Kadangi 2020 m. sukako 100 metų, kai gimė habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, Lietuvos Respublikos Seimas 2020 metus paskelbė Eugenijos Šimkūnaitės metais.

Vaistininkė, žolininkė, etnografė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Novorosijske.  Tėvas – vaistininkas Pranas Šimkūnas, kilęs iš Indubakių kaimo Tauragnų valsčiuje, motina – medicinos sesuo Olga Lebedeva-Šimkūnienė iš Novorosijsko. 1922 m. su šeima ir kitais pabėgėliais grįžo į Lietuvą. Tauragnuose tėvas įkūrė vaistinę.

Baigusi Tauragnų pradžios mokyklą, E. Šimkūnaitė įstojo į Utenos gimnaziją, kurią baigė 1937 m. Pasirinko tėvo profesiją ir 1937 m. Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti farmaciją. 1941 m. išklausiusi kursą, pradėjo dirbti Kauno, Tauragnų vaistinėse, o 1942 m. – Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode asistente. 1943 m. baigė universitetą.

1945 m. dirbo Vilniaus 1-osios farmacijos ligoninės vaistinės vedėja, 1947 m. Sveikatos apsaugos ministerijos Vyr. farmacijos valdyboje prekybos skyriaus inspektore, vėliau – paruošų skyriaus vedėja.

1949 m. atvažiavo į Kauną ir dirbo Kauno botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe, ruošė disertaciją. 1950 m. rugsėjo mėn. grįžo į Vilnių ir Mokslų akademijos Biologijos institute tęsė savo mokslinį darbą.

1952 m. sausio 14 d. MA Biologijos instituto taryboje apgynė biologijos mokslų kandidatės disertaciją. 1955 m. išvažiavo į Kazachstaną dirbti Visasąjunginio vaistinių augalų ūkio „Darmina“ padalinio stoties direktore. 1957 m. grįžusi į Lietuvą, vėl įsidarbino Vyr. Farmacijos valdyboje, dirbo vyr. inspektore vaistažolių paruošoms, nuo 1969 m. įsteigus atskirą vaistažolių skyrių, paskirta jo viršininke. 1968 m. jai suteikta aukščiausia provizorės – farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija.

1975 m., norėdama pasišvęsti moksliniam darbui, išėjo į pensiją.

1993 m. Lietuvos Mokslo Taryba E. Šimkūnaitei suteikė habilituotos gamtos mokslų daktarės mokslinį laipsnį. Mirė 1996 m. sausio 27 d. Vilniuje, palaidota Tauragnuose, šalia tėvų.

2020 m. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Druskininkuose, Mažeikiuose, Švenčionyse ir kitur  vyko  renginiai pažymint dr. E. Šimkūnaitės 100-metį. Gausiausiai renginių vyko Tauragnuose, daktarės tėviškėje, 100 vyšnių sode, pasodintame  dr. E. Šimkūnaitės garbei. Daktarės gimtuosius namus menančioje vietoje išskaptuotas ąžuolas.

Sulaukėme  jauno režisieriaus Dominyko Blizniko sukurto naujo dokumentinio filmo „Žolinčių takais“. O „Žuvėdros“ leidykla išleido knygą „Eugenija Šimkūnaitė – Lietuvos legenda“, kuri buvo pristatyta  LR Seime.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnyba kartu su Lietuvos neformaliojo švietimo centru organizavo mokyklų augalų pažinimo konkursą. Moksleiviai ir mokytojai , naudodami išmaniuosiuose telefonuose esančią programėlę „iNaturalist“, studijavo E. Šimkūnaitės gimtųjų vietų gamtą.

Šių metų rugsėjo 1 dieną per televiziją buvo parodytas naujas dokumentinis filmas „Lazdynų ragana“ apie dr. E. Šimkūnaitę. Filmo autorė Edita Mildažytė. Filme prisiminimais dalijosi E. Šimkūnaitės paramos ir labdaros fondo pirmininkė B. Karnickienė, Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus direktorius T. Mekas, žolininkas J. Skirkevičius ir kiti E. Šimkūnaitės bendraminčiai.

2021 metais „Žuvėdros“ leidykla išleido knygą „Žydintys Eugenijos Šimkūnaitės metai“, kurią parengė B. Karnickienė ir R. Praninskienė.

B. Karnickienė: „Nedaug buvo ir yra mokslininkų, kurie skirtų tiek daug laiko ir gebėtų taip populiariai ir vaizdžiai aiškinti savo tyrimų išvadas visuomenei, kaip tai darė habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė.“    

A. Vinkus, Lietuvos Respublikos Seimo narys: „Visi, kas bent kiek iš arčiau ją pažinojo, turėjo progos įsitikinti jos talento įvairiapusiškumu, pažiūrų platumu, originalia mąstysena, savita gyvensena, šmaikščiu žodžiu ir ypatinga kalba”.

K. Vasiliauskas, monsinjoras: „Sunku dabar būtų ir suskaičiuoti, kiek daug vien tik man ji yra davusi protingų patarimų, įvairiausių nurodymų, kaip aš privalau kovoti su savo negalavimais. Žinau ir tai, kad aš buvau ne vienintelis jos globojamasis. Jų buvo tikrai labai daug...“