliui į Sibirą“, – sako minėtos bažnyčios klebonas vicedekanas, teol. lic. Saulius Paliūnas, iš monsinjoro rankų priėmęs ir parvežęs į Šiaulius ne vieną, o kelis šimtus tų paveikslėlių.

Pasak monsinjoro, visi religiniai paveikslėliai „iškalbingi savo turiniu, tik reikia ne šiaip į juos pažvelgti ir atpažinti, kas vaizduojama, bet dėmesingai įsižiūrėti, galbūt net menamą akių kontaktą rasti, pamatyti, kas vaizduojama, kas ypatinga, ir tą suvokimą išgyventi malda“.

Kiekviena šio naujojo devocinio paveikslėlio (taip vadinamas mokslinėje ir dalykinėje literatūroje) detalė turi gilią su tikėjimu susijusią simbolinę prasmę: Dievo Motinos rankos sudėtos maldai, o žemyn žvelgiančios akys sufleruoja mintį, kad Ji stebi visus žemėje gyvenančius žmones ir nusiteikusi kiekvienam, į Ją besikreipiančiam, nuolaidžiai padėti. Rožinė tunikos spalva simbolizuoja aušrą ir džiaugsmą. Tai reikia suprasti taip: Švenčiausioji Mergelė savo apsireiškimu skelbia Sūnaus Jėzaus Kristaus, nugalėsiančio blogio tamsą, gimimą. Jos apsiausto mėlynai žalia turkio (laikytas vertingesniu už auksą) spalva indėnų kraštuose buvo rezervuota tik dievams ir karaliams, tad byloja Marijos karališkumą. Be to, ši spalva taip pat simbolizuoja dangų, o žvaigždės ant apsiausto – naujos eros ir civilizacijos pradžią. Tos baltos juostos, supančios Marijos figūrą, žadina mintį apie už Jos nugaros esančią saulę. Kokia tų spindulių simbolinė prasmė? Tai Apreiškimo Jonui knygos pasakojimo apie paslaptingą Moterį, apsisiautusią saule, akcentas. Spinduliai, kaip pasakymo „apsisiautusi saule“ regimasis įvaizdis, žymintis, kad jie sklinda iš Dievo jos įsčiose. Mergelę supantys debesys ir rūkas žadina mintį, kad ji – ne iš šio pasaulio, o ateina iš aukštybių.

„Šalia Dievo Motinos suklupęs šv. Jonas Didakas primena kiekvieną mūsų, nualintą gyvenimo sunkumų, kančios, ligos, vargo ir skausmo, bet randantį jėgų pakelti akis į Dangiškąją Motiną ir prašyti užtarimo visuose žemės kelionės verpetuose“, – sako kun. J. Urbonas.

Apačioje matomas angelas, laikantis tamsų mėnulio diską, ant kurio stovi Motina, gali simbolizuoti ir Joną Didaką, popiežiaus Jono Pauliaus II 1990 m. paskelbtą palaimintuoju, o 2002 m. – šventuoju.

Paveikslėlio „Gvadalupės Motina“ atsiradimo Panevėžyje intencija
Kaip rašoma mons. J. Antanavičiaus knygoje „Seno kunigo pasakojimai“ (2020, p. 220), nedideli religinės tematikos paveikslėliai jo „savininkui – intymūs, asmeniški dėl kelių priežasčių: primena dovanojimo progą (Pirmąją Komuniją, kunigo primicijas, kunigystės sukaktį, išvengtą avariją ir kt.) arba patį dovanotoją“.

Šio paveikslėlio atsiradimo intencija labai savita. Mons. J. Antanavičius, paklaustas, kodėl šiam paveikslėliui pasirinko tokį variantą, atsakė: „Gvadalupės Motina apsireiškė rūpindamasi Dievo namais į krikščionybę atsivertusiems indėnams, kad išsaugotų jų prisiimtą Jėzaus Kristaus išpažinimą. Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje be galo buvau susirūpinęs – į Panevėžio valdžios duris beldėsi menonitai (Protestantų atšaka, kurios teologinis požiūris artimas evangelikams reformatams – I. R.), siūlantys protu sunkokai aprėpiamą vilionę – įsteigtų Laisvųjų menų kolegiją, ją finansuotų protestantiški labdaros fondai (pvz., Kanados magnatas ir filantropas Arto Defero ir kt.). Joje dirbtų tik dėstytojai užsieniečiai... Be to, atvykėliai iš Kanados siūlė keisti mums įprastą mokymo stilių, praplėsti akademinių galimybių ribas”.

Pasak minėtos Monsinjoro knygos (p. 110), jis, kaip Panevėžio dekanas, išsigando „jaunimo dalybų tarp menonitų ir mūsų, t. y. Romos Katalikų Bažnyčios“. Dar nuogąstavo ir dėl to, kad menonitai prašė Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinės mokyklos pastato. Dekanas tvirtai laikėsi nuomonės, kad, atidavus jį menonitams, bus parodyta nepagarba pirmajam Panevėžio vyskupui, 1939 m. pradėjusiam jį statyti ir planavusiam jame įsteigti mažąją Panevėžio vyskupijos kunigų seminariją. Be to, Monsinjoras buvo numatęs čia įkurti katalikiškąją bendrojo lavinimo mokyklą...

„Tada mano protą užvaldė Gvadalupės Motina. Kodėl? Tik padvelkus nepriklausomybės vėjams, grupė Lietuvos kunigų, tarp kurių buvau ir aš, turėjome laimės nuvykti į Vatikaną, į kunigų rekolekcijas. Jose atkreipiau dėmesį į meksikiečius, pačiomis įvairiausiomis formomis garbinančius Švenčiausiąją Mergelę Mariją ir nematytai neregėtai besididžiuojančius Gvadalupės Motina. Kiekvienam rekolekcijų dalyviui jie padovanojo po ženkliuką su Jos atvaizdu. Gavau ir aš“, – dalijasi prisiminimais mons. J. Antanavičius. Ir priduria: „Daug meldžiausi! Labai daug meldžiausi!. Stebuklas įvyko!“ Ir pagarbiai taria kardinolų Vincento Sladkevičiaus ir Sigito Tamkevičiaus, Lietuvos evangelikų ir liuteronų Bažnyčios vyskupo Jono Viktoro Kalvano, to meto Lietuvos vadovo Vytauto Lansbergio, LR Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato ir Žemės ūkio ministro Rimvydo Survilos pavardes.

„Ačiū Dievui! Menonitai neužvaldė Panevėžio ir jaunimo savo tikinčiųjų gretoms papildyti negavo. Nesididžiuodamas galiu sakyti – išgelbėjau Panevėžį nuo mūsų tikėjimui grėsusio pavojaus. Tikiu, kad man padėjo Gvadalupės Dievo Motinos (Meksikos globėjos) ženklelis. Į tuos karštus posėdžius visada eidavau jį įsisegęs. Gaila, pamečiau toms erzelynėms pasibaigus. Sutapimas!?“ – rašoma knygoje „Seno kunigo pasakojimai“ (p.111).

Š. m. gruodžio 12 d. Meksikos Bažnyčia minės Gvadalupės Motinos apsireiškimų šv. Jonui Didakui 490-ąsias metines. Nuostabi sutaptis! Mons. J. Antanavičiaus devociniai paveikslėliai „Gvadalupės Motina“ tikinčiuosius pasiekė pačiu laiku. Vos užvedus kalbą apie tai, monsinjorą užvaldo nuoširdus dėkingumas Vyskupijos ganytojui ordinarui Linui Vodopjanovui OFM už pritarimą šiam sumanymui.

Devocinio paveikslėlio „Gvadalupės Motina“ malda
Kaip rašoma minėtoje mons. J. Antanavičiaus knygoje, devocinis paveikslėlis, be maldaknygės puošmenos ir paženklinimo funkcijų, pirmiausia turėtų būti asmeninės maldos preliudija, t. y. bendravimo su jame pavaizduotu šventuoju pradžia.

Remiantis internete skelbiama medžiaga, į Joną Didaką Marija kreipdavosi „Mano mažiausias sūnau“, nes jis buvo neturtingas, vargšas žmogus. O Marija visada pasirenka mažuosius, kurie atviri didžiai Dievo meilei. Ne veltui Gvadalupės Dievo Motina yra mažiausiųjų – negimusiųjų globėja. Jos atvaizdais / paveikslais visame pasaulyje siekiama paakinti moteris nustoti daryti abortus. Ši ir kitos su šeima susijusios temos labai svarbios atrodė popiežiui Jonui Pauliui II, sudėjusiam maldą apie Gvadalupės Motiną. Ji tokia gili, pasiekianti mūsų širdžių gelmes!

Reikia pasakyti, kad dabarties apsireiškimuose Dievo Motina dažnokai kalba apie mūsų laikų amoralumą. Primena abejingumą gyvybei, ypač aborto rykštę, kuri prilygsta žmogžudystei, bet ne vienoje šalyje jau legalizuotą. Kalba apie įstatymais įteisintas ,,santuokas“ tarp tos pačios lyties asmenų (homoseksualų). Ją neramina, kad naujagimiai parduodami svetimiems įtėviams arba panaudojami organų donorystei. Jaudina ir kita: siekis iš kalbos pašalinti žodžius „vyras“ ir „moteris“, siūlant nemažą sumaištį žmonių mąstyme keliančių naujadarų. Skaudina vaikų auklėjimo įstaigoms peršama „gender“ ideologija, leidžianti patiems vaikams pasirinkti lytį ir kt.

Krikščionybė čia tampa kliūtimi, nes gina prigimtines žmogaus teises ir teigia, kad lytis – prigimtinė savybė, nulemta genetikos. Žvelgdami į šį paveikslėlį ir skaitydami maldą, turime suprasti  Dievo ir Marijos svarbą mūsų gyvenime. Juk esame be galo susvetimėję, prarandantys religijos,  kultūros ir literatūros vertybes. Stokojame tikėjimo, vilties ir meilės. Sukluskime, kol ne vėlu! Per šį paveikslėlį atverkime širdis Dievui, tikėjimo, vilties ir meilės vertybėms. Neužliūliuokime savo gyvenimo netikra bedvase kultūra, skurdinančią žmogų!

Dėkingumo žodžių puokštės
„Dėkoju monsinjorui Juozapui Antanavičiui, kuris net ligos patale sugebėjo pasirūpinti šiuo paveikslėliu, kad tikėjimo šviesa paliestų kiekvieno žmogaus širdį“, – visų tikinčiųjų vardu taria kun. Jordanas Urbonas ir tęsia: „Šis paveikslėlis – Dievo meilės ir  Marijos globos liudijimas. Paveikslėlyje matome Dievo Motiną, susirūpinusią žmonijos ateitimi. Gvadalupės Mergele Marija! Gelbėk mus iš nevilties kultūros!“

„Tai brangi mons. Juozapo Antanavičiaus dovana ir savo buvusiems parapijiečiams Upytėje. Šiemet liepos mėnesį, dalyvaudamas šv. Magdalenos atlaiduose Upytės šv. Karolio Boromiejaus bažnyčioje, po šv. Mišių susitiko su širdžiai brangiais upytiečiais ir patyrė, kad ne tik jis, bet ir buvę parapijiečiai yra vieni kitų dideliai išsiilgę. Štai kodėl monsinjoras prašė, kad jiems perduočiau maldos į Gvadalupės Mergelę paveikslėlių. Gražu, kai pandemijos, susvetimėjimo, baimės ir nutolimo vieni nuo kitų laikais mons. Juozapas ir toliau tiesia bendrystės tiltus per maldą ir tikėjimo santykį. O tai pati patikimiausia priemonė išlikti kartu, drauge keliaujant tikrosios Tėvynės ir laimės link. Ačiū jam, ir duok Dieve jam dvasios jėgų ir Mergelės Marijos nepaliaujamos globos ir padrąsinimo!“, – šiuos žodžius, kaip padėką ir palinkėjimus, Monsinjorui siunčia kun. dr. Gediminas Jankūnas, Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas, Vadaktėlių bei Upytės parapijų administratorius.

Pačiam mons. J. Antanavičiui tikriausiai neužtektų abiejų rankų pirštų savo siunčiamoms padėkoms suskaičiuoti. Ir nežinia, kurią iš jų pirmiau reiktų ištarti!

Pasak monsinjoro, jis be galo dėkingas Panevėžio šv. Juozapo globos namų darbuotojai Valdai Černeckienei, suradusiai ir perdavusiai maldą. (Vertimo turinį kiek pakoregavo jis pats ir kurijos kancleris kun. teol. lic. Egidijus Tubelis bei I. Ramaneckienė). Dėkingas žymiam Panevėžio fotomenininkui Arūnui Švelnai, perfotografavusiam Meksikoje išleistą devocinį paveikslėlį, retušavusiam ir paruošusiam spausdinti jį profesionalumu garsėjančioje Amalkeros leidykloje. Dėkingas leidyklos spaudos vadovei Vidai Bakutienei, kuri ne pirmą sykį nuoširdžiai rūpinosi mons. J. Antanavičiaus iniciatyva  publikuotų maldaknygių ir joms skirtų paveikslėlių leidyba, kad viskas būtų stilinga, įdomu, gražu.

„Ačiū pažįstamiems ir nepažįstamiems, kurie po paveikslėlį perduos tiems, kurie iš visos širdies maldauja Dievo Motinos globos ir užtarimo, trokšdami gyventi Jos Sūnaus teikiamos meilės ir ramybės apsuptyje“, – dar vieną pirštą lenkia monsinjoras ir t. t.

Visi planai būtų nieko verti, jei mons. J. Antanavičius neturėtų dosnaus bičiulio, noriai remiančio jo siekius, – UAB įmonės „Ieškok komunikacijos“ vadovo Tomo Grėbliūno! Ir šį kartą gerasis draugas atvėrė piniginę, tik pasiteiraudamas, kiek reikia. Tad ir dėkoja, ačiuoja monsinjoras jam pačiais nuoširdžiausiais žodžiais.

Trys klausimai atminčiai sužadinti
Kur? Kada? Kodėl apsireiškė Gvadalupės Motina?

Žodžiu „Gvadalupė“ įvardyta daugiau negu penkiolika miestelių ir miestų, po porą salų ir upių, dar ir kalnai, tačiau čia kalbama apie vieną Meksikos miestelį, esantį netoli sostinės.

Kad geriau suvoktume apsireiškimo priežastis, mintimis atsigręžkime į Kristupo Kolumbo ekspedicijos laikus. Žinome, kad 1492 m. Amerikos pakrantes pasiekė Kristupas Kolumbas (1451–1506), Genujos jūrininkas, tarnavęs Ispanijai, tradiciškai vadinamas „Amerikos atradėju“. Netrukus ispanų, o vėliau ir portugalų kolonizatoriai užkariavo vietines valstybėles, pradėjo steigti miestus, įvedė savo tvarką.

Vietos gyventojai, atvykėlių vadinami indėnais (pavadinimas kilęs iš klaidingos europiečių prielaidos, kad Kolumbas atrado Vakarų Indiją, o ne naują žemyną – Ameriką), nebuvo išvystę civilizacijos. Dauguma jų, jei ne visi, atklydę čia ledu iš Sibiro, propagavo klajoklišką, medžiotojišką gyvenimo būdą. Kiti užsiėmė žemdirbyste. Dar kiti – kalnakasyba ir iškasto aukso bei sidabro dirbiniais. Tarp indėnų buvo paplitusios įvairios  gamtos jėgų garbinimo formos: animizmas (tikėjimas, kad materialūs daiktai, augalai ir kiti dalykai turi sielas), fetišizmas (antgamtinių savybių ir galių turinčių daiktų garbinimas), totemizmas (gyvūno ar augalo, kaip mitinio pirmtako ir globėjo garbinimas; toteminio gyvūno  ir augalo nevalia valgyti), šamanizmas (religinės praktikos, pabrėžiančios trans, ekstazės, sielos kelionių potyrius; įsitikinimas, kad šamanas bendrauja su dvasiomis ir gali paveikti žmones).

Nors Ameriką atrado katalikai ispanai, bet kolonizaciją vykdė visos katalikiškos ir protestantiškos tautos, taip pat judėjai, stačiatikiai bei laisvamaniai.

1510 rugsėjį į salą, iš kurios pradėta žemyno kolonizacija, atvyko 15 vienuolių misionierių. Jie pamatė nežmonišką indėnų persekiojimą ir stojo juos ginti – patys viešai smerkė godžius žiauraširdžius europiečius, kreipėsi į Ispanijos karalių, prašydami suvaldyti tautiečių barbariškumą. Ginkluotas indėnų žemių užkariavimas, indėnų žudymas, pavergimas ir išnaudojimas, indėnams priklausančių žemės turtų naudojimas Europos turtingųjų naudai  ir kt. neturėjo nieko bendro su katalikiška civilizacija, o tuo labiau religija, tačiau, esant tokiems santykiams, indėnai neskubėjo priimti krikščionybės. Iš dalies tai lėmė ir giliai įsišakniję senoviniai čiabuvių tikėjimai.

1531-ųjų gruodžio 9 d. iš čiabuvių indėnų genties kilusiam, maždaug  prieš penketą metų pasikrikštijusiam ir į vienuolių pranciškonų katalikišką misiją pasitraukusiam Jonui Didakui netoli Meksikos sostinės ant vieno kalno pasirodė Švč. Mergelė Marija ir prašė jos garbei pastatyti namus nuošalioje vietoje, kurioje tuo metu gyveno Jos vaikai – indėnai, ispanų ištremti iš Meksikos miesto, būtent, apsireiškimų kalno papėdėje.

Jonas Didakas papasakojo įvykį vietos vyskupui, tačiau šis nepatikėjo. Prašė įrodymų. Kaip ženklą Apsireiškusioji savo regėtojui liepė priskinti gyvų rožių, kurios tuose kraštuose niekada neaugo, be to, ir nepalankus metų laikas buvo augalams ant kalno žydėti. Jonas nusiėmė indėnų dėvimą prijuostę, vadinamą tilma, suvyniojo į ją rožes ir nunešė vyskupui.

Atvyniojus Marijos regėtojas ir kiti pamatė ant tilmos įsispaudusį Dievo Motinos at-vaizdą. Visi puolė ant kelių... Vyskupas pradėjo verkti ir atsiprašinėti, kad iškart nepatikėjo.

Gvadalupės Marijos, kaip tikinčiųjų Motinos, kultas greitai pasklido tarp vietinių. Šis įvykis to krašto evangelizacijos istorijoje ženklina lūžį, pranokusį visus lūkesčius.

 1921 m. sprogus bombai, sudužo marmurinės bazilikos grindys, buvo sulenktas joje buvęs didelis žalvarinis krucifiksas, prie kurio buvo pritvirtinta paveikslu tapusi tilma, 150 metrų spinduliu išdužo langai... Tačiau Gvadalupės Motinos paveikslas nenukentėjo. Ir stiklas sveikas! Ir tilma stebuklingai nepaliesta!

Šiandien Dievo Motinos apsireiškimo vietoje stovi 1975 m. atstatyta viena didžiausių pasaulio bažnyčių, kurioje telpa iki 40 000 žmonių. Šioje bazilikoje ir saugomas Gvadalupės Dievo Motinos paveikslas, išsilaikęs jau 490 metų.

2021 12 03 9

Gvadelupės Motinos devocinis paveikslėlis su malda.

2021 12 03 5

2016 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas dėkoja mons. J. Antanavičiui parodos „Šiltų rankų dovana: monsinjoro Juozapo Antanavičiaus dovana muziejui“ atidaryme. Gedimino Kartano nuotr.

Į viršų