Rugpjūčio 3 d. 17.30 val. festivalio „Kiemai“ pokalbio-diskusijos „Apie santykį su savimi, kitu ir pasauliu“ Šiaulių daugiabučių kieme, Gegužių g. 63, susitinka atlikėja Jurga Šeduikytė, psichologas Gintaras Šmatavičius ir menininkė Nomeda Marčėnaitė. Prieš susitikimą pabendravome su būsimo renginio dalyviais ir kviečiame su jais susipažinti ir jus!

Jurga Šeduikytė: „Pradinė idėja buvo surasti formą pokalbiui tarp vyro ir moters“

Jurga Šeduikytė. V. Jokubausko nuotr.

– Neseniai visus nustebinote, kai kartu su psichologu Gintaru Šmatavičiumi išleidote knygą „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“. Kaip sekasi suderinti muzikavimą ir rašytojos veiklą?
– Esu pripratusi dirbti projektais: taip viena veikla pailsiu nuo kitos. Jei etapas pareikalauja daug kūrybinės energijos, pailsinu kūrybinį „raumenį“ užsiimdama kažkuo buitiškesniu. Taip laikui bėgant susiformuoja savotiška kūrybinė disciplina. Kūrybos mūza nemėgsta prievartos, bet visada sėdi šalia, jei duodi jai pakankamai erdvės ir nepamiršti pakalbinti.

– Galbūt knygų rašymas rodo, kad per muziką jums darosi sunku save realizuoti kaip asmenybę, muzikos nebepakanka?
– Nemanau, kad gali nepakakti muzikos – vien dėl to, kad ja išsilieja tai, kas nebenusakoma žodžiais ir netelpa viduje. Man viskas eina per muzikos prizmę: rašymas turi savo ritmą, pauzes ir pakartojimus... Gal dėl to nesijaučiu pasidalijusi per kelias veiklos sritis – visur ieškau muzikalumo ir skambesio.

– Rašėte knygą labiau sau, ar vis dėlto vylėtės, kad ji taps populiari ir skaitoma?

– Rašiau, nes kitaip negalėjau. Turėjau pamatyti išdėliotą žodžiais savo praėjusį sudėtingą gyvenimo etapą, kad suprasčiau, ką iš jo pasiimsiu toliau, o prie ko negrįšiu. Buvau atvira ir vyliausi, kad tai įkvėps atsiverti ir skaitytoją. Rizikavau, bet, Gintarui padedant, pavyko parašyti knygą, kuri, tikiu, kilsteli motyvaciją ieškoti savo kelio ir nebijoti kiekvieno viduje tūnančių šešėlių.

– Kodėl pasirinkote rašyti laiškų forma?
– Pradinė idėja buvo surasti formą pokalbiui tarp vyro ir moters aiškinantis, kuo skiriasi ir kur sutampa jų pasaulio matymas. Laiškų forma tokiam pokalbiui atrodė tinkamiausia. Man patinka laiškai: gryna, nuo vizualinių trikdžių ir emocingų nukrypimų apvalytas minčių srautas.

Knygoje dažnai minima, kaip žmogui svarbu išdrįsti pradėti daryti tai, ko anksčiau nedrįsdavo. Kokį prisimenate paskutinį dalyką, kurį ėmėte ir išdrįsote padaryti Jūs?

Šią vasarą pagaliau išdrįsau perplaukti ežerą. Šiuo veiksmu susidraugavau su gelme, kurios klaikiai bijojau, nes esu skendusi vaikystėje. Dabar ežero vanduo man asocijuojasi su povandeniniais miškais, kuriuos stebiu plaukdama. Supratau, kad bijojau savo stichijos.

Gintaras Šmatavičius: „Turime teisę kuo kokybiškiau gyventi savo gyvenimą“

Gintaras Šmatavičius. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip gimė idėja kartu su Jurga rašyti knygą?
– Šią idėją pasiūlė Jurga. Priėmiau ją, nes rašymas man ir anksčiau nebuvo svetimas užsiėmimas. Tiesa, jis apsiribodavo straipsniais įvairiuose žurnaluose ir medijoje. Knygos rašymas man pasirodė be galo įdomus iššūkis. Ir tarpais ne toks jau lengvas. Jį įveikti labai padėjo mano žmonos Daivos patarimai ir besąlygiškas palaikymas viso rašymo proceso metu.

– Ar knygos pavadinimo išskyrimas viršelyje į dvi dalis simbolizuoja jūsų ir Jurgos tarpusavio ryšį – ji blaškosi, ieško, „lipa stogais“, o jūs skatinate pažvelgti „žemyn“, atsigręžti į save ir žemiškus dalykus, į tai, kas yra šalia?
– Taip. Gal tik lipimas stogais nėra blaškymasis. Tai žmogaus požiūris į gyvenimą. Unikalus, savotiškas, kartais per daug idealistinis. Kartais – su daugybe klausimų. Mano atsakymai – tarsi siūlymas pažvelgti į šalia tekantį gyvenimą ir pradėti jį gyventi. Ir nebūtinai nuolat stovint ant žemės. Puiku žinoti, kad bet kada galime užlipti aukštyn ir vėl grįžti ant žemės, į gyvenimą. Svarbu mokėti tai daryti.

– Ar knygų rašymas ir skaitymas gali būti veiksminga relaksacijos, savirefleksijos priemonė?
– Žinoma. Juk visi mes žmonės, kuriuos vienija panašios emocijos ir jausmai. Tik vieni juos reiškia drąsiau, o kiti nedrįsta... Skaitydami dažnai atpažįstame savo esybės dalis. Ir nusiraminame – pasirodo, nesu toks vienas ir vienišas savo klausimuose. Ir randame atsakymus arba nuorodas į problemų sprendimo būdus.

– Ką atsakytumėte žmonėms, kurie nedrįsta kreiptis į psichologus? Kaip ir kam turi nusiteikti žmogus, susiruošęs vizitui pas psichologą?
– Nebijoti. Išdrįsti. Pokalbių reikia visiems. Natūralu, kad ne visuomet mokame tvarkytis su savo emocijomis. Juk gyvenime dažnai ko nors nemokame. Tuomet kreipiamės į tuos, kurie gali padėti. Nes turime teisę kuo kokybiškiau gyventi savo gyvenimą. Ir, einant pas psichologą, pakanka sau pasakyti, kad kreipiamės pagalbos. Kaip ir einant pas bet kurį kitą specialistą. Ir viskas bus gerai.

Nomeda Marčėnaitė: „Dažniausiai laimi mano geroji aš“

Nomeda Marčėnaite. Žmonės.lt nuotr.

– Moderuosite diskusiją „Apie santykį su savimi, kitu ir pasauliu“ su atlikėja Jurga Šeduikyte ir psichologu Gintaru Šmatavičiumi. Kaip galėtumėte apibūdinti savo pačios santykį su savimi, aplinkiniais ir pasauliu?
– Kadaise suformulavau – esu socialiai atsakinga vienišė. Štai čia ir telpam drauge su pasauliu. Mėgstu į savo aplinką žiūrėti vaiko žvilgsniu ir retsykiais perbėgti naujais smegenų takeliais, nes tie praminti nors saugūs ir patogūs, bet daugiau džiaugsmo suteikia nepatirti arba naujai pamatyti dalykai. Būna, kad pavirstu į itin kritišką, bambančią būtybę, bet nemėgstu savęs tokios ir kaipmat diskutuoju (garsiai). Dažniausiai laimi mano geroji aš.

– Viename iš interviu esate sakiusi, kad jus „kamuoja gyvenimo džiaugsmas“. Gal galėtumėte paaiškinti šią prieštaravimus keliančią frazę?
– Na, čia toks poetiškas oksimoronas, kaip ir ,,Nepakeliamas būties lengvumas“, Milano Kunderos romano pavadinimas, kurį savaip interpretuoju. Jei trumpai, tai suvokdama savo gyvenimo trumpumą, abejotiną prasmę, žmogaus demonus etc, vis tiek renkuosi stovėti saulėtoje pusėje ir būti laiminga. Įtariu, kad tai ne visuomet susiję su mano sąmoningumu, bet mano organizmo gebėjimu gaminti laimės hormonus.

– Užsiimate begale skirtingų veiklų, Jus žmonės pažįsta kaip nenustygstančią, energingą asmenybę. Kas jums teikia tiek energijos ir noro išbandyti vis naujus dalykus?
– Artimi žmonės kartais sako, kad jei reikėtų mane apibūdinti vienu žodžiu, tai jis būtų – energija. Nuo vaikystės nesupratau kartais girdimo klausimo ,,ką man veikti?“. Kaip tuomet, taip ir dabar atsibundu nuo minties – jabadabaduuu – manęs laukia tiek gerų dalykų! Žinoma, nešneku apie skyrybų laikotarpį, kai pabusdavau su visai kitomis nuotaikomis, ar dienas, kai laukia sunkūs sprendimai, bet ir tokioje situacijoje primenu sau, kad ,,ir tai praeis“.

– Viena iš mėgstamiausių jūsų veiklų – lipdymas, keramika. Šis susikaupimo, vidinės ir aplinkos ramybės reikalaujantis amatas visiškai nesiderina su jūsų temperamentu. Ar tai reiškia, kad gyvenime jums trūksta ramybės, pabuvimo su savimi?
– Taip, ramybės, pabuvimo su savimi ilgiuosi lyg mylimojo, bet keramika, apskritai bet kuri kūrybinė veikla, mane veikia meditatyviai. Mintys gali būti susiraizgiusios, bet skaičiuojant 200 lipdomo žiedo lapelių jos nepastebimai rikiuojasi, nes įkaitusios smegenys ilsisi ir turi laiko grįžti į pirminę ramybę. Kartais galvoju, kad praradusi keramiką mokyčiausi medituoti, nes įtariu, kad šios būsenos turi bendrumo.