facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Neseniai žiūrėjau lietuvišką filmą, kuris man patiko. Filmas ne be trūkumų: pabaigoje man taip ir nepaaiškėjo, kas žudo KGB darbuotojus, kai kurie aktoriai sakė savo tekstą nuolat užsikirtinėdami ir tokiu būdu griaudami trapią kitų filmo elementų sukurtą tikrovės iliuziją, sovietmečio Lietuvos paveikslas man pasirodė kiek nutolęs nuo realybės. Bet, bet: filme buvo dialogų. Ir kai kurie iš jų skambėjo taip, lyg jie būtų galėję įvykti gyvenime.

Viena mano draugė rašytoja savo kursų dalyviams sako: rašykit, rašykit, kuo daugiau rašykit, gal tada pagaliau turėsime filmą, kuris galės pretenduoti į „Oskarą“. Iš tiesų tiek, kiek aš suprantu, filmų industrijoje vienintelis žmogus, kuris pradeda nuo balto lapo, yra scenaristas. Tik aš papildyčiau: rašykit, rašykit, rašykit dialogus.

Paprastai pradedantieji rašytojai (sprendžiu pagal savo studentus) savo pirmuosiuose tekstuose rašo ne kas vyksta, bet apie tai, kas vyksta. Kitaip tariant, ne užrašo, o aprašinėja, atpasakoja. Sakysime, susitinka du veikėjai, jie šnekasi, tekste parašyta, apie ką tie veikėjai šnekasi: vienas pasakė, kad jis valgo ledus net tada, kai yra persišaldęs, o kitas sako, kad toks įsitikinimas yra visiškai klaidingas. Tada autorius keliauja toliau, aprašinėja kitus dalykus.

Tačiau mes visiškai nežinome, ką iš tikrųjų tie veikėjai šneka. Sakysime, nežinome, ar pirmasis sako: „Žinok, britų mokslininkai įrodė, kad...“ ar: „Man vienodai – šalta ar ne šalta, aš valgau ledus“, taip pat nežinome, ar antrasis jam sako: „Gal tu durnas? Tu tiki britų mokslininkais?“ ar „Gerbiamasis, abejoju tavo hipotezės teisingumu“. Kitaip tariant, mes nieko nesužinome nei apie veikėjų charakterius, nei apie jų išsilavinimą (tokius dalykus išduoda kalbėjimo tonas ir temos, kuriomis kalbamasi), mums nesuteikiama jokios informacijos iš „pirmų lūpų“, t. y. kai personažas pasipasakoja apie save pats.

Grožinė literatūra laikosi ant trapaus kontrakto: rašytojas neslepia, jog istorija yra išgalvota, o skaitytojas sutinka ta istorija patikėti su sąlyga, jog ji bus įtikinama, t. y. – kaip gyvenime. Apie tą „kaip gyvenime“ esu rašiusi ne vieną kartą. Dialogas yra vienas iš būdų tai iliuzijai pasiekti ir ją išlaikyti. Tai – gyvenimo nuotrauka, kasdienybės iškarpa, suteikianti tekstui tris, keturias ir net penkias dimensijas.

Parašiau „nuotrauka“ ir pagalvojau, kad norėsite ginčytis ir sakyti „įrašas“. Tokiu atveju turiu jums pratimą: parašykite dialogą tarp dviejų žmonių, kurie ir kalbasi, ir tuo pačiu metu kažką daro: dažo sieną, sodina braškes, kerpa plaukus. Rašykite ne tik tai, ką žmonės kalba, bet ir kaip juda jų kūnai ir rankos. Štai jums ir nuotrauka, ir net ne nuotrauka, o filmas. Tokių filmų esate matę. Scena iš „Bulvarinio skaitalo“: veikėjai kalbasi ir pusryčiauja, Džono Travoltos vaidinamas personažas pilasi sirupą ant blynų, ritualizuodamas visus pusryčius, suteikdamas dialogui spalvą, skonį, kultūrinį kontekstą.

Aišku, toje scenoje, kurią ką tik jums priminiau, dialogas yra puikus. Abu personažai jame skirtingi ir tai girdisi jų sakomuose žodžiuose, kurie buvo parašyti scenaristo. Filme raidės ant popieriaus tapo vaizdu.

Kaip parašyti tokį dialogą, kuriame girdėtųsi gyvų žmonių kalba? Pirmiausia, reikia tų žmonių klausytis. Elementarus pratimas, bet jūs neįsivaizduojate, kaip gali būti sudėtinga nutildyti savo vidinį dialogą ir iš tiesų išgirsti, ką ir kaip kitas žmogus sako. Čia padeda (bent jau man) žurnalistinė praktika: įsirašai pokalbį ir jį (visą!) išsitranskribuoji. Tada – redaguoji.

Ana Lamot sako: „Mūsų darbas yra užrašyti ne tai, ką žmogus iš tiesų sako, o tai, ką nori pasakyti.“ Dialogas, ta pasaulio dalelytė, ta gyvenimo nuotrauka, kuriai ką tik giedojau ditirambus – pasirodo, ji surežisuota?! Taip, žinoma. Jei būtų kitaip, mestumėte tekstą taip ir neprasibrovę prie jo esmės per nesibaigiančius „khm, aha, nu, tipo, kaip čia pasakius“... Gyvame dialoge mes šitų kalbos šiukšlių nė negirdime, todėl nėra prasmės jas užrašinėti. Kur kas svarbiau užrašyti tokius posakius, ar manierizmus, kurie atskleidžia to veikėjo ar veikėjos specifines savybes: sakykime, toks veikėjas, kuris vietoj žodžio antklodė vartoja žodį „adijalas“, akivaizdu, kad brandą pasiekė sovietmečiu. Tas veikėjas, kurio kalboje kas antras žodis angliškas, yra, tikėtina, už pirmąjį jaunesnis.

Atkreipkite dėmesį, kad rašau „tikėtina“. Rašytojos kontraktas yra pats savaime prieštaringas. Iš vienos pusės, skaitytojui pažadi pateikti kiek įmanoma tikslesnį gyvenimo atvaizdą. Iš kitos – tam, kad taip įvyktų, turi suprasti, kad net ir savo sukurtame tekste savo sukurtų personažų negali iki galo kontroliuoti.

Rašytojas Henris Grynas teigia: „Mes niekada nežinome, ką kiti žmonės galvoja ar jaučia, todėl to negali žinoti ir romanistas.“ Tik taip, pagal jį, atkursi gyvenimą. Jo romanai charakteringais pavadinimais Loving, Living, Party Going, kurių vertimai į lietuvių kalbą, man rodos, neegzistuoja, yra puiki šio teiginio iliustracija: siužetas kuriamas beveik vien dialogais, veikėjai kalba nutylėjimais, klausimu atsako į klausimą, nusisuka, kai juos užkalbina netikėtai, kalbėdami nuolat ką nors veikia, griūva ant žolės, suteikdami sakomam tekstui netikėtą emociją ir taip toliau.

Mes niekada nežinome, ką iš tikrųjų jaučia personažai, nes rašytojas to neatskleidžia. Pagal savo turimą patirtį galime nujausti, atspėti, interpretuoti. Mano perskaitytas romanas gali būti visai kitoks nei jūsų. Pasakojimas pinamas kaip nėriniai, jis kabo ore lyg rūkas, meilė tik nujaučiama, kontekstas nulemia tolesnę įvykių eigą. Grynas pateikia kone neredaguotą gyvenimo versiją, kurią kartais gali būti per daug sudėtinga sekti, nes grožinėje literatūroje esame pripratę prie didesnės kontrolės.

Pagal savo būdą esu griežtesnės kontrolės šalininkė, bet Grynui pritariu. Mano supratimu, tokia dialogo eilutė, kurią autorius paaiškina: „pasakė Dalia su rūpesčiu veide“ yra tingaus rašymo išdava. Pirma, kaip atrodo rūpestis veide? Antra, kodėl turėčiau tikėti autoriaus ekspertiškumu? Iš kur man žinoti, kad autorius atskiria rūpestį nuo liūdesio, o liūdesį nuo nusivylimo? Nebent autorius yra visažinis, kaip Levas Tolstojus ar Džeinė Ostin. Tokių šiandien nebeliko, kaip ir beveik nebeliko visažinio trečiojo asmens pasakotojo.

Gyvename nuomonių laikais, žmonės kalba ką nori, kada nori, o mes klausomės ir bandome suprasti, ką jie tuo nori pasakyti, iššifruoti jų tikslus ir jausmus taip pat, kaip tą stengiasi suprasti mūsų veikėjai. Koks būtų mano sprendimas dėl „rūpesčio/liūdesio/nusivylimo“ veide? Parašyti: „Dalios veide pasirodė rūpestis, pamanė Giedrė“. Atiduoti kontrolę į personažų rankas ir atsipūsti – tegul jie kuria gyvenimo iliuziją.

Pavadinime pažadėjau, kad šis tekstas bus pagiriamasis žodis dialogui, ir dabar galvoju – ar pakankamai pagyriau? Pasakiau, kad dialogas yra ne tik žodžiai. Check. Pasakiau, kad perteklinis aiškinimas ne padeda, o kenkia dialogui. Check. Kad tam, jog parašytum dialogą turi klausytis kitų žmonių. Check. Kad gyvas dialogas yra nebūtinai žodis į žodį atkartotas pokalbis. Check. (Sovietmetis baigėsi, kai man buvo šešiolika – suprantu abi puses.)

Liko dar daug, bet reikia turėti saiko, todėl parašysiu paskutinį dalyką: niekada o niekada tekste dialogas nėra atsitiktinis. Grožinėje literatūroje dialogas visada atlieka tam tikrą funkciją: pastumia veiksmą, atskleidžia veikėjų charakterį, katalizuoja arba sprendžia konfliktą. Atsitiktinio dialogo nėra nei mano aukščiau minėtojo Henrio Gryno, nei depresyviojo Karlo Ove Knausgaardo tekstuose, kur, atrodo, veikėjai šneka „bele ką“. Abiem atvejais rašytojas pasirenka, kurį iš daugybės gyvenime vykstančių dialogų užrašyti, kad jis geriausiai atskleistų kontekstą, tiksliausiai parodytų gyvenimą tokį, koks jis yra, t. y. valdomą ne griežtai kontroliuojamo siužeto, o santykių, atsitiktinumų, nuojautų, nuogirdų ir nuotaikų.

Būtent todėl prašau visų rašančiųjų ir ypač scenarijų autorių: rašykite dialogus. Gal tada nebereikės kankintis tokiuose lietuviškuose filmuose, kuriuose konfliktai sprendžiami veikėjui žiūrint pro langą arba veikėjams susitinkant uždarame kieme, piktai spoksant vienas kitam į akis ir tylint. Kai tuo tarpu kamera sukasi, sukasi, sukasi – operatorius neriasi iš kailio, besistengdamas suteikti emociją scenai, kurios scenaristas nesugebėjo įžodinti. Lietuvoje turime labai aukšto lygio vaizduojamojo meno kūrėjų. Trūksta rašytojų.

Į viršų