1941 m. ir 1948 m. tremtinys

Dėkonė ir mintys pamąstymui
Mieli bendraminčiai, pirmiausia noriu padėkoti Jums už tai, kad nemažai parašėte ir dar rašote istorijai reikalingų prisiminimų apie Lietuvos žmonių vargus, kančias ir tautos genocidą, apie mūsų partizanų žygdarbius, apie tai, kaip mes ten, toli nuo Lietuvos, išsaugojome savo tikėjimą ir gimtąją kalbą.

O dabar prašau pamąstyti, ar viską, ką patyrėme patys ir mūsų artimieji Sibiro „kurortuose“, jau užrašėme popieriuje, ar viską padarėme, kad Lietuvos žmonės apie tą sudėtingą laikotarpį užtektinai turėtų tikslių žinių ir vertintų jas nuoširdžiai, atsakingai. Argi mūsų Tėvynė nenusipelnė tokių veiksmų? Pamąstykime! Manau, kad kiekvienas rasime temų, kurių mūsų plunksnos nepalietė? Ir ne po vieną ir ne po dvi!

Aš pats, įdėmiai perskaitęs tremtinių rašytus atsiminimus, pasigedau daugybės temų, kurias net sunumeravau, o jūs tą numeraciją tikrai pratęsite savo pastebėjimais. Todėl kviečiu suaktyvinti atmintį, sukaupti  jėgas prisiminimams rašyti ir... dovanoti juos Lietuvos istorijai. Gal ir septintąjį „SIBIRO ALMA MATER“ tomą pavyktų sudėlioti?! Jeigu pritariate mano svajonių idėjai, nelaukite ilgai, užrašykite savo atsiminimus ir pasvarstymus ir siųskite man (Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.). O čia sąrašas temų, kurias daugiau ar mažiau nuskriaudėme neatkreipdami į jas dėmesio nei organizuotose „Sibiro Alma Mater“ konferencijose, nei savo iniciatyva publikuotose knygose:

1. Nors daugelis mūsų lietė ištikimybės Tėvynei temą, tačiau dažniausiai apsiribojome tik problemų, kurias pagimdė sovietų Rusijos vykdytas kruvinasis nekaltų žmonių teroras, konstatavimu. Tačiau šį tema neišsenkama...

2. Prisiminkime, mieli bendraminčiai, – kokią pirmąją gyvenimo pamoką turėjo išmokti mūsų vargšai tėvai, uždaryti lageriuose, kalėjimuose, atsidūrę tremtyje?

3. Prisiminkime tas retas akimirkas, kai mes, vos kelerių metų amžiaus būsimieji prisiminimų autoriai, pamatydavome mūsų brangių tėvelių artimųjų atsiųstus laiškus, negailestingai cenzorių išmargintus violetiniu rašalu, kad  suaugusieji negalėtų perskaityti mums siunčiamus meilės ir tiesos žodžius.

4. Karo metais tremtyje teko girdėti, kaip jaunesni vyrai, lietuviai ar lenkai, svarstydavo – gal verta būtų eiti savanoriais į frontą tik todėl, kad iš ten bandytum pabėgti į užsienį. Teko girdėti, kad vienas lietuvis perėjo ledu Beringo sąsiaurį ir atsidūrė Aliaskoje, kad kitas atsidūrė 16-osios lietuviškosios divizijos (TSRS Raudonosios armijos šaulių divizija, suformuota ir kariavusi Antrojo pasaulinio karo metais) gretose... Žinoma, tai buvo pavieniai atvejai, bet mintys bent pas saviškius patekti jaunuolių buvo svarstomos.

5. Moterys dalydavosi nuomonėmis, kad tokių nelaimingų vaikų, kokie buvome mes, jos niekuomet nebegimdys.

6. Mūsų tremties keliones lydėjo gimimai ir mirtys. Kas užsifiksavo mūsų atmintyje apie tai?

7. Štai Prūsijos ir Klaipėdos kraštas. Ne tik tremtys, bet ir kelios okupacijos, kalbos ir kultūros, tradicijų kaita, nuolatinė baimė prarasti laisvę ar gyvybę – tokia buvo jų aplinka. O kokios patirtys palietė tuo metu Lietuvos vaikus mokyklose?

8. Mūsų tėvai ir mes tremtyje buvome išradingi – išmokome amatų ir visokio „verslo“. Verpėme siūlus iš paslapčiomis nugvelbtų vilnų, kad ir iš gyvo avino kailio mūsų pačių pirštais pripešiotų! Mezgėme megztinius, pagražintus lietuviškais raštais. Gaminome statinaites. Iš beržo kaladėlių išdroždavome šukas, nes „magazine“ nenusipirksi – nebuvo! Mamoms basučių padelius išpjaustydavome, iš odos raukdavome naginaites su apyvarais. Ir prasimanydavome maisto iš šiandieniniu protu neįsivaizduojamos Sibiro kalnuose augusios žaliavos. Gamindavome šv. Kalėdų eglutėms žaisliukus, nors apie religines šventes nevalia buvo garsiai prasitarti. Visa šeima galėjo nukentėti!

Be abejo, visa tai Rusijos šiaurėje, stepėse, Vorkutoje, lageriuose ir kitose vietose turėjo savo ypatumų... Lyginti nereikia. Tik parašykite. Skaitytojai patys sugretins.

Būtų labai įdomu skaityti, kokiomis priemonėmis ir įrankiais tai buvo daroma. Žinoma, tokių nuotraukų nerasime, bet galime smulkiai jų išvaizdą nupasakoti anūkui – piešimo gabūnui. Nupieš ir ne bet kaip! Toks piešinukas papuoštų Jūsų straipsnelį, kuris būtų be galo įdomus ir muziejui.

9. Dirbome daug. Statėme miestus, kasyklas, fabrikus, gyvenamuosius namus, kirtome miškus valstybei... Paliudykime išlikusiomis nuotraukomis, konkrečiais faktais. Rašykime apie tą, šiandien sunkiai įsivaizduojamą, mūsų kasdienybę. Tai labai svarbu ateičiai. Bus užkonservuota reikalinga informacija.

10. Gal tremtis sumenkino, o gal sustiprino mūsų įsitikinimus ir nuostatas, dvasią, sveikatą? Gal mes ir šiandiena tebejaučiame tremties poveikį mūsų gyvenimui?

11. Pagaliau, mes dirbome ir dirbame savo mielos Tėvynės labui. Darbas, kūryba, išradingumas, graži daina, meno kūrinėlis, atminties ženklas, gražus gėlynas ar rūbas mums visuomet sužadina ypatingas emocijas. Gal verta užfiksuoti tuos išgyvenimus popieriuje ir įkurdinti juos knygos puslapiuose?

12. Ar nebūtų įdomu ir naudinga, jeigu būsimoje knygoje jaunimas paskaitytų apie tai, kokie buvo mūsų Tėvų ir Protėvių ketinimai, prisiminimai? Jų auksinės mintys ir laiškai?

13. Mūsų kūryba – mokslas, mokslinio tyrimo darbai, išradimai, publikuotų straipsnių apžvaga ir publicistika. Autorių išleistų knygų tremties temomis apžvalga ir publicistika, pomėgiai, menas, kultūra, kolekcionavimas ir kt. – vertinga informacija ateities kartoms.

Kas būtų, jeigu...
Jeigu surinktume į vieną lentyną mūsų, tremtinių ir politinių kalinių, parašytas knygas, straipsnius laikraščiuose ir žurnaluose, svarbius dokumentus... Ir ne tik jau publikuotomis temomis, bet ir tuos, kuriuos spėsime parašyti artimiausiu laiku ir ateityje. Dar svarbiau – tuos, kuriuos parašys mūsų vaikai ir / ar vaikaičiai, pagilindami temas ir žinias, papildydami ir praplėsdami jas naujais aspektais, kitokiais faktais – faktais, kurie be galo reikalingi Lietuvos mokiniams, mokykloms, istorijai, muziejams, būsimoms kartoms atminčiai, mokslui. Toks pripildytų lentynų turinys  būtų neįkainojamas Lietuvos turtas!

Tačiau bėda, kad daugelis parašytų knygų ir knygelių guli namuose nenaudojamos arba bibliotekų lentynose sukrautos bendra tvarka pagal abėcėlę. Tuomet surasti kūrinį, kurio autorius mažai žinomas, susiieškoti reikiamą knygą, net pasitelkus kompiuterį, – sunku. Ne iš tuščio taip sakau! Pats patyriau! Ką daryti, kad literatūra tremties temomis netikėtais būdais vis primintų mums apie save?

Pradinė sąlyga. Jeigu tos knygos būtų sudėtos atskiroje bibliotekos lentynoje, tai bemat kristų į akis, atkreiptų mūsų dėmesį į save. Pažvelgiame į tą lentyną, pavartome vieną kitą knygą ir... pamatome be galo didelę jų teminę įvairovę, ir užsidegame noru susipažinti su prisiminimų turiniu... Todėl, gerbiamieji, turime būti labai dėkingi Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos bibliotekai, o ypač vyriausiajai bibliotekininkei Aušrai Mingailienei ir bibliotekininkei Vidai Steponavičienei  už nuoširdų ir aktyvų darbą, renkant knygas ir istorinius dokumentus apie Lietuvos žmonių, patyrusių genocidą, ir jų kovas už Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvos istorijos paveldą. Ne tik renkant, bet ir tvarkant jas bibliotekoje pagal naują sistemą.

Pažintis su konkrečiais atliktų darbų pavyzdžiais...
Šių metų spalio 21-osios „Šiaulių naujienose“ skaitėme nuoširdžiai dalykišką Teresės Hokienės straipsnį „Šiauliuose aptarta, kaip saugoti Rezistencijos ir tremties prisiminimų fondą“. Jame pirmąkart pasakojama, kaip prasidėjo dovanotų knygų apie tremtį kaupimas „Sibiro Alma Mater“ konferencijų progomis ir kas kalbėta pirmame Šiaulių akademijos bibliotekos organizuotame darbuotojų susitikime su buvusiais tremtiniais. Tądien bibliotekos atskiroje  lentynoje puikavosi apie 150 dovanotų knygų. Aptarti klausimai, kaip ateityje bus kaupiamos knygos  ir kaip suaktyvinti knygų dovanojimo procesą. Jau pirmojo posėdžio metu svečiai iš Kauno, LPKTS atstovai, padovanojo  bibliotekai apie 15 vertingų knygų. Toks buvo proceso pradžios tęsinys.

Tačiau bibliotekos iniciatyva tuo nesibaigė Visiškai netikėtai mes, tremtiniai, gauname kvietimą, papildytą įdomiais komentarais:

Šiauliuose L. Mažylis pristatys masinių trėmimų 80-mečiui skirtą parodą
Lapkričio 4 d., ketvirtadienį, 13 val. Vilniaus universiteto bibliotekos Šiaulių akademijos Informacijos centre (Vytauto g. 84, Šiauliai) Europos parlamento narys prof. Liudas Mažylis pristatys parodą „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“. Paroda skirta masinių trėmimų, vykusių 1941 m. birželio 14–18 dienomis, 80-mečiui paminėti. Joje eksponuojami laiškai iš tremties, siųsti Mažylių šeimai į Kauną.

„Kone kiekvieną šeimą Lietuvoje palietė sovietinės komunistinės valdžios vykdytas trėmimų siaubas. Sunku net įsivaizduoti, ką patyrė ir išgyveno tremtiniai kelyje į gulagus Sibire bei Šiaurėje. Jų istorijomis kalbėti nedrįstu, tai per daug jautru, – pasakoja prof. L. Mažylis. – Bet turime teisę leisti prabilti jiems patiems – jų laiškų, siųstų į Lietuvą, eilutėse. Tikiuosi, kad parodoje eksponuojami laiškai, siųsti mano šeimai, atskleis ir padės mums suvokti tragiškos trėmimų istorijos realybę.“

Parodoje pristatomi autentiški laiškai iš lagerių, jų neredaguotas turinys, kuriame slypi tikros išgyvenimų, skausmo, bado, šalčio istorijos, persmelktos artimųjų ilgesio, prisiminimų ir kupinos vilties. „Kai tavo tauta išgyveno bandymą ją sunaikinti, kai tai griovė šimtus tūkstančių likimų, kai žūdavo vaikai, moterys ir vyrai – privalome nuolat priminti tai visuomenei, dalintis šiomis tragiškomis patirtimis – dar ir tam, kad ši istorija niekada nepasikartotų“, – sako L. Mažylis.
Ekspozicijoje – Juozo Siručio, Petronėlės Sirutytės-Lastytės, Onos Matulaitytės-Stulginskienės bei Jono ir Onos Siručių laiškai, adresuoti Antaninai Mažylienei.

Maloniai kviečiame dalyvauti pristatyme. Įėjimas su galimybių pasu. Paroda Vilniaus universiteto bibliotekos Šiaulių akademijos Informacijos centre (I a. fojė) bus eksponuojama visą lapkričio mėnesį.

Susitikimas su prof. Liudu Mažyliu
Taip!  Tai jis – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politikos ir visuomenės veikėjas, 2017-ųjų kovo 29 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve suradęs nutarimo dėl Lietuvos Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo originalą.

Ir štai profesorius, atvykęs iš Europos Parlamento, stovi prieš mus Šiaulių akademijos bibliotekoje. Atvežė savo giminės  laiškų, rašytų tremtyje, parodą. Pilna salė laiškų – 20 stendų. Jaudinantys tekstai ir originalų spalvotos kopijos. Profesorius papasakojo įdomių istorijų.

Prisipažinsiu, kai pirmajame stende pamačiau eksponuojamą tremtinio siųstą atvirutę, ant kurios buvo atspausdintas TSRS herbas ir TSRS himnas, apmiriau tikrąja to žodžio prasme – užmiršau, kad esu Lietuvoje. Atrodė, kad aš – Kalnuotame Altajuje ir žiūriu į iš Lietuvos gautą laišką... Išgyvenimas šiurpinantis. Labai gaila, kad į parodos pristatymą, pasiklausyti prof. L. Mažylio pasakojimų, pažiūrėti ir paskaityti eksponatų tekstų neatėjo nė vienas jaunuolis... Susirinko tik senjorai, buvusieji tremtiniai.

Europarlamentaras šiauliečiams padovanojo autorinę knygą „Fuksai EUROPOJE“, kurioje žaismingu stiliumi pasakojami Liudo Mažylio pastebėjimai apie politinius ES ir pasaulio įvykius, darbą komandoje ir pristatoma kasdienių įvykių refleksija. Įteikiamą dovaną, autorius palydėjo tokiais komentarais: „Kaip ir kiekvienam pirmą kadenciją einančiam europarlamentaro pareigas, taip ir man daug kas buvo naujos patirtys. Daugiau nei du dešimtmečius dėsčiau Europos Sąjungos politiką, o nauja kasdienybės rutina ir veiklos azartas itin įtraukė. Viską pradėjau fiksuoti dienoraštyje, kuris virto knyga apie susidūrimą su nauja realybe.“

Prof. L. Mažylio parodos „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“ atidaryme kalbėjo ir šiauliečiai, ir svečiai, pabrėždami šio renginio unikalumą bei papildydami vienas kito mintis.

Visų parodos atidarymo dalyvių vardu, reikšdama dėkingumą prof. L. Mažyliui, LPKTS Šiaulių skyriaus pirmininkė Valerija Jokubauskienė įteikė gėlių, o aš visų dalyvių vardu padovanojau profesoriui autorinę pasakų knygelę – Liudo Baltučio „Jurgiuko Spurgiuko ir dėdės Jokūbo nuotykiai“ (2019). Tai 1941–1947 metais tremtyje  mums, vaikams, sektos tėvelio pasakos, kurias paįvairinau savo piešiniais, prisimindamas anuometinius išgyvenimus.

Žinoma, esame labai dėkingi Šiaulių akademijos bibliotekai už iniciatyvą. Su ta turininga ir iškalbia paroda visi, kas pageidauja, gali susipažinti iki lapkričio pabaigos...

Informacija apie šį įspūdingą renginį „Šiaulių naujienų“ dėka pasklido ne tik mūsų mieste. Pirmasis signalas – žinia iš Vilniaus! Ruošiama dovana – knygų rinkinys! Ir prašoma pagalbos tai sunkiai siuntai atgabenti į Šiaulius. Šiaulių miesto tarybos nario Jono Bartkaus vaikaitis bemat sutiko atvežti iš Vilniaus buvusio LPKTB pirmininko Vyto Miliausko dovaną – dvi dėžes (74 egz.). Siuntoje radome ir tokio turinio raštą:

„Vilniaus Universiteto bibliotekos
Šiaulių Akademijos informacijos centro
Vyriausiajai bibliotekininkei Aušrai Mingailienei
Buvau informuotas ir dėl to labai džiaugiuosi, kad VUB ŠA Informacijos centro iniciatyva atvėrė duris nuolat veikianti „Prisiminimų ir kitų tautos genocido dokumentų“ kolekcija.

Tai – unikali galimybė jaunajai kartai geriau pažinti savo tėvų, senelių ir prosenelių netolimos istorijos patirtį, jų garbingą laikyseną, jų kovą su okupantais, jų drąsų apsisprendimą siekti, kad  mūsų Lietuva būtų laisva ir valdoma demokratiniais pagrindais.

Kartu su žmona Virginija šiam kilniam tikslui skiriame Centrui dalį savo sukauptos bibliotekos knygų. Tikimės, kad šis mažas mūsų šeimos indėlis pasitarnaus misijai plačiau skleisti žinias apie istorinę tiesą ir teisingumą.

Linkime Jums ir visam kolektyvui gerų dienų ir optimizmo, o Prisiminimų skaitytojams – daug pažinimo džiaugsmo.
Pagarbiai,

1941 metų tremtinys Vytas Miliauskas“

Turiningas priedas prie V. Miliausko dovanos
Būtina pasakyti, kad knygų, skirtų Šiaulių akademijos informaciniam centrui, sąrašas – 3 lapai. Netikėtas siurprizas: toje knygų siuntoje pamatėme po du  Vyto Miliausko autorinių knygų „BERŽŲ GODOS“ (2020) ir šiemet (2021) publikuotos „POST TENEBRAS LUX (PO TAMSOS ŠVIESA)“  egzempliorius. Pastaroji – itin visus šiauliečius tremtinius sujaudinusi dovana. Juk joje apibendrinanti visi šeši „Sibiro Alma Mater“ tomai. O ir pavadinimas – tai 2012 m. išleisto penktojo serijos tomo įvardijimo dalis.

Štai tokia gera naujiena Jums! Žinia apie parodą ir po jos atvežta knygų siunta be galo suaktyvino knygų ir dokumentų dovanojimo procesą. Netyla telefonas. Atsiranda visokių klausimų ir pasiūlymų. Jau žinau, kad Kaune LPKTS Šiaulių akademijos bibliotekai ruošia knygų siuntą (per 150 vnt.), Druskininkuose, Vilniuje, Šiauliuose ir...

Kad visi pasiekimai ir rūpesčiai neatrodytų jums bergždžias reikalas, papasakosiu savo nutikimą... Visai neseniai viena Lietuvos dama paklausė manęs: „Romualdai, kai Jūsų šeimą 1941 m. trėmė, ar tie  žmonės buvo civiliai ar su uniforma?“ Kai pasakiau, kad buvo septyni vyrukai ir visi vilkėjo rusišką uniformą, išgirdau repliką: „Taigi, Romualdai, tavo tėveliai buvo baisiai prisidirbę! Todėl ir ištrėmė...“ Tikriausiai Lietuvoje taip samprotaujančių piliečių yra ir daugiau... Ne paslaptis ir pati tokio žmogaus bukumo priežastis. Komentuoti nereikia.

Kvietimas
Brangūs bendraminčiai, mūsų gretos katastrofiškai mažėja. Suskubkime – rašykime prisiminimus, ruoškime ir dovanokime prasmingas dovanas Šiaulių akademijos bibliotekai, skatinkime savo anūkėlius ir proanūkėlius aktyviau domėtis Lietuvos istorijos klausimais.

Siekime, kad sparčiai Lietuvoje mažėtų neskaitančių ir nesuprantančių  Lietuvos istorijos ir joje vykusių  skausmingų procesų.

Informaciją dėl dovanojamų knygų  galite gauti šiais adresais: Romualdas Baltutis Tel.+37061872785; Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Dovanojamas knygas siųsti:
Vyriausiajai bibliotekininkei Aušrai Mingailienei
Šiaulių akademijos Informacijos centras
Vytauto g. 84, LT-76352 Šiauliai
Tel. (8 41) 59 57 04
El. p. Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

 Renginio dalyviai.
Autoriaus archyvo nuotr.

Liudo Baltučio „Jurgiuko Spurgiuko ir dėdės Jokūbo nuotykiai“ (2019).
Autoriaus archyvo nuotr.

Profesoriaus L. Mažyliui įteikiama pasakų knygelė.
Autoriaus archyvo nuotr.

Profesoriaus L. Mažylio laiškų paroda.
Autoriaus archyvo nuotr.

Jonas Bartkus perduoda anūko iš Vilniaus atvežtas knygas.
Autoriaus archyvo nuotr.

Atvirukas į Lietuvą.
Autoriaus archyvo nuotr.