Šių metų rugsėjo 16 d. Telšiuose vyko „Beatbox“ kūrybinės dirbtuvės, kur miesto gimnazijų moksleiviai turėjo progą ne tik išgirsti gyvai „beatbox“ (vokalinės perkusijos) ypatybes, bet ir klausyti daugybę paskaitų, skirtų muzikai, muzikinei sąveikai, garso komunikacijai. Muzikantai – Lietuvos, Prancūzijos, Belgijos beatbox atlikėjai, pedagogai, vadybininkai, psichologai, filosofai ir kitų sričių atstovai savo trumpose paskaitose dalijosi garso, vokalo, klausos estetikos, muzikinės komunikacijos, suvokimo refleksijos subtilybėmis. Šių eilučių autorius skaitė paskaitą tema „Klausa ir kūryba“. Šis tekstas yra išplėstinis gyvai skaitytos paskaitos variantas.

Klausytis savęs ir kito, girdėti kitą savyje, išgirsti patį suklusimo aidą, pirmą kūrimo garsą. Paklusti nuotaikos garsams, pirminei, lemtingai melodijai. Išgirsti garse laiką.

Tokį palinkėjimą ir tokią išplėstinę sentenciją teko palikti šių kūrybinių dirbtuvių dalyviams.

Klausytis savęs, vadinasi, į save įsigilinti, vadinasi, save išgirsti, savyje išgirsti „aš“ ir „ne aš“. Išgirsti pačią suklusimo akimirką, dėmesingumo akimirką. Pirmas kūrimo garsas yra pirmas kreipinys, skambantis kreipinys iš mano vietos, iš buvimo vietos. Iš ten, kur aš esu, kur mane supa daiktai ir įvykiai. Skambėjimas yra pasklidusi nuotaika, išsidėstę garsai. Po kurio laiko, po ilgų pastangų yra suprantama, kad tai pirminė melodija, pirminė intonacija, lemtinga intonacija. Suskambanti išgirstama, pajuntama dabartis, vadinasi, praeitis, menamas laikas ir ateitis – laukiamas laikas. O tai – suvokimo ir atlikimo laikas.

Klausa visada yra turima, priimta, įvaldyta intelektinė galia, dalis asmeninės intelektinės kūrybos. Nėra tokio dalyko, savaiminio dalyko, kaip klausos nebuvimas, o yra tik vienaip ar kitaip išlavinta ar neišlavinta klausa. Suklusti reiškia paklusti, išmokti girdėti. Reiškia išgirsti savo balsą, valios balsą. Galia valingumui, galia savivaldai ir saviraiškai. Kas savęs negirdi, tas paklūsta kito prievolei.

Matyti ir girdėti dalykai skiriasi, ne visada tie dalykai tarpusavyje sutampa. Žaibas pirmiau yra pamatomas, o tik po to yra išgirstamas. Regimą viziją, pasaulio vaizdinį dar reikia ir išgirsti. Tarsi patį plojimą viena ranka. Ploti abiem rankomis – tai tarsi kiekvienam yra visiškai aišku. O ploti viena ranka – tai jau visai nebeaišku. Plojimas viena ranka – toks tarsi begarsis mostas, tai neišgirstas ir neišklausytas, nesurastas garsas. Klaidingos ir ydingos vizijos užgožtas garsas.

Gyvename vaizdo dominavimo, vaizdų manipuliavimo eroje. Penki pojūčiai ir iš jų tik vienas yra visiškai dominuojantis. Tuo tarpu yra toks dalykas – kaip nuovoka, intuicija, sakykim, vizualinė klausa. Yra vizualinis skonis, kvietimas ragauti, raginimas mėgautis.

Yra taktilinė klausa, kai lyta, lytėjimas yra tiksėjimas, tvinksnis. Garso tiksėjimas, garsus tvinksnis – tai pati nuojautos nuotaika.

Yra bendros tendencijos, kurias galima ir išgirsti. Yra garsinė nuojauta, pasaulio balsų, būsimų, dar tik ateinančių darinių nuojauta. Žlungančioje valstybėje skamba dominuojanti vestuvinė muzika. Totalitarinėje valstybėje žvanga kariniai maršai. Kavinės muzika, gyva, gyvojo atlikimo muzika rodo jutimines visuomenės galimybes. Gyva muzika ir gyvas muzikinis atlikimas formuoja visuomenės klausą.

Balsas yra vox, iš čia yra kilęs pats žodis vokalas. Bet tame žodyje yra ir pati voka, savivoka. Voka girdėti save, suprasti save, atverti save. Perkusinis vokalas, beatbox, – tai vitališkas pulsas, dinamiškas plakimas, įsiūbuojanti ritmika. Tame yra girdimos ir atvirkštinės galios, nedarnaus pasaulio, išderinto, nenurimstančio pasaulio aritmija. Perkusinis vokalas visada yra savojo tono, savos girdimos savijautos paieška.

Muzika visada atsiremia į esamą pasaulio triukšmą. Kokia yra triukšmo ir muzikos sąveika? Viską muzikoje dar reikia suderinti, harmonizuoti. Chaosas turi virsti kosmosu. Vėją galima girdėti, mechanikos gaudesį galima girdėti. Moderni ar klasikinė muzika, moderni ar klasikinė klausa tai pagauna, tai virsta girdima pagava.

Klausa – tai visada greta esančios, kelios suvokime susitinkančios klausos. Muzika nėra tik išorinė klausa, o tai yra ir vidinė, asmeninė klausa. Pati pasaulio muzika yra ir vidinis balsas. Yra trys, vienas kitą papildantys vidiniai laikai, kuriuos galima išgirsti kaip melodiją, kaip intonaciją. Apie tai kalba jau Aurelijus Augustinas. Ir apie tai po daugybės amžių, svarstant laiko intencijas, kalbės Husserlis. Menama ateina į stebimą, laukiama grįžta į stebimą.

Pirminė kūryba yra vidinė, egzistencinė kūryba. Ten yra visi virpesiai ir visi bildesiai, džeržgesiai ir dūžesiai. Visi jautros, pajautos, valios, tikėjimo, baimės, euforijos garsai ir atgarsiai.  Kierkegaardo požiūriu – muzika sukuria prieraišumą. Išgirsti balsą, vadinasi, išgirsti kvietimą. Išgirsti, vadinasi, priimti sprendimą.

Nietzche kalba apie dionizišką galią, svaigulio galią, šėlsmo galią, kaip išvaduojančią galią. Tai nėra vaizduotės galia, tai yra pati skambesio galia. Heideggeris kalba apie žemės klausą. Tai – visos esaties, sugrįžusios iš atitolintos idealybės į juntamumą, jautros klausa. Rūpestis yra girdimas kaip balsas, sąžinė girdima kaip balsas.

Čia ir dabar, priešais save, – tai tikroji būtis, skambanti būtis. Akmens ir medžio skambesio, augimo ir plėtimosi būtis. Kūryboje veikia žemė ir pasaulis, garso materija ir plačios garso sampratos. Derrida kalba apie sirenų balsus, kurie neleidžia tikrųjų balsų girdėti. Mokomės ir girdime mokytojo balsą. Jis gali būti priimtinas ar visai nepriimtinas. Jei tai priimtina, per tai girdime norimą išgirsti dalyką. Medijuotame pasaulyje pasigendama gyvojo, neįtarpinto atlikimo, pasigendama ir neišvalyto, grynojo garso. Industrinės mediacijos era neutralizuoja garsus, juos desakralizuoja, taip kalba Adorno.

Singuliarūs balsai ir kūrybiniai procesai, kurie situatyviai leidžia įžengti klausos ritmu į nuovokas ir nuojautas, nesikartoja. Juos dera laiku išgirsti, nes per juos yra išgirstamas pasirinkimas ir atsisprendimas. Peržengiant įprastus nustatymus, reikalavimus, įveikiant nuostatas ir užstatas. Vienetiniai ir tam tikros situacijos, tam tikro atvejo balsai, kurie yra pasklidę, iš savęs išėję. Kurie įprastai, įprastu režimu nėra girdimi.

Kas tada yra klausa? Kaip tada klausa patenka į užklausas? Vienintelė ir vienetinė galimybė, intensyvi galimybė išgirsti įžvalgas, peržengti „kas tai“, nužengti į vietas, lokalines vietas, mentalines vietas, kur iš tiesų yra leidžiama suklusti. Išgirsti ir išklausyti ištiktis, netektis, atvertis. Taip klausa virsta kūryba, taip balsai virsta prasminga raiška, kalbančia, šlamančia, šnarančia santare. Viena vienintelė galimybė, kasdienis šansas, tarsi paprasta, tarsi visai įprasta balso galia. „Tarsi“ – galimybė, pateiktis ir ištiktis, akustinė akistata, regėsenos triukšmas, nepasiekiama, o tik girdima galia.   
Kūryba ir klausa yra susiję dalykai. Ką nors kurdami mes girdime garsus ir balsus. Kūrimą mums reikia išgirsti, patį procesą mums reikia išgirsti. Kokie garsai čia kuriasi, kas tuose garsuose kuriasi? Garsai kuria nuotaiką, o nuotaika mus nuteikia ir mus nutaiko. Mus kažkur nuveda ir su kažkuo sutaiko. Mes jau esame tam tikroje santarvėje, tam tikroje jungtyje. Nuteiktumas yra dispozicija, buvimas, įsitaisymas kame nors.      

Klausa gali būti ne tik gryna ar izoliuota klausa, bet ir visų kitų pojūčių klausa. Gali būti vaizdo klausa, gali būti skonio klausa. Yra ir kitokių, įmantresnių sąjūčiuose klajojančių klausos formų. Muzikinė klausa pateikia izoliuotas ir visiškai apibendrintas, simbolines formas. Mes dažnai girdime garsus, mes girdime skambesius, tai dar nėra muzika. Tai dar nesukurti, tai dar neperkurti ir nesuderinti  garsai. Mes girdime pastangas, girdime valią ir galią. Muzika jau yra nukreipta pastanga. Garso bangos, jos pakylėja ar įžemina, teikia tam tikrą impulsą. Beatbox‘as – tai tam tikra vokalinė perkusija, nesibaigiantis, ištobulintas žaidimas balso ritmu, balso plakimu ar balso kalimu.

Mūsų suprantamas, mūsų surandamas pasaulis, esamas pasaulis gali būti girdimas darinys.

Bet ką reiškia pats girdimumas? Žinome, ką reiškia nuojauta ir nuovoka, ir tai yra susiję su girdimumu. Nuovoka ir nuojauta yra pasaulio pajautos dalykas. Bet tai yra ir patirties dalykas. Yra tie, kurie girdi pasaulį, vadinasi, girdi jo ritmus. Girdi pasaulio tendencijas, girdi nuostatas ir nuotaikas.

Kūryba yra traktuotina kaip išplėstine klausa. Ką reiškia kurti? Vadinasi, steigti, teigti pasaulį. Klausa – kaip pasaulio traktavimas ir pasaulio interpretavimas – yra tarpusavyje persipynę dalykai. Atlikimas yra traktavimas ir improvizavimas. Kai vieni garsai, vieni balsai suranda kitus garsus ir balsus. Tokiu būdu yra išgirstama ir intonacija. Intonacija, kaip pasaulio traktuotė, yra įbalsinta, įgarsinta traktuotė. Balso intonacija, retorinė intonacija, ištarmės tonacija – tai pasaulio traktuotė. Pasaulio muzika suvokiama kaip intelektinė klausa. Išgirsti garsų pasaulį, vadinasi, išgirsti kintančią tikrovę.

Kartais iš tiesų suklūstame, kai išgirstame klastoje ar aistroje tam tikras gaidas, kai pajuntame tam tikras įmantrias intonacijas. Suklūstame, nes kažkas ne ten ir kažkas taip. Klausa pradeda kreipti visai kita, intuityvia kryptimi, link atminties kryptų, link prasmės arealų, link juslumo užutekių. Žodyje ar tarties išraiškoje ima kirbėti, ima linksėti, tartyje ima tvinksėti užuomina. Ištarmėje ima mirgėti nugirsta pratarmė. Nėra išdavos, nėra sprendinio, yra tik ta kirbi intonacija. Yra vos girdimas kvietimas ir raginimas, girdisi girdėta melodija.

Klausa nėra patarėja, nes visi patarimai regos jurisdikcijoje. Viską valdo visagalė rega. Viską lemia akivaizdumas, o dar tiksliau – išvaizdumas. Išvaizda vaizde nevėluoja, pristato, atvyksta laiku, kai reikia, kai būtina. Įsakmiai ir klusniai, paliepus ar paprašius. Bet yra ta vis skambanti melodija, yra tas rišlus motyvas, yra ta seka ir sakmė – tai tarsi niekur nebedingsta. Žodyje, balse, frazėje, nuolatinėje retorikoje girdisi užuomina, labai svarbi, skvarbi užuomina. Girdisi laikai, skamba obalsiai ir priebalsiai, švokščiančios ir dūzgiančios, bildančios ir ūžiančios tėkmės. „Reikia“ ir „noriu“ ima kovoti tarpusavyje. Painiavia ir įsakmumas vienas kitam ima prieštarauti.

Reikia visa tai išgirsti, išgirsti tai, kas yra išgirsta, suprasti, kas tik girdėta. Atitrūkti nuo visos regimybės, nuo įkyrios raiškos, nuo vaizdinio slogumo atitrūkti. Kad vėl pratrūktų garsai, kad vėl barbenimas, tuksenimas, tiškimas ir delsimas laukime ar minėjime nuskambėtų. Kad kurti praeitis imtų drebėti, kad nuojauta imtų tiksėti. Kad būtų išgirstas pratisas tvinksnis, virpesys taptų fraze, o frazė vėl virstų parafraze. Ir nebeliktų jokio įkyrumo, jokio prievartinio įsakmumo.
Kartais  suklūstame, nes išgirstame kreipinį, teiginio skambesyje. Laiku išgirsti reikiamą melodiją, laike išgirsti laikų tvinksnius, tvinstančią reikmę, virstančią skambesiu. Yra trukmė, yra intervalas, kitapus tezių ir direktyvų, šiapus visų pastangų ir iniciatyvų. Žemės balsas, basas žemės balsas kiekvienoje balsėje girdisi. Ištarmės ima drebėti, nes jaudulys ima tiksėti, kalenimas, bilsmas, tartis ima kirbėti.

Čia, būtent čia, ir yra ta skvarbi siautulio užuomina, apsiautusi juntamą visumą. Piktos tampa ne tik gėlės, pikti tampa lašai ir kvapai, takūs tampa nutekantys, tolstantys siautuliai. Klastoje ar aistroje vizija tampa girdima ir jau girdėta, ištrūkusi iš regėsenos, pasprukusi iš reginio. Ima tiksėti, vėliau ima kaukšėti eisena. Noriu pasakyti, ištarti, paskleisti, sakme paversti, bet tėra trupančios, tykštančios frazės.

Yra vidinė ir išorinė frazė, vidinis ir išorinis, ore skindantis skambesys. Klausa neapgauna, nes laiku suklūstama, laiku surenkama. Dermė atveda reikiamą ir norimą intonaciją. Valia virsta žosme, reikiama, apsunkusia, pro visas nereikiamas prasme prasisunkusia, pro visas užkardas prasprūdusia tartimi. Imasi girdėtis santarvė, ima tvinti kažkas, kas vėliau taps lengva banguote, ištarta tverme. Išgirsti vidinį balsą, be jokios painiavos, be jokio kliedesio, išgirsti tą perteklingą balsą su visomis reikiamomis balsėmis.

Fenomenas pačiu fonu, fonavimu, kitaip tariant, fonomenu vėl turi virsti. Virsmo tartys, vertės pratarmės, kitapus dalykiškumo, šiapus įkyrumo, šalia įsakmumo. Pabėgusi, atitolusi dikcija, suskambėjusi distancija, sugrįžusi nuovoka. Suklusus savo klausoje. Išlavintoje ir išgirstoje klausoje, čia visi patarimai, čia visos praviros pratarmės. Tu jau girdi visas svetimybes, visas kitybes, visas tėkmes ir sakmes. Taip klausa virsta kūryba, o kūryba vaduojasi ir karybos, iš nukarusių, kybančių, varvančių, nepakeliamų, nepanešamų baigmių. Kai suklūstama, kai klausos išmokstama klausyti, kai darna ir jos nuotolis be jokio nuostolio yra atrandamas. Kai yra išgirstamas pats sukrėtimas, visa virpusio vibracija, tada visa racija, visas racionalumas savo ribas ir savo perimetrus išplečia. „Noriu“ ir „reikia“ vėl ima kariauti, esatis ir būtinumas vėl vaidijasi.

Visa vaizdija tampa girdėta melodija. Melodija galų gale virsta melodika. Natos, partitūra, pinklios ir irzlios tonacijos, klampios ir klaidžios laviruojančios nerišlume frazės. Visa tai reikia išgirsti, visa tai reikia išklausyti. Be jokio patarimo, be raginimo, kitapus regėsio, be pagardų. Lietuje ir tik lietuje girdėti lietų ir ne tik lietų, kuris paliečia, etimologiškai paliečia visus logosus, aprėpia visas sąrangas ir įrangas. Ima skambėti, ima jaudulyje drebėti visos pastangos. Kol visos kreiptys tampa kryptimis, visi užkratai, kretuliai tampa steigtimis. Kalanti ir tirtanti intonacija, taki ir ištiškusi intonacija, bangos keteros tonacija.

Visa atogrąža tampa girdima. Suklusti, paklusti sau, savo išlaisvintam ir išlavintam norui. Kuris jau nebe tik laviruoja. Kuris jau niekur nebevėluoja. Suklusti savo fleksijoje ir refleksijoje, šiapus kreipinių, raginimų, skatinimų. Imti gyventi, gyvuoti savo ritmu. Tam reikia laiko, bet ir melodija talpina laikus. Ji pati yra laikuose. Ji sekose ir sekų tėkmėse, retencijose ir protecijose. Reikia nedidelio laiko tarpo, protarpio, kai reikiama muzika būtų išgirsta. Pasaulio garsai jau yra savo garsai išgirsti.

Klausos klausimas yra ir sudėtingesnis, labiau nutolintas darinys, tai pačios klausos klausymas. Yra vienovė ir yra įvairovė, tai reikia klausoje, suklusime išgirsti. Yra ir tos persipynusios, viena kitai reikalingos traktuotės. Čia, garsų, balsų pasaulyje, reikia rasti girdimumo, juntamumo traktuotes. Vieni dalykai aiškina kitus, girdimus, išgirstus dalykus, pamirštus ar visai nuslėptus dalykus. Kas ir kodėl, kaip ir kada, kokiuose nusišalinusiuose, paliktuose laikuose tave paskatino išgirsti.

Tu girdi ūžesį, bet kas yra tas ūžesys. Čia jau prasmės, turinio ir formos klausimas. Paskidusi garsų vienovė, kaip ji yra suvienyta. Tu pasklidimo negirdi, nes girdi tempą ir per tai išgirsti įtampą. Išgirsti kontempliavimo įtampą. Stygos, balso stygos, garsų stygius tai dreba ir tai virpa. Ūžesys staiga tampa sukiniu, pratisu sukiniu. Tai tave yra įtraukę.
Ventiliatoriaus ūžesys, kuris kitados Witgensteinui padėdavo susikaupti. Jis nenorėjo muzikinių pratybų girdėti. Jam tai trukdė mąstyti. Trukdė savo garsus išgirsti. Čia jo autorinė klausa. Nors tiesioginio paaiškinimo čia ir nėra. Ar jam tai trukdė kalbą, pačią kalbą išgirsti? Gal čia yra savojo ritmo paieška.

Kaip mes girdime kalbą? Vis kol kas žadamas atsakyti, bet vis neatsakomas klausimas. Kalbos reikia klausyti. Bet ko mes kalboje negirdime? Gadamero mintis arčiausiai to yra. Norint pasaulį suprasti, jį reikia išgirsti. Pats pasaulis yra balsas ir girdimumas. Kokio girdimumo nuostatoje mes esame? Ką aš girdžiu girdimume? Aišku, kad čia yra labai lengvai priimami dalykai ir čia yra atidedami į šalį visiškai net neįveikiami dalykai. Ūžesio monotonija, mechaniška kartotė, pamirštamas ritmas. Čia jau ir Heideggerio būties užmaršties klausimai. Tai tau ir leidžia užsimiršti, atsisakyti, išsižadėti, išsitapatinti, tiesiog atitrūkti.

Bet tai nėra tik tie tiesioginiai, grynai psichologiniai klausimai. Ūžesį nustelbia gatvės silpnai girdimas mašinos ratų bildesys. Taip girdimume kažkas susivienija, įsiterpia. Klausyti – vadinasi, kažkaip ir kažkam nusiteikti. O tai reiškia leisti išgirsti. Čia nėra tik pavedimo ar atlikimo klausimas. Žinoma, leidimas – tai valios klausimas. Heideggerio – po Nietzsches – naujai valios metafizikos kontekste išgirstas klausimas. Žemės klausimas yra juntamumo ir jautrumo klausimas. Žemė yra girdima ir žemėje yra girdimumas. Žeme sklinda klausa. Girdima yra tai, tokie garsai, kurių girdėti net nereikėtų. Nerimo ir nemigos kontekste, irzlumo ir dirglumo kontekste yra girdimi tie „žemi dažniai“, tik išlavinto muzikavimo, įgyto muzikalumo dažniai, grojimo ar dainavimo dažniai, kartotės įtampos, jų sankaupos dažniai.
Laiko klausymas yra kitas svarbus klausos darinys bei junginys. Kur nors ir kame nors yra išgirstamas laikas. Laikas yra išgirstamas ir išklausomas gyvoje dabartyje.      

Išgirsti laiką dainoje ar melodijoje, išgirsti ir išklausyti pratisumą ir nuoseklumą. Išgirsti retencijoje parėjusį garsą, nutolusį į praeitį, praeigoje liekantį garsą. Minimas ir prisimenamas garsas, įgarsintos atminties, skambančios minties garsas. Tai ateina į girdimą dabartį, į nekantrią dabartį, menamos minties dabartį. Nutolę ir ten pasilikę, į ten praleisti ir paleisti garsai. Jie į dabartį pateko, pro ją praėjo. Išgirsti ir neišgirsti garsai. Bet yra ateities laukimas, yra ateinantys garsai. Jie sukamba greičiau už visas tendencijas, įsakmiau už visas pretenzijas. Jie laukiami ir jie yra pasitinkami.
Praeitis menama, o ateitis laukiama. Bet visa tai sutinkama dabartyje, amžinoje dabartyje, dabarties stebėjime. Dabarties nuostabos ir dabarties stebėsenos stebėjime, peržengus pastabumą ir atidumą. Ką reiškia stebėti girdimumą ir klausomumą? Išgirsti sau sakomas pastabas.

Pateiktyse paliktas laikas, kuris vis dar neturi savo vardo, paliktas pateiktyse laikas, kuris neturi pavadinimo. Tai nuotaikos laikas, girdimos, anos nuotaikos laikas, akistatose neišgirstas laikas, apgaulingai tik regimas, neskambantis  laikas. Nuotaikos laikas, sutaikęs, suvienijęs skirtingus laikus, išsiplėtęs į aprėptis laikas. Nuotaikingumas, kuris lieka klausoje, pasilieka suklusime. Reikiamos melodikos, būtinos akimirkos, laukto sprendimo, išgirsto balso laikas. Toliau nuo komandų ir direktyvų, atokiau nuo privalomų iniciatyvų.

Reikiamo laisvo laiko klausimas, Camus Sizifo klausimas. Akmens riedėjimo, likimiškos ridos klausimas. Galima klausyti ir paties ridenimo, galima išgirsti ir pastangos, nuovargio laiką. Nuotaikoje nebelieka vidaus ir išorės skirtumo, yra tik girdimas skirsmas. Yra Sizifo įkalnės ir nuokalnės laikas, nežinios ir praregėjimo skambesio laikas. Nuostatos ir nuotaikos klausymas, kai išgirstamas pareigos klusnumas ir jos neklusnumas. Laiko klausymas yra laikų suvienijimas jų gyvoje išklotinėje, jų įerdvintoje plokštumoje. Laisvės, pasirinkimo ir apsisprendimo laikas pakliūva ir į reikiamo laiko parametrus, įsivelia į lakius, laikiškus kriterijus.

Reikiamas koncertas ir reikiamas atlikimas, turint tik valandą laisvo laiko. Tokioje vargonų muzikoje turi suskambėti visas būsimas laikas, su visais amato ir pašaukimo, kvietimo ir gundymo skirtumais. Su pataikaujančiais pažado garsais ir save kažkur tolyn, į ateitį išvedančiais garsais. Garsais galima pririšti, garsais galima išvaduoti.

Įkyrus kaip reikia, tik kaip visi, tik kaip žmonės – laikas. Tai – tik šleikščiai nusaldintas, dirgliai pagardintas despotiškas, bevalis, iš laisvės vis bėgantis, vis beviltiškai nuo ko nors besivaduojantis, savęs negalintis pakęsti laikas.
Balsais galima pavergti, balsuose galima išgirsti išeitis. Reikmės ir būtinumo laikas, pamesto sprendimo, nenorimo pasirinkimo laikas, be jokio „arba-arba“, be jokios alternatyvos liekantis laikas, malonumo praeigos laikas. Sunkumo, tvermės, kančios ir skausmų sukurtas laikas.

Galima svorį ir naštą, būties sunkumą ir išgirsti. Valios kovos, valios galios kovos, artistinio mąstymo laikas, drąsos ir despotizmo sankirtos laikas, maršo, parado ir laisvos improvizacijos laikas. Žaismės laikas, lengvų ir elegantiškų minties judesių laikas.

Drąsa būti yra susijusi su drąsa kurti. Muzikinė kūryba, garsinė kūryba, kuri pripildyta drąsos, kuri atverta laisvos pastangos, kupina reikiamos gyvenimo klausos, vitališkos, gyvos ir gyvuojančios, ritmiškai, darniai judančios santarvės.

Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.