Naujieji metai? Kas tai? Naivus, atrodo, klausimas. Juk tai – sausio 1-osios šventė, skirta metų virsmui paminėti. Sausio 1-oji yra naujų kalendorinių metų pradžia, kurią 46 m. prieš mūsų erą nustatė Romos imperatorius Julijus Cezaris.

Tačiau, be kalendorinių metų, dar yra ir liturginiai (bažnytiniai) metai. O kada prasideda naujieji bažnytiniai (liturginiai) metai? Žinoma, ne sausio 1-ąją. Šiemet jie prasideda lapkričio 28-ąją.

Bažnyčios, arba liturginiai, metai
Liturginių metų pradžia tikslios datos neturi. Tai – lapkričio pabaiga arba gruodžio pradžia, būtent, ketvirtasis sekmadienis prieš šv. Kalėdas. Liturginiai metai skirstomi laikotarpiais: advento, šv. Kalėdų (nuo gruodžio 25 d. iki sausio 6 d.); mėsėdas (nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių, daug linksminamasi, daug valgoma); gavėnia (nepilnų 7-ių savaičių laikotarpis – pasninkas  nuo Pelenų dienos iki šv. Velykų); šv. Velykų periodas  iki Sekminių ir „tuščiasis laikotarpis“, kurio metu švenčiamos Devintinės, Žolinė, Visi šventieji, Kristaus Karaliaus diena ir kt.

Kiekvienas Bažnyčios liturginių metų laikotarpis turi ir savo simbolines spalvas: adventas ir gavėnia – violetinę (atgailos ir vilties) spalvą, šv. Kalėdos ir šv. Velykos – baltą (džiaugsmo) spalvą, eilinis laikas – žalią (kasdienybės) spalvą, Sekminių ir kankinių šventės – raudoną, t. y. Šventosios Dvasios ir kraujo.

Apie adventą
Pirmasis liturginių metų laikotarpis – adventas. Tai ramybės, susikaupimo, apmąstymų, laukimo metas, trunkantis keturias savaites iki šv. Kalėdų. Prie altoriaus padedamas šv. Kalėdų vainikas, kitaip dar vadinamas Advento vainiku, į kurį įstatytos 4 žvakės, kiekvieną sekmadienį uždegant po vieną papildomai. Taigi, visos kartu dega per ketvirtojo sekmadienio šv. Mišias. Advento maldų tikslas – pasiruošti švęsti Jėzaus atėjimą į Žemę: „Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus“ (Mk 1, 3). Adventas žymi ir kitą – Kristaus antrojo atėjimo – laukimą.

Trečiasis advento sekmadienis lotyniškai vadinamas Gaudete, t. y. Džiaugsmo sekmadieniu. Šį advento sekmadienį jau leidžiama altorius puošti gėlėmis bei groti vargonais. Matome rožinę liturginę spalvą, kuri naudojama tik du kartus per metus. Šio sekmadienio žvakė irgi rožinės spalvos, simbolizuojanti džiaugsmą, kad tuoj gims Jėzus. Žymus anglų rašytojas Gilbertas Chestertonas yra sakęs: „Džiaugsmas yra didžiulė krikščionių paslaptis“. Jeigu lauksime Kristaus ir ilgėsimės Jo, mums ši paslaptis bus atskleista.

Rožių spalvos liturginių rūbų dėvėjimo po vieną kartą per gavėnią ir adventą paprotys siejamas su popiežiumi Leonu IX, kai po džiaugsmo ir vilties sekmadienio šv. Mišių jis grįždavo su rože rankoje. Šią tradiciją dar 1051 m. popiežius Leonas IX pavadino „senu papročiu“, kuris XVI a. peraugo į kitą – aukso rožės (lot. „Rosa Aurea“) paprotį, būtent, ta dingstimi nukaldinta ir palaiminta  aukso rožė, kaip ypatingos pagarbos ir tėviškos meilės ženklas, išskirtinėmis progomis būdavo dovanojama miestams, garsioms bazilikoms ar didžiausios pagarbos nusipelniusiems asmenims.

Tokią aukso rožę apsilankymo Lietuvoje metu popiežius Pranciškus kaip votą padovanojo piligrimų pamaldumu ir malonėmis garsiai Trakų Dievo Motinai, šitaip išreikšdamas ypatingą savo pagarbą Jos atvaizdui. Reikia pasakyti, kad popiežius Pranciškus ir popiežius Benediktas XVI Aukso Rožę yra padovanoję Fatimos Dievo Motinai ir malonėmis garsiai Gvadalupės Švč. Mergelei Marijai.

Šventoji Motina Bažnyčia trečiąjį sekmadienį kviečia savo vaikus gėrėtis būsimaisiais Išganymo džiaugsmais.