Keliais, kuriais vaikščiojo ir kūrė dailininkas...
Piešimo mokytojas Gerardas Bagdonavičius šiauliečių buvo vadintas malonybine pravarde Penzeliuku. Atrodo, kad pirmąkart šiuo vardu pasivadino pats G. Bagdonavičius, 1927 m. gruodžio 18 d. rašinį „Paminklas“ laikraščiui „Šiaulių naujienos“ pasirašęs slapyvardžiu „Penzelis“ (Pasirašo: Penzelis. Paminklas. „Šiaulių naujienos“, 1927 gruodžio 18, p. 2).

G. Bagdonavičių drąsiai galima vadinti keliaujančiu dailininku ir fotografu. Jis, dar Pirmojo pasaulinio karo metu pasitraukęs su tėvais  į Rusiją, keliavo po šią šalį, piešė to krašto vaizdus natūroje ir gamtoje. Tarpukariu kaip Šiaulių „Aušros“ muziejaus bendradarbis ir Kraštotyros draugijos narys dalyvavo ekspedicijose ir išvykose po Lietuvą.  G. Bagdonavičius ir pokaryje taip pat daug keliavo po Šiaulių apskritį, Lietuvą, Latviją, Estiją, Rusiją ir kitas vietas. Jis piešiniuose, eskizuose pavaizdavo aplankytas vietas, miestus, miestelius, įdomesnes vietoves. Dailininko kelionių geografija buvo gana plati. Jis daug laiko ir energijos skyrė kraštotyriniam piešiniui, eskizavo fiksavo ne tik Šiaulius, bet ir kitas Lietuvos vietoves.

G. Bagdonavičius su fotoaparatu ir bloknotu eskizams keliavo po Lietuvą ir kitas šalis ir fiksavo fotojuostoje ir popieriuje visa tai, kas jam atrodė įdomu ir vertinga. Ir dabar, praėjus daug laiko ir palyginus jo piešinius, kita technika sukurtus darbus ir nuotraukas, galima įsitikinti kokia talentinga buvo G. Bagdonavičiaus ranka ir koks pastabus buvo jo žvilgsnis, kaip profesionaliai jis mokėjo surasti ir užfiksuoti tuos vaizdus ir objektus, kurie turėjo išliekamąją ir istorinę vertę, kaip puikiai dailininkas sugebėjo perteikti to meto dvasią, architektūrą ir vaizdus.

G. Bagdonavičius kelionėse fiksavo tuos objektus ir vietas, kaip jie atrodė tuo metu, ir tai labai svarbu tyrinėjant kultūros paveldą, lyginant tuos piešinius su dabarties vaizdais. Dailininkas su eskizų bloknotu ir fotoaparatu keliaudamas po Lietuvą stengėsi nepraleisti nė vienos svarbios vietos, rinko ir fiksavo tai, kas jam atrodė labai svarbu ir buvo išliekamosios vertės.

Pasinaudodami G. Bagdonavičiaus kūriniais, jo užrašais, pakeliaukime jo kūrybinių maršrutų vietomis, palyginkime kaip pasikeitė vaizdai, kuriuos jis užfiksavo savo darbuose, pasinaudodami jo kūriniais susipažinkime su to meto istoriniais ir architektūros paminklais, Lietuvos kraštovaizdžiu.

Dailininko kelionių kūrybiniame palikime daugybė peizažų: grafikos ir tapybos darbų, architektūrinių, urbanistinių, gamtos peizažų, kraštovaizdžio detalių. Dauguma iš jų (architektūriniai ir urbanistiniai) papildyti įvairiausiais užrašais, paaiškinimais, pastebėjimais, kuriuos dabar galima vertinti kaip neįkainojamus etnografinius ir istorinius šaltinius. Įdomu palyginti, kaip atrodė tos vietos, kurias savo darbuose tuo metu pavaizdavo dailininkas. Žinoma, praėjus daug laiko įvyko vienokie ar kitokie pokyčiai, ne viskas išliko, ką savo kūriniuose užfiksavo G. Bagdonavičius.

Norėdamas išsamiau susipažinti su G. Bagdonavičiaus kūrinių sukūrimo vietomis ir jų aplinka, įvairiu laiku aplankiau tas vietas, kurias dailininkas yra užfiksavęs savo piešiniuose, fotografijose ir kituose kūriniuose, kartu fotografuodamas tai, kas išliko arba tuos pasikeitimus, kurie įvyko per tą laiką, kuris praėjo nuo jo kūrinių sukūrimo.

Kviečiu ir laikraščio skaitytojus pasivaikščioti tomis vietomis, atkurkti šių vietų istoriją mintyse, vaizduotėje, pasitelkiant senovės legendas ir padavimus, amžininkų prisiminimus, pasakojimus ir dailininko G. Bagdonavičiaus kūrinius.

Talkšos ekologiniu taku ir miško parku iki Salduvės
Šiemet vieną gražų spalio sekmadienį iš Šiaulių keliavau Talkšos ekologiniu taku palei Talkšos ežerą, per Žuvininkus, Talkšos miško parko ir Salduvės parko keliais, aplankant Salduvę ir Aleksandriją. Pradėjus šią kelionę G. Bagdonavičiaus kūrinių vietomis nuo Šiaulių link Aleksandrijos, susipažinau su dailininko sukurtais darbais, vaizduojančiais šias vietas, taip pat tarpukariu iš Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios bokšto nufotografuotais šių apylinkių vaizdais. Tai leido palyginti, kaip šios vietos atrodė tarpukariu ir dabartyje,  leido geriau įsivaizduoti, kaip atrodė Šiaulių apylinkės Žuvininkų kaimo ir Salduvės piliakalnio link.

Matyt, ir paties dailininko tarpukariu ne kartą žvalgytasi į šias apylinkes nuo Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios bokšto, lankytasi ir piešta prie Šiaulių ežero, Salduvėje, Žuvininkų kaime, Aleksandrijoje ir kitur. Įsiruošęs į šią kelionę pėsčiomis prisiminiau legendas ir padavimus apie Šiaulius ir jo apylinkes.

Pasakojama, kad nuo seno Žuvininkuose gyvenę žvejai, o priešingoje ežero pusėje, kalnelyje, gyvenę šauliai (medžiotojai ir kariai). Kadangi Kalnelio pusėje išaugęs miestas, tai miestui ir prigijęs Šiaulių (šaulių – J. N.) vardas. Yra užrašyta štai tokia legenda apie Šiaulių miesto atsiradimą. Esą labai seniai, kada lietuviai dar garbino Perkūną ir kitus savo dievus, dviejose iš visų pusių neįžengiamais miškais apaugusiose kalvose, buvusiose priešpriešiais, buvo įsikūrusios dvi žmonių giminės. Giliam klonyje plačiai išsiliejęs Talkšos ežeras skyręs tas dvi sodybas. Vienoje ežero pakrantėje gyvenę žvejai, kurie vertėsi žuvų veisimu ir gaudymu, o kitoje – šauliai, medinčiai. Tie medinčiai bei šauliai medžiodavę paukščius ir žvėris, o žvėrių odas gabendavę į Palangą, kur prekiaudavę su svetimųjų šalių pirkliais. Žvejų sodyba buvusi pavadinta Žuvininkais, o šaulių bei medinčių – Šauliais. Ir iki šių dienų vienoje ežero pusėje tebėra Žuvininkų kaimas, o kitoje – išsiplėtęs Šiaulių miestas (Lietuvos miestai. „Bendri istorijos bruožai“, Šiauliai: 1932, p. 188).    

Praeidamas pro Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pastatą ir Katedrą, kurios šoninėje sienoje įtaisytas saulės laikrodis, laiptais leidžiuosi Saulės laikrodžio aikštės link. Kelias laiptų pakopomis veda  Aušros taku. Laiptų, vedančių žemyn, – šešiasdešimt. Šešiasdešimt sekundžių sudaro minutę, šešiasdešimt minučių – valandą. Simboliška, kad nuo vieno saulės laikrodžio Šv. Petro ir Pauliaus katedros šone prie kito tenka įveikti būtent šešiasdešimt pakopų. Nusileidžiu į Saulės laikrodžio aikštę, kuri įprasmina tris simbolius – Saulę, šaulį ir laiką. Saulė simbolizuoja netoli Šiaulių 1236 m. įvykusį Saulės mūšį. Saulės laikrodžio aikštėje – keturi skaičiai: 12, 3 ir 6. Skaičių seka sudaro 1236 m., kada pirmą kartą paminėtas Šiaulių vardas.

Įdomu tai, kad tarpukariu šį kelią Aušros taku, tada jis vadinosi Klebonijos skersgatvis, 1928 m. akvarele pavaizdavo G. Bagdonavičius. Jo darbas vadinosi „Šiauliai. Klebonijos skersgatvis (popierius, akvarelė, matmenys 12,3 x 31,4 cm). Užrašas kūrinio apačioje dešinėje pusėje: „Šiauliai. Klebonijos skersgatvis. Vaizdas į pietų-rytus (į ežerą). Užrašas antrojoje darbo pusėje: „Tolumoj „Salduvės“ kalnas... 1971. Dabartinis šiandien čia „Aušros“ takas su naujais granito did. laiptais. Dabar čia did. laiptai į ežerą greta VK (vykdomojo komiteto – J. N.), gaisrinės. Bagdonavičius Gerardas“ (ŠAM, D-T 2174).

Kelias prasidėjęs nuo Katedros, kuri pradėta statyti 1625 m. ir kurią tarpukariu dailininkas pavaizdavo daugelyje savo kūrinių. 1925 m. jis  išleido ir litografijų albumą, kuriame yra 12 Šiaulių Šv.Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų (tarpukariu ir ilgą laiką pokaryje katedra buvo vadinama Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – J. N.). Vienas iš tokių kūrinių, sukurtas 1924 m., pavadintas „Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdas iš klebonijos sodo“ (popierius, autolitografija, matmenys 31,7 x 22,4 cm). Užrašas kūrinio apačioje dešinėje pusėje: „Šiaulių šv. Petro ir Povilo (senosios) bažnyčios vaizdas iš klebonijos pusės“ (ŠAM, D-T 6364/4).

Apie šią bažnyčią padavimas byloja: „Po Šiaulių bažnyčios kalnu yra ežeras – Talšos ežero brolis. „Kai bažnyčion suplūsta daug žmonių, kai jų prisirenka pilnas šventorius, būtina laikytis ramybės ir tvarkos, kad bažnyčia neprasmegtų, nenugrimztų į tą požemio ežerą“ (Žvelgaitis S., 1993). Bažnyčia dar nenuskendusi, nes nebuvo priėjusi pilna žmonių (LMD I 1063/1367).

1931 m. eucharistinio kongreso metu Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje buvo kilusi panika – „Bokštas griūna, bažnyčia grimzta!“, nes buvo sakoma, kad po bažnyčia yra padėti dokumentai apie tai, jog, bažnyčioje susirinkus daugiausiai žmonių, bažnyčia turėsianti nugrimzti (Inčiūra K., 1936).

Pasak kitų, iš Talšos ežero atsigėrė didelis jautis, čia pat atsigulė ir užmigo, miegojo ilgai, ant jo ir medžiai užaugo, buvo pastatyta bažnyčia: „Ir šiandien, sako, tas jautis tebemiega: priglausk ausį prie žemės ir išgirsi, kaip plaka jo širdis“ (Želgaitis S., 1993). Esą pasakyta, kad Šiaulių bažnyčia, kai prieisianti pilna žmonių, ir nuskęsianti. Ji ant ežero stovinti. O dar lig šiol pilna neprieinanti, nesanti buvus priėjusi“ (Žemės atmintis. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 105).

Ir dar. 1934 m. gruodžio mėn. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ rašoma: „Senų žmonių pasakojimu – po Šv. Petro ir Povilo bažnyčia esą urvai, kurie jungia senąjį kalėjimą. Prieš keletą metų užverstas miesto sode buvęs rūsys taip pat buvusi urvo anga, ir urvas vedęs į bažnyčią. Dar kiti pasakoja, kad iš bažnyčios urvas einąs ir po Šiaulių ežeru ir Salduvės kalne buvęs iš to urvo slaptas išėjimas. Gubernijos dvaro sode irgi yra plytų liekanos kažkokio rūsio – Ir čia žmonių pasakojimu, buvęs įėjimas į urvą, kuris taip pat baigiasi bažnyčia“ (Šiaulių požemių paslaptys. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 gruodžio 2, p. 4).

1934 m. lapkričio mėn. Šiaulių kraštotyros draugija surengė ekspediciją ir  atliko Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios požemio tyrinėjimus. Tyrinėtojai į požemius nusileido virvėmis. Rūsyje, arba tiksliau apvaliais skliautais kriptoje, buvo rasta daug žmonių griaučių ir karstų liekanų. Rasti du maži atskiri kambariukai, o per vidurį jų – koridorius apie pusantro metro pločio ir kelių metrų ilgio. Koridoriaus gale užtikta mūro siena ir į viršų vedanti anga. Ekspedicijos nariai bažnyčios požemyje darė tyrinėjimus tris dienas. Buvo padaryta požemio nuotraukų, brėžinių (Šiaulių požemių paslaptys. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 gruodžio 2, p. 4).

Anuomet. XIX a. pabaigoje Šiaulių berniukų gimnazijoje mokėsi rašytojas Merkelis Račkauskas. Savo prisiminimuose apie pasivaikščiojimus Šiaulių ežero pakrantėmis rašė: „Artimiausias kelias į ežerą – per kapines. Perėjęs šventorių ir pasigėrėjęs grakščiu bažnyčios pastatu (jo architektūra visuomet mane žavėjo), laiptais nusileidau į siaurą Kapų gatvelę ir pasiekiau kapines; prie įėjimo iš gatvelės buvo aukšti mūro vartai. Viršum vartų krito į akis parašas: „Eikite pas mane visi vargstantieji ir nelaimingieji, o aš jus nuraminsiu.“ Tą parašą jau ne pirmą kartą skaičiau; vis negalėjau suprasti, pas ką būtent turi eiti nelaimingieji ir koks bus tas nuraminimas. Šiaulių kapinės užima kelias kalvas išilgai ežero. Tos kalvos apstatytos įvairiausiais kryžiais, paminklais, koplytėlėmis arba tiesiog aptvertas gėlynėliais. Kiek kartų tekdavo ten būti, negalėjau atsitraukti nuo įvairių įvairiausių parašų ant kryžių ir paminklų. Parašai tie atspindėjo žmonių mintys mirties akivaizdoje. Aptikdavau ne tik liūdnus, bet ir keistus parašus; pvz., „šiandien man, rytoj tau“, „Laikas bėg, smertis gen, viečnastis lauk“, daugumas parašų – darkyta lenkų kalba. <...>

Skersai perėjęs kapines, pro siaurus varčiukus patekau į žaliuojančią lygumą, nusileidžiančią iki pat ežero. Prie ežero prieiti buvo neįmanoma: lyguma baigėsi ajerais apaugusia bala. Pusiaukely tarp kapų ir ežero atsisėdau ant didoko akmens (jų čia buvo nemažai) ir apsidairiau. Tiesiai priešais, tartum koks veidrodis, blizgėjo ramaus vandens paviršius. Anapus, ežero krantas kilo į viršų ir, palaipsniui augdamas, baigėsi didžiausia Šiaulių apylinkės aukštuma – Salduvės kalnu. Žmonės pasakojo tą kalną senovėje buvus supiltą. Į kairę baltavo Joniškio plentas; tiesia linija kirto jis žaliuojančias pievas ir geltonuojančius laukus; pačiame horizonte atrodė lyg plonutis siūlelis. Į dešinę riogsojo Frenkelio odų fabriko pastatai; vėjeliui papūtus, iš ten ėjo troškinantis dvokimas. Persėdau į kitą vietą, arčiau plento. Tarp ežero ir plento buvo tada tikra dykuma; dabar tų vietų nepažinsi: visur namai nameliai, daržai, darželiai...“ (Račkauskas M. Užrašai. Vilnius, 2008, p. 246-247).

1924 m. rugpjūčio mėn. laikraštyje „Šiaulių naujienos“ rašoma: „Žuvinykų (dar Žuvininkų – J. N.) km. merginos pagirtinos: tiek puikių darželių pritaisė, kad įvairios gėlės net akį veria per kaimą einant! Kaime matosi ir akmenų iš savo laukų sunaudojimo: yra sukrautų tvorų, kai kur pagrįsta gatvė. Gal yra senų žmonių, žinančių kaimo pavadinimo, kaimo kapelių (matyt, senųjų – gale kaimo, Salduvės link, kur gražiai kelios pušaitės auga ir kitų – pakluonėse kitų gale kaimo: Ginkūnų dvaro link), Salduvės kalno ir Šiaulių ežero (kurs tikriausia bus buvęs prie pat dabartinio kaimo – kur dabar mieželiai su žirneliais išartuose plotuose žaliuoja)“ (Pasirašo: Rep. Žuvinykų km. „Šiaulių naujienos“, 1924 rugpjūčio 8 d., p. 2).

Ir dar. „Antai, kad ir Žuvinykų km. laukuose už Šiaulių ežero (apie Salduvės kalną) tiek daug didelių akmenų, o ar bent kas pamano juos sunaudoti, nutašius, lygiems Šiaulių gatvių grindiniams ir net rūmams?“ (Reporteris. Akmenys laukuose. „Šiaulių naujienos“, 1924 rugpjūčio 8, p. 1).

G. Bagdonavičius 1923 m. pirmąkart pavaizdavo Šiaulių ežerą, Salduvės piliakalnį ir Žuvininkų kaimą šiuose piešiniuose:  „Šiauliai. Už ežero. Tarp Salduvės ir Žuvininkų kaimo“ (1923. Popierius, pieštukas, metmenys 19,2 x 30,1 cm). Užrašas šio piešinio apačioje: „Šiauliai. Už ežero. Tarp Salduvės kalno ir Žuvininkų kaimo“ (ŠAM, D-T 2126). Šiame piešinyje dailininkas pavaizdavo šio vietovės kalvotą reljefą, kairėje pusėje medines sodybas, apaugusias medžiais, dešinėje – Salduvės kalno dalį, ant kurios pavaizduoti keli medžiai ir kryžius, apačioje matosi kelias.    
Keliaujant nuo Šiaulių Katedros pro Talkšos ežerą ekologiniu taku link Žuvininkų kaimo ir Salduvės piliakalnio, prisiminiau dailininko Arūno Vasiliausko pasakojimą, jog jis matęs G. Bagdonavičiaus piešinį, kuriame buvo  pavaizduotas senas medis prie Talkšos ežero. Jis bandęs  atrasti tą vietą ir medį, bet nepavyko. Buvo praėję daug laiko, vėjai, audros ar kitos negandos galimai buvo išvertusios šį medį, ar jis šiaip sunyko.  Laikas bėga ir ne viskas, kas tuo metu buvo užfiksuota kūrinyje, išlieka. Taip esti ir su daugeliu G. Bagdonavičiaus darbuose pavaizduotų vaizdų. Dabar tos vietos yra pasikeitusios, kai kas sunyko, pražuvo ir ne viskas išliko, kas buvo pavaizduota  Todėl svarbu pamatyti ir suprasti, kas  dailininką domino, kas jį paskatino sukurti vieną ar kitą kūrinį.

Talkšos ekologinį taką, kurio ilgis 5 km, sudaro 19 stotelių.  Keliaujant šiuo taku galima susipažinti su išlikusia natūralia Talkšos ežero rytinės pakrantės gamta, pasigrožėti atsiveriančiais ežero ir jo apylinkių kraštovaizdžiu, Šiaulių panorama, virš medžių iškilusia didinga baltakamiene Katedra. Talkšos ežeras dar vadinamas Talša, Talkšva, Telkša, Šiaulių ežeru. Šiaurinėje dalyje Talkšos ežeras susisiekia su Ginkūnu ežeru.       

G. Bagdonavičius tarpukariu sukūrė ne vieną darbą, kuriame pavaizdavo Talkšos ežerą ir jo pakrantes. Štai, pavyzdžiui, vienas iš jų: aliejinės tapybos darbas, pavadintas „Šiauliai. Talšos ežeras prie liuteronų kapinių“ (kartonas, aliejus, metmenys 13,3 x 32,1 cm). Užrašas antrojoje pusėje: „Šiaulių ežeras prie liuteronų kapinių“ (ŠAM, D-T 3881). Šiame tapybos kūrinyje pavaizduotas Talkšos ežero prie senųjų liuteronų kapinių fragmentas. Matosi medžiai ir ežero fragmentas. Dailininkas ne kartą fotografavo Talkšos ežerą ir jo pakrantes. Jo nuotraukos saugomos Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Anuomet. Kraštotyrininkas, fotografas  ir muziejininkas Balys Buračas tarpukariu užrašė kelis padavimus apie Šiaulių ežerą: „Yra įdomių pasakojimų ir apie vieno kito ežero atsiradimą ar išnykimą. Dažnai tokie pasakojimai ir padavimai yra tik šiaip sau gražios senovės pasakos. Kai kada tuose pavadimuose yra ir istorinės tiesos krislų, todėl dabartiniai mokslininkai, tyrinėdami kurios nors vietovės senovę, jau rimtai domisi tokiais senelių pasakojimais.  Šiaulių miesto rytinėje pusėje tyso ilgokas ežeras Talša. Jis yra didelių Tyrulių balų tęsinys. Seniau, sako, tas ežeras vadinosi Bitinėlis. Dabar visi tikrieji ežero vardai jau pamiršti, todėl šiandien jis vadinamas nauju Šiaulių ežero vardu. Apie Šiaulių ežerą apylinkės gyventojai pasakoja daug gražių padavimų, kurių  vieną kitą įdomesnį pateikiame.

Seniau netoli Šiaulių miesto, Šilėnų kaime gyveno dievdirbys 90 metų senelis Norvaiša, kuris beskaptuodamas medinius dievukus mėgdavo jauniesiems pasakoti įvairius padavimus ir senovės atsitikimus, kurių jis begalės mokėjo. Mokėjo jis šį tą papasakoti ir apie Šiaulių ežerą.

– Milžinų gadynėje, – sako Norvaiša, – Šiaulių ežero vietoje stovėjusi pagonių bažnyčia ir vienuolynas. Bažnyčios garsūs varpai girdėdavosi dvi, tris mylias toli. Kartą atsitiko vienuoliams nelaimė, kad jie sunkiai nusikaltę Dievui ir niekaip  jo nebegalėję permaldauti, todėl nubausti kartu su bažnyčia visi  nugrimzdę skradžiai  žemės. Toje vietoje, kur stovėjo toji vienuolių bažnyčia, atsiradęs didelis ežeras Talša. Kai kada, sako, gerai įsiklausius, galima esą girdėti ežere paskendusios bažnyčios vandenyje varpus skambant. Žuvininkų kaimo piemenėliai kai tik nusivaro karves paežerėn, visuomet klausosi, bene išgirs graudų ežero varpų skambėjimą. Kada ramus ežero vanduo, piemenys mato ir ežere paskendusią bažnyčią, bet visuomet ji stovi bokšto viršūne atsirėmusi į ežero dugną. Man matosi, jog toji pat bažnyčia, kuri dabar stovi antrame ežero krante“ (Buračas B. Šiaulių ežero padavimai. „Jaunasis ūkininkas“, 1939 m. balandžio 20, p. 217).

(Bus tęsinys)

Dail. G. Bagdonavičiaus piešinys „Šiaulių apylinkės“. 1924 m. Kūrinio originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Vaizdas į Talkšos ežerą iš Katedros bokšto. J. Nekrašiaus nuotr.