(Tęsinys)                                                                                                         
Talkšos ekologiniu taku nuo Žuvininkų iki Salduvės kalno
Tęsdamas kelionę dailininko G. Bagdonavičiaus kūrinių vietomis, palei Talkšą ekologiniu taku link Salduvės piliakalnio, prisiminiau pasakojimus ir padavimus apie šį populiarų ir šiauliečių bei miesto svečių, sportininkų ir irklavimo entuziastų mėgstamą ežerą.

Anuomet. „Dabar tokie laikai, kad žmonės kaip paukščiai oru lakioja. Ogi seniau, sako, ežerai oru lakiodavę. Anot padavimų, ir Šiaulių ežeras esą oru atkeliavęs. Matai seniau, kada ežerai vaikščiodami po svietą rinkosi sau tinkamą vietą, atėjo ir ant Šiaulių ežeras. Kartą nežinia iš kur atlėkė, atūžė oru baisus debesis, kaip ežeras ir pakibo ore ant Šiaulių miesto. Žmonės žiūri, stebisi visi persigandę, bijosi, kad kartais tas ežeras nenusileistų ant miesto ir nepaskandintų žmonių. Vieni šneka, jog iš kybančio ežero girdėjo balsą, kiti tvirtina, jog sapne prisisapnavo, būk tai ežeras žadąs nusileisti ant miesto, jeigu nebus atspėtas ežero vardas. Žmonės visaip spėliojo ežero vardą, ėjo aplink miestą procesijos, meldėsi ir giesmes giedojo, kad tik ežeras kur pasišalintų. Piktas ežeras ne tik neklauso, bet dar labiau šėlsta, ūžia ir visaip gąsdina žmones. Jau buvo besileidžiąs ežeras ant miesto, tik netikėtai iš kur sena pavargėlė ir pavadino ežerą Bitinėliu. Sulig tuo žodžiu ežeras šliūkšt ir nusileido gražiai už miesto nieko nepalietęs. Mat ji atspėjo tikrąjį to ežero vardą. Nuo to karto visi ežerą vadino Bitinėliu. Savo išvaizda ežeras labai primena Bitiną.

Šiaulių ežere kasmet paskęsta bent vienas žmogus. Anot padavimo, ežerui esą senovėje pažadėta kasmet duoti po žmogų kaipo auką už tai, kad ežeras nepaskandino Šiaulių miesto, jeigu tos aukos neduodama, tai ežeras pats pasiima sau patinkamą žmogų, įtraukdamas jį gelmėn“ (Buračas B. Šiaulių ežero padavimai. „Jaunasis ūkininkas“, 1939 m. balandžio 20, Nr. 14, p. 217).

Ir dar. „Pasakojama, kad senų senovėje to ežero prie Šiaulių nebuvo. Bet vieną kartą pakibęs danguje milžiniškas debesis virš tos vietos, kur dabar yra ežeras, ir saulę užtemdęs. Geriau įsižiūrėję, siaubo apimti žmonės pamatė, kad tai ne debesis, bet visas ežeras su daugybe plaukiojančių jame žuvų. Jis graso užlieti miestą, ir niekas jau nebeišsigelbės nuo to baisaus tvano. Jei vėjas atneš tą dangumi plaukiantį ežerą dar kiek arčiau – galas Šiauliams!

Bet kol kas baisusis debesis dar tebekybojo viršum didelės balotos lomos, žmonių negyvenamos, vien retais krūmokšniais apaugusios. Ir štai sena, sena, gal jau antrą metų šimtinę įpusėjusi moteris ėmė sakyti, kad jinai dar iš tėvų girdėjusi apie panašius įvykius, esą dar galima išgelbėti Šiaulius, dar galima nukreipti tą gresiantį negandą, – tereikia tik įspėti dangumi atplaukusio ežero vardą, ir jis tuoj klusniai nusileis ton vieton, virš kurios dabar pakibęs. O tai jam išties patogiausia vieta esanti. Tai išgirdę, išsigandę ir sutrikę žmonės ėmė spėlioti ežero vardą. Daugel vardų sugalvojo, ir daugel jų šaukė grūmojančiam debesiui, o šis vis tar tebekybojo ore, ir žuvys jame tebeplaukiojo, žemėn nenukrisdamos. Nusiminę šiauliečiai nebesugebėjo jau ir beišgalvoti naujų vardų.

Du nedideliu berniuku stovėjo minioje ir įdėmiai žiūrėjo į nuostabų reginį. Žmonėms vis tebespėliojant ežero vardą, užsimanė ir jie nuo kitų neatsilikti, o gal panoro net pralenkti visus ir laužė savo geltonplaukes galveles, ežero vardą spėdami. Šitaip jiems į baisųjį debesį bežiūrint, vienas pastebėjo, kad tas pakibęs ežeras savo pailgu, ties vienu galu persmeigtu pavidalu primena bitės kūnelį, o antrasis berniukas nugirdo kaip vandens galybė telkšojo jame, grasindamas užlieti visa, kas gyva.

– Bitelė! Telkšva! – sušuko jiedu. Ir štai ežero vandenys ėmė leistis žemėn baisia liūtimi, krito žemėn žuvys, didelės ir mažos, sidabru blykčiodamos. Nė valandos nepraėjo, o jau virš galvų ramiai mėlynavo blaivus dangus, o tarp kalvų telkšojo dar nenurimusio ežero vandenys.  Ir todėl iki šiai dienai nežino šiauliečiai, koksai gi tikras jų ežero vardas – Talkšva ar Bitelė? Ir vadina jie ežerą abiem vardais, o dažniausiai pasako – „mūsų, Šiaulių ežeras“ (O. Lukauskaitė-Poškienė. Padavimas apie Talšą. „Raudonoji vėliava“, 1971 balandžio 10, p. 3).

Anuomet. Nuo seno Talkšos ežeras buvo naudojamas žmonių poilsiui, vandens sportui, čia tarpukariu plaukiojo laiveliai, baidarės, net jachtos.

1928 m. birželio 12 d. laikraštis „Šiaulietis“ apie Šiaulių ežerą rašė: „Anoj ežero pusėj, ties Žuvininkų kaimu, statomos maudyklės su vyru ir moterų skyriais, su bufetu ir kitais patogumais. Ten pat manoma įsteigti viešam naudojimuisi sportiniais įrankiais, šeštadieniais ir sekmadieniais paleisti muziką ir t. t. Žodžiu sakant, manoma ne tik gyventojus nuo vasaros karščių apsaugoti, bet ir patį ežerą paversti  įdomia, malonia ir kultūringa poilsio vieta, kokia ji jau seniai turėjo būti. <...>

Pažymėtina, kad už naudojimąsi patogiomis maudyklėmis faktinai nieko nereikės mokėti, tik bus imama 30 centų už nuvežimą laivu per ežerą – į maudykles. Tuo būdu koncesininkai įsigijo nemažą (apie 25 žmonių talpos) motorinę valtį „Vaidylą“, kuria ir bus vežami keleiviai į maudykles iš paruoštų prieplaukų ties Žvyro gatve ir Parko bulvaru.

Pažymėtina, kad su šių maudyklių atidarymu išplečiamos ir kitos ežero pramogos. Pavyzdžiui, bus geriau organizuotas po ežerą valtimis pasivažinėjimas, kurio sezonas jau prasideda birželio 10 d.

Bendrai šia proga galima pasakyti, kad Šiaulių ežeras yra didelis miestui turtas ir turi gražią ateitį. Tik reikia jį daugiau mylėti negu iki šiol. Jau šiandien jis yra gražus, įdomus, liaudies padavimų, o kartais tiesiog teisingų posakių puošiamas Kuo daugiau mes jį mylėsime, domėsimės, tuo greičiau ant jo ilgų krantų oš alėjos ir parkai ir kurie šiandien jau pažymėti miesto ateities planuose“ (Maudyklės ir pramogos ežere. „Šiaulietis“, 1928 birželio 12, p. 3).

Teisingi ir taiklūs žodžiai, kurie kaip niekad tinka Talkšos ežerui ir dabarčiai.

Dabar Talkšos ežere yra irklavimo trasa, irklavimo bazė ir elingas, vyksta baidarių  ir kanojų irklavimo, „drakonų“ 22 vietų valčių varžybos, tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo „Talkša“ regata, veikia Šiaulių vandenlenčių parkas „Fox Spot“,  kitos vandens pramogos ir, aišku, čia puiki vieta žvejybai.

Žuvininkuose, Aleksandrijos gatvė skiria šiaurinėje pusėje esantį Talkšos miško parką nuo rytinėje Šiaulių dalyje esančio Salduvės parko. 1957–1967 metais aplink Salduvės piliakalnį buvo pasodinti pušynai. Kaip nurodoma Šiaulių turizmo informacijos centro tinklaraštyje, dabar Talkšos miško parkas kartu su Salduvės parku sudaro didžiausią Šiaulių žaliąjį masyvą. Jo plotas – 100 ha. Rytinėje parko dalyje stūkso Salduvės piliakalnis (dar Salduvė, Salduvės kalnas, Šiaulių piliakalnis, arba Žuvininkų piliakalnis).

Tarpukariu Salduvės kalnas buvo populiari ir mėgstama šiauliečių ir miesto svečių lankymo ir poilsio vieta. Čia vykdavo šventės, įvairūs renginiai, skautų ir įvairių visuomeninių organizacijų susibūrimai (Apie Salduvės kalną galima paskaityti: Jonas Nekrašius. Ant Salduvės kalno I, II, III, IV, V: „Šiaulių naujienos“, 2021 balandžio 3, p. 12; 2021 balandžio 10 d. p. 12; 2021 balandžio 17, p. 12; 2021  m. balandžio 24, p. 12, 2021 m. balandžio 29, p. 12).

G. Bagdonavičius 1923 m. Salduvės kalną pavaizdavo piešinyje, kurio apačioje įrašė: „GBagdonavičius / „Salduvė“, / 1923 / Šiauliai. Nuo šiaurės vakarų“. Kitas šio dailininko piešinys vadinasi „Pušis tarp Salduvės piliakalnio ir Žuvininkų kaimo“ (Pop., piešt., metmenys 22 x 23 cm). G. Bagdonavičius 1923 m. Užrašas piešinio viršuje dešinėje pusėje: „Tarp Salduvės kalno ir Žuvininkų kaimo (arčiau jo pastarojo). Šiauliai 1923 mt.“ (ŠAM, D-T 2096). Šio piešinio centrinėje dalyje vaizduojama pušis, jos kairėje matosi kryžius.

Iki 1935 m. Salduvės kalnas ir aplinkiniai laukai buvo Žuvininkų kaimo nuosavybė. 1935 m. birželio 3 d. įvyko Šiaulių miesto tarybos posėdis, kurio metu buvo svarstomas Salduvės kalno sklypų pirkimas ir buvo nuspręsta nupirkti 20 ha žemės iš Žuvininkų kaimo ūkininkų (Miesto taryba perka Salduvės kalną... „Įdomus mūsų momentas“, 1935 m. birželio 9, p. 1).

Į šią teritoriją pateko Salduvės piliakalnis ir jo aplinka. Ta vietovė buvo paversta miesto parku. Dabar nuo Žuvininkų (Salduvės) piliakalnio atsiveria gražus kraštovaizdis – Salduvės-Malavėnų tvenkinys, suformuotas iškasto durpyno vietoje ir Aleksandrija.               

Dailininkas ne tik piešiniuose, bet ir fotografijose tarpukariu ir pokariu užfiksavo ir kitas jo aplankytas Šiaulių apylinkes: „Šiauliai. Priemiesčio kelias“, „Šiaulių apylinkės“, „Prie Salduvės kalno“ ir kt. Juose  atsispindi to laikotarpio Šiaulių priemiesčio ir apylinkių vaizdai, atskiri vietovių fragmentai, gamta ir kraštovaizdis.

G. Bagdonavičius savo darbuose ne tik pavaizduodavo konkretų vaizdą, bet neretai nurodydavo ir jo geografinę vietą ir lokaciją, pateikdavo daugiau specifinių žinių apie kūrinį. Taip piešinio „Šiauliai. Šimšės malūnas“ (1923) antrojoje pusėje dailininkas užrašė: „Vėjo malūnas iš akmenų (ne plytų) ir malūnininko gyvenamieji namai Šiaulių miesto priemiestyje, už vadinamojo  „Kaukazo“ Šimšės priemiestyje, tuojau į pietus nuo Vilniaus gatvės pradžios (rytų galas) beveik ties buvusiu „Zoknių“ dvaru ir neprivažiuojant „Aleksandrijos“ dvarų (Janavičių)...“ Taip dailininkas apibūdino  maršrutą, kurį jam teko įveikti ir pažinti ir tuo pačiu suteikė žinių, kokioje vietoje yra piešinyje pavaizduotas objektas.
Nuo Žuvininkų piliakalnio, kelias Salduvės miško parko takeliais atvedė į Aleksandriją, vieną iš gražiausių Šiaulių priemiesčio apylinkių.

(Bus tęsinys)

Dail. G. Bagdonavičius kelionėje su fotoaparatu. XX a. šešt. dešimt.

Šiaulių apylinkės XX a. pradžioje. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Talkšos ežeras rudenį. Jono Nekrašiaus nuotr.

Šiaulių panorama su Talkšos ežeru. Jono Nekrašiaus nuotr.