Antrasis advento sekmadienis primena mums Šv. Joną Krikštytoją, kuris prie Jordano upės pradėjo pranašo veiklą: garsino greitą Mesijo, krikštysiančio Šventąja Dvasia, atėjimą, skelbė artėjančią Dievo karalystę, ragino išpažinti nuodėmes ir pasikrikštyti. Pats krikštijo atgailaujančiuosius. Pakrikštijo ir Jėzų, pavadinęs Jį Mesiju.

Jonas Krikštytojas pasakojo apie Mesiją, ragindamas žmones atsiversti, tiesinti Dievui takus ir mąstyti apie kitokį gyvenimą.

Ką šis Evangelijos pasakojimas reiškia mums – šio amžiaus lietuviams katalikams? Dykuma simbolizuoja tikrovę, kurioje normaliai gyventi nėra reikiamų sąlygų – dykumoje viskas išdeginta. Prie jos sąlygų prisitaiko tik skurdi augmenija, driežai, skorpionai, gyvatės. Visa kita pasmerkta nykti ir žūti.

„Ar nepanašus į dykumą žmonių gyvenimas, kuriame viešpatauja egoizmas, neapykanta, pavydas ir kova už būvį; gyvenimas, kuriame garbinami tik pinigai, seksas, alkoholis ir narkotikai, o žmogus žmogui yra ne brolis, bet vilkas?“ – vienos homilijos metu retoriškai tikinčiųjų klausė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius ir atsakė: „Kristaus žodžiais tariant, šios dykumos viešpats yra „pasaulio kunigaikštis“. Kartais mums atrodo, kad Jis labai galingas ir Jam beprasmiška priešintis. Tačiau Kristus sakė, jog pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. Mesijas tam ir atėjo, kad išvestų žmones iš dykumos į dvasinės gyvybės pilną gyvenimą“.

Išvada: Šv. Jono balsas reikalingas ir mūsų laikams. Būtinas ir mūsų širdims, kurios gana sustabarėjusios ir susvetimėjusios.

Pritardami tokiai išvadai, suprantame, kad adventas – tai metas keliui tiesti per širdies dykumą. O kokių medžiagų tam keliui tiesti reikia? Pirmiausia – maldų, pasninko ir rekolekcijų. Tinka ir gera knyga, galinti mums padėti susivokti, kas esame ir ko reikia, kad taptume Dievo valios vykdytojai. Be to, išplėskime advento pasninko supratimą. Susilaikykime ne tik nuo mėsiškų valgių,  nuo sotaus ar prabangaus maisto, nuo gėrimų ir pramogų. „Pasninkaukime“ susilaikydami nuo pykčio, priekaištų, ignoravimo ir kitų kaltinimo būdų... „Pasninkaukime“ kovodami su savo pesimizmu, baimėmis, įtarinėjimais bei liūdesiu. Ir praktikuokime dėkingumą, atlaidumą bei solidarumą su silpnesniais už save. Šitaip tiesdami kelią per savo širdies dykumą, nenusivilsime – šv. Kalėdų Kristus gims ir mūsų širdyse.

Verta atkreipti dėmesį į senovės laikų graikų išminčių, 21 veikalo autorių, tačiau skurdžių Diogeną (mirė 323 m. pr. Kristų). Jo supratimu, visos ydos kylančios iš gobšumo. Pasidavęs valdžios, šlovės, turtų troškimui, žmogus ima nepaisyti sąžinės, veidmainiauja, sukčiauja, skriaudžia kitus. Neteisėtai įgyti turtai kelia nuskurdintų žmonių pyktį ir neapykantą, todėl turtuolius nuolat kankina nerimas ir baimė. Tikėdamiesi užsimiršti, jie atsiduoda kūno malonumams, griauna savo organizmą, suserga. Išmintingam žmogui tikroji laimė, anot Diogeno, yra gera sveikata, dora, sąžiningi darbai,  teikiantys ramybę ir džiaugsmą.

Protestuodamas prieš visuomenės ydas ir reikšdamas panieką materialiems dalykams, Diogenas, užsiauginęs ilgą barzdą, vaikščiodavo Atėnų miesto gatvėmis be sandalų, su lazda rankoje bei krepšiu ant pečių. Rankoje visad laikė degantį žibintą. Į smalsių ar net pašaipingų praeivių klausimą, ko jis ieškąs, pašiepiamai atsakydavęs: „Žmogaus!“ Šiems visa burna juokiantis, Diogenas kandžiai šaipydamasis aiškindavo: „Žmonių daug yra, bet nėra Žmogaus!“ Šį pasakymą galima perfrazuoti šių dienų žmogui charakterizuoti, būtent: „Daug yra pakrikštytų, daug lankančių bažnyčią, bet nėra vykdančių Dievo priesakų reikalavimus“.

Tik nuoširdus ir gyvas tikėjimas gali pakreipti gyvenimą teisinga linkme. Šv. Petras prašo mūsų: „Mylimieji, stenkitės tapti nesutepti, nepeiktini ir taikingi“.